Rusijos Sudžoje teko sprukti nuo persekiojančios skraidyklės

Ant šio namo sienos ukrainiečiai užrašė – „Už Donbasą“, „Už Irpienį“

Nuvykus į ukrainiečių užimtą teritoriją Rusijos Kursko srityje labai akivaizdžiai pasimatė, kokias baisybes neša karas. Greta esantys kaimai, kuriuos skiria vien pasienio ružas ir kurių gyventojai daug šimtmečių bičiuliavosi, dabar Ukrainos pusėje buvo pavirtę griuvėsių krūva, o Rusijoje gyveno kaip gyvenę.

Tiesa, tris pastaruosius mėnesius tenykščiai Rusijos gyventojai irgi patiria maisto trūkumą, elektros ir telefono ryšio nebuvimą ir kitokius suvaržymus. Tačiau ukrainiečių kariai rusų civilių nekankina, neprievartauja, neapiplėšia, namų nedegina ir negriauna – taip elgiasi į Ukrainos teritoriją įsiveržę Rusijos kariai. Kad ukrainiečių kariai Rusijoje neplėšikauja, o veža maistą, vaistus ir padeda civiliams, paliudijo ir patys rusai.

Sumų regiono sostinė Sumai nuo pasienio su Rusija yra nutolę 40 m, ir vaizdas, artėjant prie kaimynų teritorijos, kas kelis kilometrus blogėja. Mat beveik trejus metus ukrainiečių kaimai buvo apšaudomi, ir kuo arčiau pasienio, tuo labiau.

Spėjama, kad Rusija Ukrainos pasienio kaimus terorizuoja tam, kad gyventojai išsibėgtų, ir vėliau būtų lengva tą teritoriją užimti, nes sugriautuose namuose ukrainiečių kariai neturi, kur pasislėpti. Paskutinėje didesnėje Ukrainos pasienio gyvenvietėje Junakivka vaizdas labai niūrus – sugriauta net mokykla ir cerkvė, o keliai vos pravažiuojami per duobes, likusias po bombardavimų.

Sudžos gatves patruliuoja ukrainiečių kariai.

Laimė, mane ir dar du lietuvius į Kursko sritį 225 ukrainiečių brigados karys pravarde Lapinas vežė amerikietišku šarvuotu automobiliu „Hummer“. Jis turėjo originalią antidroninę sistemą ir lengvai įveikė net didžiausias pelkes, per kurias nesiryžo važiuoti kiti automobiliai.

Pervažiavus pasienį Rusijos teritorijoje keliai tapo lygūs, o namai nebuvo sudegusiais stogais ir išdaužytais langais. Nesu drąsuolis, neplanavau keliauti į Kursko regioną, o į Sumus nuvykau paprašytas pagelbėti lietuvio savanorio Valdo Bartkevičiaus. Šio vadovaujamas fondas sugebėjo parūpinti 48 mašinas Ukrainos kariams, tačiau Kyjive pritrūko vairuotojų, tad sutikau vieną automobilį nuvairuoti iki Sumų.

Ten mašinos buvo išdalintos įvairiems daliniams, o du automobilius gavęs 225 brigados Užnugario skyriaus vadas, 44 metų Jurijus šaukiniu Ginklininkas pakvietė apsilankyti rezerviniame jų poligone. Apžiūrint miške išraustus apkasų labirintus, technikos slėptuves ir po žeme įrengtus „miegamuosius“ išgirdau netikėtą raginimą prisijungti prie vykstančių į Kursko sritį.

Kai sustojome pasižvalgyti Sudžoje ir toliau į Rusiją esančioje Kozača Lopnia, Lapinas įspėjo ilgai neužsibūti, nes kalbindami kareivius ir praeivius sudarome žmonių susibūrimą, o tuo galima sudominti priešą. Šio turimos skraidyklės „Orlan“ sugeba pakilti net į 10 km aukštį, todėl yra nepastebimos, bet jų operatoriai daug ką mato, nes skraidyklėse įrengta galinga optika.

Rajoninis centras Sudža atrodė tarsi išmiręs. Mūšiai čia turbūt nebuvo labai dideli, nes namų sugriauta nedaug. Miestelis atrodė tvarkingas, pastatai gražūs, keliai geri. „Daug kas čia prieš karą lobo iš pasienio kontrabandos su Ukraina, bet, jei nuvyktumėt giliau į Rusiją, ten namai prastesni, o keliai košmariški“, – paaiškino Lapinas.

Mašinas kariams atvežę Lietuviai savanoriai, Lapinas ir Ginklininkas.

Užtat Sudžos gatvių pakraščiuose styro daug sudegusių mašinų, dalį jų, pasirodo, slapta padega patys rusai. „Tam, kad lengviau atskirtų naujai atvykusias mašinas ir žinotų, jog tai ukrainiečių kariai, į kuriuos nukreiptų taikinius“, – paaiškino Lapinas.

Prie fermų stovėjo brangūs vakarietiški traktoriai ir kombainai. Jų niekas neliečia, nors tokią techniką į Ukrainą įžengę rusų kariai grobia ir išsigabena.

Sudžoje pavyko prakalbinti du vyriškius, kurie pasirodė esantys ukrainiečių kariai, persirengę civilių rūbais, kad priešo dronai neatskirtų nuo vietinių žmonių. Pirmasis ukrainietis nešė saviškiams priskintą pusmaišį obuolių ir pavaišino mus, o kitas pasirodė besantis sužeistas tankistas.

