„Kepurės“ nekeitė prie jokių valdžių

Sovietmečiu buvo toks populiarus filmas: žmogelis žvilgt pro langą, mato - valdžia mainosi, ir šast kepurę su žvaigžde išvirkščia puse. Šiems pasitraukus – vėl išverčia kepurę.

84-erių kretingiškis Antanas Jokūbauskas prie jokių valdžių savo kepurės nekeitė: šią liepą sukanka 60 metų, kai jis įstojo į Komunistų partiją.

Antanas Jokūbauskas, 60 metų išbuvęs vienoje partijoje, sakė nesmerkiąs ir tų, kurie mėtosi iš vienos partijos į kitą: „Žmogus turi teisę rinktis, klysti ir vėl eiti į priekį“.

Piktina partijos turčiai

„Būti komunistu šiandien - lyg ir dėmė. Bet koks buvau, toks ir tebesu ligi šiol. Kai į valdžią atėjo Vytautas Landsbergis, rajone belikome tik 16 komunistų. Kiti išsibėgiojo, o aš likau tvirtas ir ištikimas savo įsitikinimams“, - atvirai kalbėjo A.Jokūbauskas.

Vyras tvirtino, jog Sąjūdžio laikais sulaukdavęs ir grasinimų. Jis neabejoja, kad sovietų komunistai – Leninas, Stalinas ir jo klika – buvo žmogžudžiai, tačiau, jo manymu, santvarkos principai ir idėjos buvę geri.

„Kai komunistai persivadino socialdemokratais ir Lietuvoje jiems vadovauti ėmėsi Algirdas Brazauskas, o rajone – Valerijonas Kubilius, Kretingoje vėl atsirado 160 mūsų partiečių. Tarp jų esu senbuvis ir, ko gero, vyriausias amžiumi“, - tvirtino A.Jokūbauskas.

Neseniai kretingiškis buvo pakviestas į Lietuvos socialdemokratų partijos sąskrydį Giruliuose, kur už ilgametę veiklą jį apdovanojo partijos pirmininkas Gediminas Kirkilas.

Antanas sakė iš buvimo partijoje nesiekęs naudos ir ja nespekuliavęs. Įsitikinimai jam padedą siekti teisingumo, kaip jis jį suprantąs. Nepriklausomybė, jo manymu, yra reikalinga kiekvienai valstybei, bet dabar Lietuvoje jis įžvelgiąs nelygybę ir neteisybę.

Yra negerovių ir jo partijoje: jį piktina atsirandantys „karaliai“ - vadovai, kurie puikuojasi savo turtais. Per susirinkimus, vyras tvirtino, jis atvirai išrėžiąs savo pasipiktinimą dėl vadovų puikavimosi nepelnytai uždirbtais turtais prieš paprastą žmogų.

Kilęs iš „biedniokų“

A.Jokūbauskas pasakojo, kad yra kilęs nuo Budrių, iš „biedniokų“ šeimos. Į partiją stojo tvirtai tikėdamas, kad komunizmas yra geriausia žmonių santvarka, kurioje nėra nei vargšų, nei turčių.

Jo šeimoje augo 14 vaikų. Abu tėvai „susiženijo“ būdami našliais: motina turėjo 5, o tėvas - 6 savo vaikus. Jiems dar gimė 3 vaikai. Antanui teko patirti ir piemens dalią.

„Kai 1944 m. ėjo frontas, motina mane paslėpė – atvežė į Kretingą, įdarbino pašte. Sproginėjant bomboms nešiodavau laikraščius. Išvažiavau į mokymus Kaune, grįžęs tapau telegrafistu. Kretingoje įstojau į komjaunimą ir pasiūlė mokytis Kauno milicininkų mokykloje, - prisiminė A.Jokūbauskas. – Per trejus metus išėjau visą vidurinės mokyklos kursą. Ten 1948-ųjų liepą ir įstojau į Komunistų partiją. Baigęs tapau karininku ir buvau paskirtas dirbti Tauragėje“.

Tačiau iš milicijos jį išgrūdo, nes viena iš jo seserų buvo nuteista 25 metams kalėjimo už tai, kad pamaitino į sodybą užklydusius partizanus.

Ligi 1954 m. dirbo kinofikacijos tarnyboje, iš ten buvo paskirtas į Salantus, į vykdomąjį ir partijos komitetus. Dešimt metų A.Jokūbauskas dirbo „Aušros“ ir Darbėnų kolūkių pirmininku, vėliau - Darbėnų kooperatyvo pirmininku ir ligoninės ūkvedžiu. Išėjęs į pensiją kurį laiką buvo Darbėnų kapinių sargu.

Antanas jau ketveri metai – našlys. Užauginti trys vaikai: dukterys – Birutė, dienraščio „Lietuvos rytas“ vertėja, ir istorikė Palmyra, sūnus Saulius žuvo prieš 6 metus.

Bendravo su abiem Justais Paleckiais

„Aš gerbiu bet kokias žmogaus pareigas, įsitikinimus ir dorą, sąžiningą darbą. Kad eitum už teisybę, nebūtinai turi būti partinis. Bet aš manau, kad kiekvienas žmogus turi turėti savo įsitikinimus, o partija tik padeda juos įtvirtinti“, - samprotavo garbaus amžiaus vyras.

Jis sakė nesmerkiąs nė Seimo narių, kurie pakeitė net po penkias partijas: „Žmogus turi teisę rinktis – klysti ir vėl eiti, ieškoti“.

Savo nuomonę A.Jokūbauskas sakė nebijąs išsakyti ir aukštiems pareigūnams ar politikams. „Nemėgstu Bronislovo Genzelio, bet sykį vienoje televizijos laidoje jis teisingai pasakė, kad Lietuva per daug orientuojasi į Ameriką, nepaisydama kaimynystės su Rusija. Paskambinau jam į namus – turiu Vilniaus telefonų knygą - ir padėkojau. Esu skambinęs į Juozo Oleko būstinę, išsakiau nuomonę dėl lietuvių kareivių, siunčiamų į misijas Afganistane. Kalbėjau su Loreta Graužiniene, kad labai gerai jų komisija ištyrė teroristų išpuolį ant Bražuolės tilto“, - teigė pašnekovas.

Kai kurių susitikimų ir pažinčių akimirkas A.Jokūbauskas itin brangina: neseniai jam teko bendrauti su europarlamentaru Justu Paleckiu. Tas susitikimas, jis tvirtino, jam buvęs istorinis, nes prieš 45 metus jis bendravo ir su europarlamentaro tėvu – legendiniu sovietiniu „prezidentu“ Paleckiu, Lietuvos aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininku. Kretingiškis išsaugojo ir to susitikimo nuotrauką.

• Rašyti komentarą (5)