|
Užgimęs kūrybinis duetas
Gražus kūrybinės bendrystės duetas užsimezgė tarp kretingiškio kompozitoriaus chorvedžio Aloyzo Žilio ir poetės teologės Šventojoje gyvenančios Renatos Kuršytės – šiuos du kūrėjus netikėtai suvedė kūrybinis-literatūrinis priedas „Smiltys“, kuriame publikuojamos R. Kuršytės eilės. Atsivėrusi kūrybos kraitė „Smiltyse“ išvydęs R. Kuršytės eilėraštį, kompozitorius šioms eilėms sukūrė dainą. „Mano dėmesį patraukė eilėdara, minčių gylis, jų išsakymas. Pajutau, kas yra tarp eilučių, kokia žinutė užslėpta tarp žodžių. Pabendravus su eilėraščio autore – mudviem atsivėrė kūrybos kraitė“, – kalbėjo A. Žilys. R. Kuršytė nėra vien poetė – ji yra sukūrusi ir bažnytinių, liturginių tekstų, kuriuos pasiūliusi kompozitoriui, sulaukė jo pritarimo ir įvertinimo. Šiuo metu 21-am Renatos sukurtam tekstui A. Žilys jau yra parašęs muziką. Tarp šių tekstų – 9 dainos, 12 giesmių, tarp kurių ir 1 giesmė vaikams. Kretingos trečiojo amžiaus universiteto moterų ansamblis „Svajonių aidas“ vieną sukurtų dainų jau repetuoja. Nors A. Žilys dirba ne su vienu vyresnės kartos poetu, su poete R. Kuršyte užsimezgusi kūrybinė draugystė jam atvėrė naujų spalvų ir galimybių. „Su Renata tikiuosi ilgalaikio, nuoširdaus ir sklandaus bendradarbiavimo. Man labai svarbu, kad mudviem pavyksta kūrybinį procesą nuosekliai organizuoti kartu, poetė pritaria mano pataisoms, neatmeta pastabų, yra geranoriškai nusiteikusi“, – pasakojo A. Žilys, prisipažinęs, kad gyvai su poete susitikę dar nebuvo, viską aptarti ir suderinti pavyksta pasitelkus šiuolaikines technologijas. Atsitiktinumas nėra atsitiktinis „Gyvenime šiaip sau nieko nebūna. Atsitiktinumai yra neatsitiktinai. Tai laiko, aplinkybių ir likimo sudėliota mozaika“, – sakė Renata Kuršytė. „Kolektyvui labai patiko laikraštyje „Pajūrio naujienos“ publikuojamos eilės. Bet kad visa tai išaugs į tokį kūrybinį duetą, net minties nebuvo“, – kalbėjo Renata, nustebinta netikėto įžymaus kompozitoriaus noro su ja susisiekti. „Supratusi, koks žmogus manęs ieško, pasakyti, kad nustebau – tai nepasakyti nieko. Jausmas žodžiais nenusakomas. Jų, ko gero, net nerasiu. Tiesiog tai – likimo dovana, kurios reikia nusipelnyti“, – sakė poetė, tą pačią dieną sulaukusi skambučio iš kompozitoriaus A. Žilio, kuris pasakė, kad jos eilėraščiui „Kai..“ jau yra sukurta daina. Šis skambutis ir daina tapo tuo jungiamuoju tiltu, kuris suvienijo bendram kūrybiniam darbui. Paklausta, kaip kilo mintis kompozitoriui pasiūlyti ne tik eilių, bet ir tekstų bažnytinėms giesmėms, R. Kuršytė atviravo: „Tai buvo labai sena mano, dabar jau išsipildžiusi, svajonė, kuri savo valandos laukė beveik porą dešimtmečių. Kompozitoriaus A. Žilio dėka ji išsipildė, ir tai yra nepaprasta. Savo kūryboje religine tematika tekstų turėjau. Dar studijuodama ir dirbdama mokykloje, kur dėsčiau tikybą, vis pasvajodavau tyliai – kaip gerai būtų, kad bent vienas tekstų taptų giesme. Vis pagalvodavau, bet taip ir vėl tas mintis tarsi uždarydavau į skrynutę. Tvarkydama savo kūrybinį archyvą, vis perskaitydavau, bet tiesiog tuo metu neatsirado, kam visa tai parodyti, nes suvokiau, kad toli gražu, ne kiekvienas muzikantas sugebės sukurti giesmę. Nes tai ne tas pats, kas kurti dainą. Žinoma, ir nedrąsu buvo, bet gerai, kad tų tekstų neištryniau, nesunaikinau“, – prisipažino R. Kuršytė, su šia pažintimi į dienos šviesą iškėlusi net tuos kūrinius, kuriems daugiau negu 20 metų. Į viską pažvelgusi labai rimtai ir atsakingai, kūrėja tekstus ne tik taisė, redagavo, bet ir parašė naujų, kurie kompozitoriaus A. Žilio kūrybinėmis pastangomis virto giesmėmis. „Esu be galo laiminga ir dėkinga kompozitoriui, kuris paprastame, kukliame tekste įžvelgė daugiau, negu buvo parašyta,“ – atviravo R. Kuršytė, tikėdama nuoširdžios bendrystės tąsa ir jos kūrybiniais vaisiais. „Mūsų bendradarbiavimas vyksta keičiantis elektroniniais laiškais. Kai reikia bendro darbo, kalbamės telefonu. Kartu tariamės, koreguojame tekstus. Kuomet kūriniai užrašomi natomis – svarbus kiekvienas kirtis, kiekvienas skiemuo. Tekstas gludinamas taip, kad jis skambėtų. Kūryba – tai ir procesas, ir darbas. Iki tos akimirkos, kada visa tai išvysta dienos šviesą ir pasiekia žmones. Aišku, gebėjimas daryti – tai dovana iš aukščiau. Todėl ir norisi savo kūryba atsidėkoti Tam, kas tą malonę suteikė. Ir už akimirkas, kurios suvedė su tais, su kuriais mums lemta susitikti. Dirbti, kurti paliekant savo brydėje pėdas. Todėl sakiau ir sakysiu, kad gyvenimas pilnas siurprizų. Ir atsitiktinumų tikrai nebūna“, – kalbėjo poetė.
|