Indrė Mockutė šoko Kauno technologijos universiteto tautinio meno ansamblyje „Nemunas“.

Šokių entuziastė kretingiškė Indrė Mockutė prisipažino, kad šokiai lydėjo ją visą gyvenimą: nuo Kretingos meno mokyklos tautinių šokių kolektyve „Ratilėlis“, studijų metu – kolektyve „Nemunas“, praktikos Argentinoje, atvėrusios merginai akis apie nematytas kultūras ir naujas šokių rūšis, iki naujos aistros – šokių su riedučiais.

– Šiuo metu vienoje uostamiesčio studijų vedi šokių su riedučiais pamokas. Papasakok, kaip susidomėjai būtent šokiais su riedučiais, nuo ko viskas prasidėjo?

– Šoku jau visą gyvenimą ir esu išbandžiusi daugybę šokių rūšių, o šokius su riedučiais atradau visiškai netikėtai. Prieš kelerius metus mano sesė užsimanė vintažinių riedučių, ir aš jai juos padovanojau, tačiau ji jų nė karto ir neavėjo. Tada, per karantiną, aš išsitraukiau juos iš spintos, pradėjau važinėtis po namus ir nusprendžiau nusipirkti sau tokius pat vintažinius riedučius. Gyvenau Vilniuje ir kartais išvažiuodavau pasivažinėti į Vingio parką. Besivažinėdama pradėjau bandyti įvairius judesius, o pasidomėjusi sužinojau, kad žmonės iš tiesų užsiima šokiais su riedučiais. Gaila, kad Lietuvoje tai nėra populiaru, tačiau pastebiu, kad po truputį pradeda kurtis bendruomenė. Paskutinius kelis mėnesius intensyviai mokiausi savarankiškai, pradėjau ir pati viešinti vaizdo įrašus socialiniuose tinkluose – pastebėjau, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kurie taip pat nori save išbandyti šioje srityje.

– Kiek metų jau užsiimi šia veikla? Ir ar nuo šio sezono pirmą kartą vesi šokių su riedučiais pamokas?

– Riedučiais važinėju jau kokius 2–3 metus, bet būtent šokiais su riedučiais užsiimu mažiau negu metus, todėl visa ši veikla man vis dar yra labai nauja ir šviežia. Vasarą nemokamai mokiau žmones šių šokių lauke ar kiemuose ir niekada nesitikėjau, kad ši veikla mane taip įtrauks. O nuo šio sezono pirmą kartą vesiu oficialias pamokas šokių studijoje.

– Sugrįžkime kelerius metus atgal. Studijuodama Vytauto Didžiojo universitete šokai Kauno technologijos universiteto tautinio meno ansamblyje „Nemunas“. Kaip atradai šį ansamblį ir kuo jis tau buvo svarbus?

– Esu užaugusi čia, Kretingoje, o mano tėvai Kretingos rajono kultūros centro tautinio šokio kolektyvo vadovai. Kretingos meno mokykloje baigiau choreografiją, šokau ir Kretingos meno mokyklos vaikų šokių studijoje „Ratilėlis“. Atvykusi studijuoti į Kauną nė neturėjau kitų minčių tik kaip eiti šokti tautinius šokius ir taip suradau geriausią Kaune kolektyvą „Nemunas“. Šis kolektyvas man atvėrė labai daug galimybių, daug neišbandytų kelių, davė patirties, užmezgiau naujų kontaktų, draugysčių. Man tai nebuvo tik šokiai – tai naujos pažintys ir nepamirštamos kelionės.

– Su „Nemuno“ ansambliu pasirodei ir TV3 programoje „Kadagys“. Kas lėmė šį sprendimą?

– Dalyvauti programoje „Kadagys“ patys nelabai sprendėme – kaip ir kiti kolektyvai, gavome pakvietimą. Manau, Lietuvoje nėra daug gausių tautinio šokio kolektyvų, todėl, tikėtina, visi pagrindiniai ansambliai ir gavo kvietimus. Projekte dalyvavo nemažai kolektyvų, su kai kuriais jų susipynė mūsų keliai, iki šiol palaikome ryšius. Susitinkame ir per kitus renginius, festivalius ar Dainų šventę.

– Ir tuomet iškeliavai atlikti praktiką Lietuvių savišalpos ir kultūros draugijoje „Nemunas“ Argentinoje, Buenos Aires. Kaip nusprendei keliauti į tokią tolimą ir egzotišką šalį?

– Nuo pat mažumės svajojau aplankyti Pietų Amerikos šalis. Kadangi tuo metu šokau kolektyve „Nemunas“, o Argentinoje yra didžiulė lietuvių bendruomenė, kuri taip pat vadinasi „Nemunas“, mane tai labai sudomino. Tuometinis jų vadovas Jonas Kalvelis socialiuose tinkluose stebėjo, ką veikia Lietuvos „Nemunas“, aš irgi sekiau „Nemuno“ veiklą Argentinoje. Vieną dieną jis pasidalino informacija apie švietimo mainų programą, siūlančią lietuviams iš visos Lietuvos atvykti į Argentiną mokyti lietuvių kalbos. Nusprendžiau, kad tai būtų labai įdomu ir galėčiau pabandyti. Parašiau Jonui ir paklausiau, ar galiu atvykti, nes esu kūrybinių industrijų studentė, o ne lietuvių filologijos studentė. Tačiau jis atrašė, kad kuo greičiau pildyčiau anketą ir atvažiuočiau ne tik lietuvių kalbos mokyti, bet ir šokių.

– Kokie tavo pagrindiniai darbai, pareigos, galbūt mokei lietuvių kultūros ar kalbos?

