Brolių Motelio ir Geršono Kanų gintaro dirbtuvės apie 1936 m. Fot. Ignas Stropus. Mindaugo Surblio kolekcija

Palangoje kasmet gausėja iniciatyvų, skatinančių atminti turtingą Palangos štetlo istoriją: pernai atidengta atminimo lenta dedikuota Palangos sinagogoms, šiemet – gydytojui prof. Lazariui Gutmanui. Žydiškosios Palangos istorijos faktai pristatomi naujai atsikūrusios Palangos žydų bendruomenės socialinių tinklų paskyrose – paviešintos unikalios istorijos pasakoja apie iš Palangos kilusius žydų šeimų likimus, jaudina Holokaustą išgyvenusiųjų prisiminimai, pristatomas ir žydiškasis paveldas. Istorinis Palangos žydų kvartalas, buvęs rytinėje Vytauto gatvės dalyje nuo buvusios autobusų stoties (Kretingos g.) iki Žvejų gatvės, iki šiol slepia daugybę paslapčių, o vos keli išlikę pastatų primena tarpukarį ir tuo metų gyvavusią Palangos žydų bendruomenę.

Palangiškiai žydai savo veiklos kryptimi mažai skyrėsi nuo kitų regiono štetlų žydų – užsiėmė prekyba ir amatais, tačiau ilgainiui dėl Palangos – miesto prie Baltijos jūros – specifikos Palangos žydų prekeiviai ir amatininkai pradėti glaudžiai sieti su gintaro apdirbimu ir pardavimu. Žydų bendruomenės nariai Palangoje ne tik dirbo – tarpukariu čia buvo tiek visa religinė bendruomenės infrastruktūra, tiek vietos žydams buvo prieinamas pradinis sekuliarus mokymas, veikė žydų smulkaus kredito bankas, įvairios labdaros organizacijos. Vytauto gatvė buvo toji centrinė Palangos žydų gyvenimo arterija, tad bendruomenė itin išgyveno, kai Palangoje 1938 m. gegužę kilęs gaisras sunaikino beveik visą žydų gyvenamąjį kvartalą. Po kelerių metų, 1941 m., Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, Palangoje prasidėjo masinės žydų žudynės, didžioji dalis Palangos žydų buvo nužudyta, likusieji – perkelti į getus ar koncentracijos stovyklas, kur jų laukė toks pat likimas.

Palangos didžioji sinagoga apie 1921–1925 m. Palangos miesto viešosios savivaldybės bibliotekos Kraštotyros fondo nuotr.

Žydiškoji Palangos istorija neatsiejama nuo tokių pavardžių, kaip: Alšvangeris, Basas, Benjaminovičius, Bernšteinas, Bobė, Brikas, Bruckus, Buršteinas, Cauzmeras, Dribinas, Elkinas, Feinšteinas, Fridmanas, Funkas, Gutmanas, Itmanas, Judelmanas, Kacas, Kaganas, Kanas, Klompusas, Korpusas, Lenkimieras, Levijas, Levinas, Margolis, Mešulamas, Rubelis, Šalminis, Šmiras, Šmolenskis, Šochotas, Šrotas, Talmonas ir daugelis kitų.

Palangos žydų bendruomenės istorijoje galima aptikti ne vieną asmenybę, kilusią iš šio miesto ir savo veikla išryškėjusią politinėje, mokslinėje, kultūrinėje ar kitose sferose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tarp jų – broliai Julius ir Borisas Bruckai (kita pavardės forma Brutzkus). J. Bruckus gydytojas, tarpukario Lietuvos politikas, sionistas, B. Bruckus ekonomistras, publicistas. Taip pat broliai Samuelis, Lazaris ir Todresas Gutmanai. S. Gutmanas pirmosios Palangos valsčiaus tarybos (1921 m.) narys, gintaro dirbtuvių savininkas, L. Gutmanas medicinos daktaras, profesorius, pirmojo neurologijos vadovėlio lietuvių kalba autorius ir T. Gutmanas gydytojas, fizioterapijos vadovėlio vertimo bendraautoris.

Palangos didžioji ir mažoji sinagogos po 1938 m. gegužės 10 d. gaisro. Fot. Ignas Stropus

Pastatai – Palangos žydų palikimas

Vienas išlikusių pastatų, priklausiusių žydams, yra Vytauto gatvėje Nr. 57 – priešais centrinę Palangos miesto aikštę. 1929–1930 m. namą statė žydai broliai Motelis ir Geršonas Kanai ir Juozas Viltrakis. Naujai pastatytame name įsikūrė Kanų šeimos gintaro dirbinių parduotuvė. Jų gaminami gintaro dirbiniai buvo tokie populiarūs, kad juos eksportavo į daugelį Europos šalių, Jungtines Amerikos Valstijas. 1937 m. tarptautinėje Paryžiaus amatų ir menų parodoje palangiškiai broliai Kanai laimėjo premijas, jiems buvo įteikti sidabro medaliai.

