|
|
|
Spektaklis „Pupos“ apie jausmus prabilo žemaitiškai
Kretingos rajono kultūros centro Kartenos skyriaus kamerinis teatras, kuriam vadovauja režisierius Virgilijus Noreika, žiūrovą nusprendė suintriguoti Daivos Čepauskaitės – vienos populiariausių šio meto dramaturgių – pjese „Pupos“, kuri Nacionalinės dramaturgijos konkurse yra pelniusi pirmą vietą. Šioje pjesėje gyvus ir žemiškus veikėjus – sutuoktinius, atsidūrusius netikėtoje situacijoje, vaidina ir jų santykius atskleidžia kūlupėniškiai 65-erių Sofija ir 70-metis Bronius Galdikai, sugebėję įtikinamai atskleisti vyro ir moters charakterių stereotipo sukeliamą absurdą. „Jei stebuklų yra, tai jis čia, prieš mus, – tvirtindamas, kad buvo padarytas didžiulis darbas, kalbėjo spektaklio režisierius V. Noreika. – Visą gyvenimą sunkiai dirbę, auginę 6 vaikus, neturėję laiko sau, niekur nevaidinę žmonės, niekada nebuvoję scenoje, sugebėjo išmokti begalę teksto ir vaidinti psichologiškai įtikinamai taip gerai, kad aš neturiu jiems jokių priekaištų, nes girdžiu, kad šių aktorių mėgėjų vaidyba dažnai palyginama su profesionalais.“
V. Noreikos režisuotą D. Čepauskaitės pjesę „Pupos“, kuri trunka 1 val. 20 min., jau matė Kartenos, Kalniškių, Šukės, Kūlupėnų, Aleksandravo (Plungės r.) žiūrovai, rytoj spektaklį pamatys rūdaitiškiai, kitą savaitę – Kretingos teatro mėgėjai, gruodį – salantiškiai, sulaukta kvietimų į Skuodo, Plungės rajonus. „Esame patys nustebę, kad spektaklyje Kretingoje nebėra laisvų vietų, ir smagu žinoti, kad Kultūros centro administracija šią pjesę įtrauks į sausio arba vasario renginių planą“, – kalbėjo režisierius, pats kilęs iš Žemaitijos, o baigęs Klaipėdos konservatoriją ir įgijęs liaudies teatro režisūros specialybę, dirbo Plungės liaudies teatre, po to išvyko į Vilnių, kur dirbo Senamiesčio teatre, 20 metų Nacionaliniame dramos teatre – Rimanto Tumino asistentu, šefavo Švenčionėlių teatrą, dirbo Vilniaus gimnazijose teatro mokytoju. Poreikis ramybės atvedė gyventi į Palangą, kur teko pralaukti ir kultūros įstaigas, teatrus uždariusį karantiną. Tapęs Kartenos kamerinio teatro režisieriumi V. Noreika ėmėsi Ričardo Bacho „Džonatano Livingstono Žuvėdros“ – monospektaklyje vaidina Irena Stražisnkaitė-Glinskienė, ir su šiuo spektakliu nemažai kur pabuvota, planuojamos naujos išvykos. „Kai vyksta karai, kiti baisumai ir aplink gausu liūdnos negatyvios informacijos, mano požiūriu, tokie spektakliai, kaip „Žuvėdra“, „Pupos“, yra tarsi pragiedruliai, kadangi kalba apie amžinąsias vertybes, žmogiškumą, padorumą“, – motyvą, kodėl su aktoriais pasirinko tokius kūrinius, įvardino V. Noreika.
Prieš pakalbindamas S. ir B. Galdikus imtis „Pupų“, režisierius jiems pasiūlė išklausyti radijo įrašo, kadangi visų pirma pjesė buvo pastatyta radijo teatro. Būsimiesiems spektaklio veikėjams ji patiko, tad, režisieriui ją šiek tiek pertvarkius, iki smulkmenų numačius mizanscenas, kurios kameriniam spektakliui yra labai svarbios, visi ėmėsi darbo. Pastatyta pjesė – 4 mėnesių darbo rezultatas, atskleidžiantis visiems gerai žinomą gyvenimo siužetą, kai gyvenant šeimoje per ilgus bendro gyvenimo metus sutuoktiniai pabosta vienas kitam, pradeda nebevertinti vienas kito, nebematyti gerųjų savybių, o emocijos ir jausmai pradeda rūdyti. „Ir tiktai ekstremaliose situacijose gali atsitikti taip, kad mes vėl esame priversti sugrįžti į praeitį, į tuos buvusius jausmus, santykius“, – V. Noreika trumpai apibūdino pjesės siužetą: vienkiemyje gyvenantys sutuoktiniai nuima pupų derlių ir, kraudami jas į liftą, jame užstringa. Atsidūrus mirties akivaizdoje – juk kas begali juos išgelbėti – jie pradeda prisiminti, kas jų santykiuose buvo gražiausia, ir palaiko vienas kito dvasią. Tik... liftas atsidaro, jie lieka gyvi, tačiau, ką tik atvėrus vienas kitam savo jausmus, pasižadėjus vienas kitą gerbti ir mylėti, iš tiesų niekas nepasikeičia – gyvenimas vėl grįžta į savo vėžes. Apie tą gyvenimą S. ir B. Galdikai pasakoja žemaitiškai, vaidina salės viduryje, kamerinėje aplinkoje, o aplink keturkampiu susėdę žiūrovai sukuria lifto įvaizdį. Režisieriaus pastebėjimu, kamerinė aplinka įpareigoja aktorius tiesioginiam bendravimui su žiūrovu, kuris tarsi tampa pjesės dalimi, o tai, kad nėra užkulisių, kelia tam tikrą įtampą – niekas nepasufleruos, primiršus tekstą, ir visą spektaklį aktoriai išlieka aštriame dėmesio centre. „Čia kaip koridoje, žinau, kad ir profesionaliems aktoriams tai nėra lengva“, – tvirtino režisierius, pasidžiaugęs, kad jam ir aktoriams pavyko su žiūrovais pasidalinti ta gerąja energija, kuri susijusi su nuoširdžiu bendravimu ir bendražmogiškomis temomis, sukurti žiūrovui kamerinę aplinką, o aktoriai – sutinkami šiltai ir gerai įvertinami.
|
|
