Naujoji Odilės Norvilaitės knyga „Dievaičio statula. Būrėjos užrašai“

Mūsų krašto dailininkė literatė Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė Odilė Norvilaitė vėl turi, kuo palepinti savo kūrybos gerbėjus – tik ką spaustuvėje dienos šviesą išvydo nauja knyga „Dievaičio statula. Būrėjos užrašai“. Skirtingai nuo poezijos, šiek tiek papildytos proza, leidinio „Kalbėsiu apie norus“, ši knyga – kūrėjos duoklė prozai.

Knyga „Dievaičio statula. Būrėjos užrašai“ – dviejų dalių. Pirmoji dalis – tai apysaka „Dievaičio statula“, kurią Odilė Norvilaitė skiria gimtajam Hanzos miestui Kaunui. „Istorija išgalvota arba ne – visko galėjo nutikti mieste prie upių santakos...“ – skaitytoją intriguoja autorė, žadanti įdomią istoriją, detektyvą, aštrų siužetą. Pagrindiniai apysakos herojai – renesanso poetas ir šių laikų tyrėjas į Lietuvą grįžęs emigrantas, leidęsis į sudėtingą nuotykį – ištirti paslaptingą išplėštos senovinės kriptos bylą. Įvykiai pasakojami žvelgiant į Hanzos miestą XVI a. pab. Ir XX a. pab. Kauną.

Antroji knygos dalis „Būrėjos užrašai“ – novelės, kurios, autorės teigimu, yra autentiški įvykiai iš Kaune veikusio būrimo salono, taip pat patirti gyvenime nuotykiai, kelionės, gauti laiškai.

„Įdomiai papasakoti autentiškus Kauno miesto istorijos įvykius pasirinkau išskirtiniame – Perkūno namų – fone. Užrašus knygai apie Perkūno namus pradėjau dar 2010 metais – tuomet susidomėjau Kauno gotikine architektūra, pastatais, pradėjau rinkti medžiagą prieinamuose šaltiniuose. Prieš akis atsiskleidė tiek daug istorinių įvykių, kad nors imk ir rašyk apysaką! Tą ir padariau, tik dar „pagardinau“ savo asmeniniais prisiminimais ir jaunystės draugų, kaimynų nuotykiais“, – O. Norvilaitė teigė, kad knygos esmė ir yra istorija: įvykiai – tikri, tik pakeisti vardai ir pavardės.

Ir „Būrėjos užrašų“ novelėse kolegių iš Kaune veikusio būrimo salono vardai taip pat pakeisti. „Būrėjų gyvenimas ir veikla yra labai įdomi – kartais dramatiška, kartais komiška, lygiai taip pat, kaip būrėjų paslaugų ieškančių interesantų“, – Odilė neslėpė, kad būrėjos, su kuriomis teko dirbti XX a. pab., buvo labai įdomios ir nepamirštamos asmenybės.

Kūrėjos ateities planai – parašyti prisiminimų knygą apie Altajaus šamanus. „Prieš 20 metų keliavau po Kazachstaną ir kalnų papėdėje, kadaise buvusiame Malinovkos kaime, teko sutikti tikrus šio amato žinovus“, – O. Norvilaitė teigė, kad šalia prisiminimų ji nevengs sudėlioti ir nūdienos įvykių. Knyga „Dievaičio statula. Būrėjos užrašai“ išleista negausiu tiražu, prozą kūrėja iliustravo savo sukurtais darbais.

---

Iš novelės „Jeigu keliauti – tai su daina“

„Kai lieka nedaug laiko – vaidinti nėra prieš ką. Žinia, kad vienintelis užgyventas turtas žemėje – atvira širdis. Pabūni žaisliuku aplinkybių ar kitų žmonių rankose, bet vėliau juk turi suaugti ir surasti savo tiesą. Ne tą patogią, naudingą ar saugią tiesą, su nutylėjimais, iškreipta forma, kuri jau nebėra tiesa... Auditorija jau išsiskirstė ir spektaklio uždanga nusileido... Gal buvau nusidėjėlis, dievas teis mane. Mirė visi – ir marodieriai generolai, svetimi turtai jų neišgelbėjo, ir tie, kuriuos jie engė, naikino ar pasmerkė...“

„Kaip kareiviui svarbi kiekviena taikos minutė... Po atokvėpio ramybė tampa baugi ir neraminanti... Daug kas iš bendražygių taip ir nesugebėjo gyventi taikos metu. (...) buvo daug tokių, kurie, perėję visą karą, pralaimėjo prieš ramybę ir taiką...“

„Žiūriu – žmogysta prie manęs palinkusi su gobtuvu ir žvake... Galvoju, vienuolis koks. Padėkojau dvasiškam tėveliui, kad padėjo į save sugrįžti. Paprašiau už save pasimelsti. O jis sako – meldžiuosi už tave kasdien. Dabar dėviu abitą ir esu skaistykloje. Kai tik numiriau – buvo labai liūdna, nes žemėje buvo pilna ašarų. Verkė žmona ir dukterys, o jų ašaros virsdavo grandinėmis ant mano kojų. Artimųjų liūdesio ir nevilties buvau prikaustytas kančios bokšte...“

• Rašyti komentarą (1)