Palanga (dabartinė Vytauto g. į šiaurę) po didžiojo gaisro 1938 m. Lietuvos Martyno Mažvydo bibliotekos nuotr.

Pastatas Jono Basanavičiaus g. Nr. 6 – buvusi Palangos elektrinė, kuri priklausė žydei Etai Libaitei-Gutmanienei. Apie 1926 m. iš miesto valdybos buvo gautas leidimas statyti elektrinės stotį Palangoje. E. Libaitė-Gutmanienė įsigijo vokišką 70 arklio jėgų galingumo variklį, varomą gazoliu, 45 kilovatų galingumo generatorių – elektrinė veikė visu pajėgumu. Palangos mieste užsižiebė apie 20 lempų, kurios apšvietė Vytauto g., Jūratės g., Jono Basanavičiaus g., Birutės alėjos, Simono Daukanto g., Kretingos g. Elektros stulpai stovėjo gana retai, tik ant kas penkto kabojo lemputės, tad galima įsivaizduoti, kaip menkai buvo apšviesta miesto centrinė dalis. Palangiškiai ir džiaugėsi, ir tuo pačiu piktinosi, nes elektrinė miesto centre skleidė triukšmingą garsą. 1937 m. E. Libaitė-Gutmanienė pardavė elektros stotį Palangos miesto savivaldybei už 37 tūkst. litų. 1940 m. elektrinė perėjo komunalinio ūkio žinion. Visų palangiškių namų languose elektros lemputės sužibo tik 1947 m.

Palangos elektrinė apie 1937 m. Palangos miesto viešosios savivaldybės bibliotekos Kraštotyros fondo nuotr.

Palangos miesto gyventojų surašymo 1922 m. duomenys ir planai patvirtina Palangos kraštotyrininkų pasakojimą, name Kretingos g. Nr. 14 (pastatas išlikęs) gyveno priešpaskutinis, ilgametis Palangos miesto rabinas Samuelis Mendelis Kacas. Būdamas našlys, 1940 m. išvyko į Izraelį, kur tęsė rabino darbą Tel Avive. Taip pat Izraelyje ėjo vyriausiojo rabinato nario pareigas, dirbo rabinų teisme. S. M. Kacas mirė 1954 m. Paskutinįjį Palangos miesto rabiną Aroną Kacą kartu su Kretingos rabinu Benjaminu Perskiu ir kitais vietos žydais suėmė ir mirtinai nukankino naciai. Palangos žydų bendruomenės istorija siejama ir su ypač garsiais rabinais pasaulyje, vienas jų – Ezekielis Faivelis, kuris buvo garsiojo Vilniaus Gaono mokinys. E. Faivelis gimė 1755 m. Palangoje. Būdamas jaunas ėjo rabino pareigas gimtojoje Palangoje, kiek vėliau dirbo Deretschine (miestelis dabartinės Baltarusios teritorijoje). Įgijęs patirties kaip magidas (pamokslininkas) keliavo per Vokietiją, Vengriją. Kurį laiką gyveno Breslau (dab. Vroclavas, Lenkija), galiausiai grįžo į Palangą ir atsidavė literatūriniam darbui. E. Faivelis parašė įvairių religinės tematikos darbų, kurie ypač vertinami rabinų iki šių dienų, vienas jų – „Toledot Adam“.

Palangos elektrinės pastatas 2024 m. Fot. Mindaugas Surblys

Jaudinanti Funkų šeimos išgyvenimo istorija

Palangoje gyveno kelios žydų Funkų šeimos, kurios, kaip manoma, galėjo sietis giminystės ryšiais. Ši itin jaudinanti istorija pasakoja Natano Bero ir Šorės Libės Funkų anūkės Liubos Funkaitės likimą. Yra žinoma, kad N. B. ir Š. L. Funkų šeimoje gimė Elijas Josefas Funkas, kuris buvo vedęs palangiškę Elę Gutmanaitę, o kitas sūnus Aronas Funkas buvo vedęs Šeiną Šifrisaitę. Abu Funkų sūnūs Palangoje vertėsi gintaro prekyba, buvo gintaro dirbinių meistrai.

Palangiškio Arono Funko dukra Liuba Funkaitė-Česakovpapasakojo:

„Mano tėvas Aronas Funkas gimė 1910 m. Palangoje, mama Šeina Šifrisaitė – 1914 m. Tryškiuose. Tėvai susituokė 1937 m. Šiaulių sinagogoje ir išvažiavo gyventi į Klaipėdą. Kai vokiečiai įsiveržė į Klaipėdą, jie sugrįžo į Šiaulius. Aš gimiau 1938-ųjų lapkričio 6-tąją Šiauliuose.  

Gutmanų šeima apie 1930–1931 m.: Lazaris Gutmanas ir jo žmona Vera, sūnūs Georgas (kairėje) ir Eduardas.

