Kretingos rajono Garbės pilietis tautodailininkas Adolfas Andriejus Viluckis jubiliejinėje parodoje atskleidė savo platų ir spalvingą kūrybos spektrą.

Kretingos rajono viešoji Motiejaus Valančiaus biblioteka praėjusį savaitgalį dūzgė nuo susirinkusių žmonių gausos: išvien su Dainų šventės 100-mečio minėjimo užbaigimu buvo švenčiamas ir tautodailininko drožėjo Kretingos rajono Garbės piliečio Adolfo Andriejaus Viluckio 85-mečio jubiliejus. Ta proga surengta per visą jo gyvenimą sukurtų brandžiausių darbų – skulptūrų ir Užgavėnių kaukių, vadinamųjų lyčynų, paroda.

Darbai atspindi kūrėjo talentą

Grūšlaukės žemėje gimusio ir užaugusio, iš ten ir turtingais liaudies kūrybos syvais sotinto, A. A. Viluckio kūrybą parodos anotacijoje įtaigiai apibūdino dailėtyrininkas Petras Šmitas: „Jis yra iš tų Žemaitijos, kaip sakytų Vaižgantas, „deimančiukų“, kurių šiame krašte visais laikais buvo. A. A. Viluckio darbai – brandūs, dvasingi. Jam pavyksta iš medžio išgauti viską, ką tik gali meniška siela ir darbščios rankos. Ką bedrožtų – paprastus žmones, sutiktus gyvenimo kelyje, ar šventuosius, jo darbuose nužengiančius iš aukštybių, jis tai daro su liaudišku humoru, kiekvieną temą ir kūrinį širdimi išjausdamas.“

Šimtus skulptūrų, kaukių sukūrusiam liaudies menininkui drožėjui A. A. Viluckiui paklūsta bet koks medis, tačiau jis dažniausiai kalbina lietuvišką ąžuolą ar žemaičiuose augančią vinkšną.

Meistro gyvenimo kelionėje buvo surengta kelios dešimtys personalinių parodų, – jų pats kūrėjas nė nebeskaičiuoja, dalyvauta bendrose parodose, respublikinėse liaudies kūrėjų konkursuose „Aukso vainikas“ skinti laurai. Pastarojoje, jubiliejinėje, 85-ąjį minintis tautodailininkas pristatė ryškiausius įvairia tematika sukurtus darbus, kurie atspindi jo talentą, meninę dvasią ir kūrybinį kelią. Saviti, būdingi individualiam A. A. Viluckio braižui, susietam su gimtojo krašto gamta, jos paveldu. Tačiau yra ir tokių, tarkim, „Maumedžio plastika“, kurie kuria aliuziją į kito kraštiečio grūšlaukiškio pasaulinio garso skulptoriaus Antano Mončio kūrybą.

Plėtoja tai, kas būdinga tautai

Pasveikinti jubiliatą, nuėjusį brandų kūrybinį kelią, tądien susirinko kolegos, draugai, buvo pakviesti Kretingos rajono vadovai, renginį vedė TV laidų veidas etnomuzikologė Loreta Sungailienė.

Ji pastebėjo, kad liaudies menas yra labai įvairus, o kartu – ir labai artimas, nes atspindi mūsų pasaulėjautą, taip pat kūrėjo santykį su gyvenimu, kokį jis jį mato. „Gilindamas savo individualų santykį, jis plėtoja tai, kas būdinga tautai. Ir toks yra Adolfas Andriejus Viluckis, kurio kiekvienas darbas – tarsi mažas stebuklas, rankomis iščiupinėtas, širdimi sušildytas“, – taip, šnekėdama žemaitiškai, kaip, beje, ir dauguma to vakaro dalyvių, Dainų šventės 100-mečio renginį ir personalinę parodą susiejo L. Sungailienė.