– Argentinos lietuvių bendruomenę daugiausia sudaro žmonės, kurie yra kiek tolimesnių lietuvių kartų – antros, trečios ar dar tolimesnių – palikuonys. Jie beveik nebekalba lietuviškai, tik vienas kitas dar truputį moka kalbą. Todėl jie per įvairias mainų programas ieško lietuvių, kurie galėtų padėti mokytis lietuvių kalbos.

– Kiek laiko praleidai Argentinoje, ar planuoji dar kada ten sugrįžti?

– Argentinoje praleidau pusę metų. Iš tiesų, man siūlė ten pasilikti, siūlė darbą, o ir pati buvau pripratusi prie kultūros, išmokusi kalbą. Tačiau mane visada traukė namai – man svarbi mano aplinka ir artimi žmonės. Nors buvo labai skaudu išvažiuoti, įvertinau ekonominę situaciją šalyje ir nusprendžiau ten nelikti. Vis dėlto niekada nesigailėjau, nes, pavyzdžiui, Vilniaus universitetas turi mainų programą, per kurią žmonės iš Argentinos gali atvykti į Lietuvą. Dauguma mano draugų atvyko, nors ir keliems mėnesiams, kai kurie net dalyvavo Dainų šventėje.

Šokėja Indrė Mockutė nuo šio sezono veda šokių su riedučiais pamokas vienoje uostamiesčio studijų.

– Ką suteikė ši patirtis?

– Galiu pasakyti, kad išpildžiau vaikystės svajonę – pamačiau Pietų Ameriką ir aplankiau Rio de Žaneirą, kuris paliko didžiausią įspūdį. Susipažinau su kultūra, išmokau kalbą, o mano pasaulėžiūra smarkiai pasikeitė. Be to, turėjau galimybę pakeliauti po aplinkines šalis, kas man suteikė naujų patirčių ir šokio srityje. Iki tol labiau šokau tautinius šokius, bet Pietų Amerikoje išbandžiau latino šokius. Ten lankiausi įvairiuose vakarėliuose, kur pamačiau, kaip žmonės atsipalaidavę šoka, nesilaiko griežtų šokių žingsnelių ir tiesiog mėgaujasi procesu.

– Koks buvo didžiausias kultūrinis šokas būnant Argentinoje?

– Nesuvaidintas žmonių šiltumas ir draugiškumas buvo vienas didžiausių kultūrinių šokų Argentinoje. Atvykus iš Lietuvos, tai buvo labai neįprasta, bet tuo pačiu ir labai malonu – jie visada bučiuojasi ir glėbesčiuojasi, jautiesi tikrai priimtas ir laukiamas. Nors atvykau viena, neprisimenu nė vieno vakaro, kurį būčiau praleidusi viena – visuomet buvau kviečiama su jais pavalgyti, pabūti, pasikalbėti, ir jie visur norėjo vežti, kad aprodytų apylinkes. Kalbos barjeras buvo problema atvykus, nes į Argentiną atvykau nemokėdama vietinės kalbos. Iš pradžių tekdavo bendrauti ir gestais, kadangi anglų kalbos vietiniai beveik nemokėjo, bet jiems tai visai nerūpėjo.

Tačiau mitybos įpročius man perprasti buvo sunku, nes jie mėgdavo prieš miegą pavalgyti daug ir sočiai. Be to, pastebėjau dar vieną didelį skirtumą – žmonės ir transportas visada vėluoja. Vėluoti 1,5 valandos yra visiškai normalu. Pavyzdžiui, kai tekdavo vesti šokių pamokas, jau buvau pripratusi, kad į pamokas laiku niekas neateis. Kartą teko laukti valandą, kol žmonės atvyko, o kai paskambinau ir paklausiau, kur jie, atsakė, kad lauke lyja. Jiems tai buvo pakankamai normali priežastis neatvykti į pamoką.

– Nuo praktikos Argentinoje laikotarpio praėjo jau nemažai laiko. Papasakok, ar per tuos metus teko aplankyti kitas šalis, pasisemti naujos kultūros, idėjų?

– Apkeliavau tikrai nemažai šalių – tiek su šokiais, tiek savarankiškai. Buvau Japonijoje, Meksikoje, Tailande, aplankiau ir kitas Azijos ar Europos šalis. Šitų šalių vis tiek nepalyginsi su Argentina, nes vis dėlto ten teko praleisti daug ilgesnį laiką, patirti pačią kultūrą, įsilieti į patį Pietų Amerikos gyvenimą.

– Tiek visko per gyvenimą nuveikusi, aplankiusi nemažai šalių vis dėlto sugrįžai į savo gimtąjį kraštą. Kuo jis tau toks ypatingas?

– Anksčiau nesvarsčiau grįžti gyventi į Lietuvą, nes visuomet buvau pasaulio žmogus – norėjau keliauti ir pažinti skirtingas kultūras. Tačiau sugrįžau į gimtąjį kraštą labai netikėtai ir neplanuotai, pasitarusi su savo sužadėtiniu. Abu galime dirbti nuotoliu. Man labai gera būti gamtoje, mėgautis jūra ir pušynais. Kadangi esu gana aktyvi, Palangoje galiu išbandyti įvairias veiklas – važinėti riedučiais ar net plaukioti banglente, kai jūroje yra daugiau bangų. Įdomu, kad su banglente plaukti išmokau taip pat būdama užsienyje, praleidusi savaitę Portugalijoje, banglenčių sporto stovykloje.

Austėja BUDRIKYTĖ

Vilniaus universiteto žurnalistikos studentė

• Rašyti komentarą (0)