1941-ųjų rugsėjį visus Šiaulių žydus, tarp kurių buvau ir aš su savo tėvais, privertė persikelti gyventi į getą. Gete gyvenome Žilvičių gatvėje, susigrūdę, daug žmonių viename kambaryje. Mama jautė, kad gyvenimas gete nesibaigs geruoju ir išbraukė mane iš geto kalinių sąrašų, norėdama su manimi persikelti iš Šiaulių geto į Daugėlių lagerį. Tai pavyko įgyvendinti 1943-siais metais. Mama suvyniojo mane į didelį paltą, paprašė, kad neverkčiau. Geto žmonės stovėjo aplink mus, užstodami mane nuo vokiečio. Tik todėl, kad tą dieną lijo, vokiečių kareivių ir karininkų mašinos įstrigo purve ir jie negalėjo laiku atvažiuoti, mane pavyko pervežti į Daugėlių lagerį. Mama pradėjo mokyti mane lietuvių kalbos, nes aš kalbėjau tik žydiškai. Ji imdavo mane su savimi į Sirotavičių butą, kur dirbo tarnaite. Ten dirbo ir Bronė Grigalaitienė su savo vyru Pranu. Mama susitarė su Brone, kad ji paims mane, augins kaip savo vaiką ir grąžins tik jiems, tėvams, jeigu jie sugrįš. Jei ne – aš liksiu jos vaiku.

Aronas Funkas (sėdi) su dukra Liuba Funkaite ir žmona Šeina (viduryje).

1943 m. lapkričio 5-ąją Šiaulių gete įvyko Vaikų ir senelių akcija. Vaikus atskyrė nuo tėvų. Visuotinėje sumaištyje mano tėvas spėjo pasakyti Grigalaičiui, kad mane paslėpė – įkišo į kanalizacijos šulinį. Visus vaikus ir senelius išvežė. Pranas Grigalaitis rado kelis uždengtus kanalizacijos šulinius, viename jų rado mane. Parnešė namo, nuprausė, buvau visa purvina. Į stovyklą aš jau nebegrįžau. Tėvus dar keletą kartų mačiau.

1944-ųjų liepą visus Daugėlių lagerio gyventojus išvežė į koncentracijos stovyklą Dachau Vokietijoje. Aš augau Grigalaičių šeimoje su dviem broliais – Pranu ir Vytu ir seserimi Birute. Mano vardas buvo Aldutė. Aš buvau vyriausia. Melsdavomės, valgydavom, žaisdavom kartu, jokio skirtumo aš nejutau.

Po karo iš Dachau sugrįžo mano tikrieji tėvai. Aš jų nepažinau. Jie pagyveno savaitę kaime ir tik po to mes išvažiavome į Kauną. Kiekvieną vasarą važiuodavome pas Grigalaičius, kad nors kiek galėtume kartu pabūti su mano antrąja šeima.

1957 m. mano tėvai nutarė repatrijuoti į Izraelį. Aš ištekėjau už vyro, kuris turėjo teisę persikelti gyventi į Lenkiją. Mes išvažiavome 1959 m. Nelengva man buvo palikti savo antrąją šeimą. 1960-aisiais gimė mano sūnus Šlioma ir, praėjus mėnesiui po jo gimimo, mes iš Lenkijos išvykom į Izraelį. Buvo sunkūs laikai, tada ir nutrūko toks man brangus ryšys su Lietuva. Izraelyje gimė mano duktė Gita ir sūnus Zohar. Taip metai keitė metus. Mano vyras šachmatininkas, mes dažnai važinėdavom į šachmatų varžybas. 1989-aisiais nuvykom į Rumuniją. Aš visada imdavau su savimi savųjų Grigalaičių adresus. Gal pamėginsiu iš kitos šalies parašyti, gal laiškas juos pasieks. Taip ir šį kartą turėjau su savim adresus. Išgirdusi kalbant lietuviškai, paklausiau, ar yra kas nors iš Kauno. Atsirado viena moteris, ji vėliau atėjo į mano kambarį. Paprašiau surasti mano antrąją šeimą – Grigalaičius. Ir jau po keleto savaičių atnaujinom tarpusavio ryšius! 1989-ųjų spalį, po trisdešimties metų, atskridau į Lietuvą. Grįžusi kreipiausi į Jad Vašem, prašydama pripažinti mano antruosius tėvus Bronę ir Praną Grigalaičius Pasaulio Tautų Teisuoliais.

1991-aisiais gavau memorialinio muziejaus Jad Vašem direktoriaus raštą, kuriame jis pasiūlė surinkti Teisuolių grupę iš Lietuvos ir atvežti į Izraelį. Tais pačiais metais į Izraelį atvyko 25 Teisuoliai iš Lietuvos, tarp jų buvo ir mano antroji mama Bronė Grigalaitienė, broliai Pranas ir Vytas, sesuo Birutė Grigalaitytė-Brazienė. Tai buvo mano mamytės Bronės pirmasis ir paskutinis apsilankymas Izraelyje. Dėka Bronės ir Prano Grigalaičių, mano antrųjų tėvų, aš turiu šeimą, tris vaikus, septynis anūkus.“

Parengė

Mindaugas SURBLYS

• Rašyti komentarą (2)