„Šie metai vainikuoti ir jūsų jubiliejumi, ir Dainų šventės 100-mečiu. Jūs buvote šios šventės dalyvis, garbingai atstovavote mūsų rajonui. Daina mus visus, o ir mano šeimą – atsimenu, kaip bočius niūniuodavo prie varstoto – lydi nuo vaikystės. Turiu prisipažinti, kad anksčiau nebuvau buvęs Dainų šventėje ir nesuprasdavau, ko tie žmonės taip į ją veržiasi, kol pats savo akimis šiemet neišvydau, kaip tuo pačiu ritmu, tuo pačiu širdžių degimu dainuoja tūkstančiai chorų – dainuoja Lietuva. Užvaldė toks galingas tautos vienybės jausmas, meilė Lietuvai, garbė ir džiaugsmas, kad gimiau lietuviu“, – sveikinimo žodžiu į A. A. Viluckį ir kretingiškius prabilo Kretingos rajono meras Antanas Kalnius.

Susidarė didžiulis būrys bičiulių, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus atstovų, kretingiškių, kurie šiltu žodžiu tądien norėjo apglėbti jubiliatą.

Kretingos rajono viešosios Motiejaus Valančiaus bibliotekos direktorė Birutė Karčauskienė pasidžiaugė, kad A. A. Viluckio – Kretingos rajono Garbės piliečio, kūryba apdovanotos asmenybės – viso gyvenimo darbų paletė eksponuojama būtent šioje miesto erdvėje. „Kiekvienas jūsų darbas nušlifuotas, o jūs pats esate tikras Kretingos deimantas, nuo kurio sklinda šviesa“, – dėkingai kalbėjo ji.

Buvusi ilgametė Kretingos muziejaus vadovė ir daugkartinių tautodailininko A. A. Viluckio parodų organizatorė Vida Kanapkienė poetiškai palygino meistro gyvenimo metus su 85 šakomis galingo medžio, į kurį suskrido paukščiai, angelai, pietos, „lyčynos“, pirkliai ir tautinių mažumų atstovai, ir kuris įaugo į mūsų tautos kūrybos pasaulį. „Į ši legendų pasaulį Adolfas atėjo iš Grūšlaukės kaimo trobos, ant kurios užšalusių langų vaikystėje pirštu braižė angelus, matė unikalų Užgavėnių teatro pasaulį ir pats jame dalyvavo. Tai ir yra unikalu, kad Adolfas neatitrūkęs nuo žemės, jos gamtos ir papročių, todėl jo medžio darbai ir yra tokie šilti, prie jų iki šiol glunda žvilgsnis“, – poetiškai jubiliatą sveikino V. Kanapkienė.

Liaudies meistro A. A. Viluckio kaukės ir skulptūros – spalvingos formomis ir emocijomis.

Stebino ryšys su gimtine

Žemaitijos nacionalinio parko kultūrologė Aldona Kuprelytė šmaikščiai pastebėjo, kad šie metai jiedviem su A. A. Viluckiu dar ypatingi ir tuo, kad juos sieja 25-erių metų pažintis – nuo to meto, kai Platelių dvaro sodyboje buvo kuriama Užgavėnių kaukių ekspozicija.

„O vienas populiariausių „lyčynų“ kūrėjų, išsaugojęs jų kolekciją – kiekviena kaukė įdomi, savita su karūnomis, kokios jų išraiškos – yra Adolfas. Jis išsyk sutiko kaukes eksponuoti, taip ir susidraugavome. Kokia tai asmenybė, koks įvairiapusis kūrėjas – per spalvą, raštą, su humoro gaida perteikiantis realų ir įsivaizduojamą pasaulį. Jis – ir apsiskaitęs šviesuolis, svečiams vedantis ekskursijas, ir renginių mėgėjas, o ir dar pats grojantis armonika. Visi giriasi – kokios Užgavėnės Grūšlaukėje, bet kas jos būtų be Adolfo Viluckio? Sykį važiavome į jo gimtinę, radome, kur jis kadais gyveno – kokią neįtikėtinai gilią meilę jis jai išlaikė“, – bičiulį gyrė A. Kuprelytė.

• Rašyti komentarą (0)