Pastarasis papasakojo, kad sužeistas buvo per naktinį mūšį, kai priešo artilerijos sviedinys sprogo visai šalia. Karys sakė, kad kiti trys bendražygiai nenukentėjo, o jam skauda šonkaulius kairėje krūtines pusėje. Vyras delnu prisilaikė tą vietą, sakė, kad nuo pat ryto laukia evakuacijos į ligoninę, tačiau jo išgabenimas užstrigo, nes visų pirma rūpinamasi sunkiau sužeistais.

Penkis kilometrus giliau į Rusiją sustojome kaimelyje Kozačaja Lopnia, kuriame pasikalbėjau su dviem vietiniais vyrais Valentinu Černyšovu ir Sergeju Stepaničenka, karučiais tempusius iš šulinio prisemtą vandenį. Jie papasakojo, kad ukrainiečių kariai maisto atveža, tačiau nebėra dujų, centrinio šildymo ir vandens. Vyrai prašė lietuviams perduoti, kad karas yra labai blogai, kad kaime kasdien sprogimai ir žūva žmonės, kad jie labai kenčia, bet nepakomentavo mano žodžių, kad Ukrainoje jau beveik trejus metus taip gyvena keli milijonai žmonių.

Kozača Kopan gyventojai Valentinas Černyšovas ir Sergejus Stepaničenka prašė Lietuvoje pasakyti, kad karas yra blogai.

Po pokalbio su vandens vežikais bėgdamas mašinos link apturėjau pavojingą incidentą, patvirtinusį teiginį, kad kare pavojai tyko visur. Skubėdamas tuo pačiu fotografavau pakelėje stovinčias karo technikos liekanas, kai staiga iš po krūmų pasigirdo griausmingas riaumojimas: „Stok arba šausiu! Daug nekartosiu, šausiu!“

Sustojus prie manęs su automatu rankoje ėmė artėti aukštas rūstus vyras. „Ko fotografuoji mūsų pozicijas?“ – piktai paklausė ir nukreipė į mane ginklą. Nespėjus atsakyti pasigirdo įsakmus Lapino šauksmas, kad aš su juo, kad esu saviškis. Gerai, kad Lapinas viską akylai stebėjo ir laiku įsikišo, nes situacija darėsi įtempta. Mašinoje vairuotojas patarė kitą kartą išlipus toli nenueiti, nes vietiniai išduoda ukrainiečių pozicijas, todėl kariai yra nervingi, gali nesusivaldyti.

Kai paskutinis iš keturių keleivių įšokau į mašiną ir pajudėjome, šalia sėdėjęs savanoris sušuko – „matau droną, skrenda į mūsų pusę“. Po šių žodžių Lapinas nuspaudė iki galo greičio pedalą ir nurūkome pasienio link.

Kaimelyje netoli Rusijos gyvenanti 63 metų Vera svajoja apie taikų gyvenimą ir kaimynų sugrįžimą.

„Nesibaiminkit, mus vejasi EPV dronas, o tokie lėti „Humerio“ nepavys, nors ši mašina irgi nėra labai greita, nes sunki“, – bandė mus raminti Lapinas. Šis 31 metų vaikinas tėvynės ginti išskubėjo 2022 vasario 24, kovojo karštuose Donecko fronto ruožuose ir buvo šešis kartus sužeistas. Jo padalinys į Sumus buvo perkeltas likus vos penkioms dienoms iki Kursko operacijos pradžios, tačiau apie tai, kad teks veržtis į Rusijos teritoriją, sužinojo tik puolimo rytą.

Vėliau paaiškėjo, kad gerai padarėme atsisakę važiuoti giliau į Kurską, nes toje vietoje rusai bandė prasiveržti ir įvyko susirėmimas. „Bandė apsupti mūsiškius, tačiau trys jų sunkvežimiai užvažiavo ant minų, nemažai nukovėme. Laukiame techninės pagalbos, jų sunkvežimius pervešime į Sumus remontui, turėsime papildomos technikos“, – paaiškino Lapinas.

Grįžtant į Sumus trumpam sustojome arti poligono esančiame ukrainiečių kaime, kuriame iš 1,5 tūkst. žmonių liko gyventi vos keliolika. „84-erių metų mama sunkiai serga ir atsisako išvykti, tad aš irgi pasilikau, kad ją prižiūrėčiau“, – paaiškino 63 metų Vera. Moteris sakė nenorinti prarasti ir turimų keliasdešimt vištų bei žąsų, be to, tvirtai tiki, kad priešas iki kaimo neprasibraus.

Maisto labdarą į kaimą iš Sumų atveža tik kartą per mėnesį, tačiau Vera valgio nepritrūksta, nes gretimuose namuose įsikūrę kariai ją šelpia. Taip atsidėkoja už tai, kad Vera savo skalbimo mašinoje išplauna ir išdžiovina rūbus, pakviečia pietų.

„Iki pasienio tik keli kilometrai, dauguma gyventojų išsikraustė vos kilus karui, o dar keli šimtai išvyko prasidėjus Kursko operacijai, nes keleriopai padažnėjo apšaudymų. Norisi, kad ateitų taika, kad sugrįžtų kaimynai, kad naktį nebežadintų sprogimai. Nelinkiu jums tokias baisybes patirti Lietuvoje, oi nelinkiu“, – atsisveikindama sakė Vera.

Vykdamas atgal į Kyjivą prisiminiau bičiulio belgų žurnalisto, Sudžoje apsilankiusio praėjus savaitei po ukrainiečių užėmimo, žodžius, kad kare labiausiai kenčia paprasti, vargingi žmonės.

Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Sudžos, Ukraina

• Rašyti komentarą (26)