Kretingiškė ilgametė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Danutė Dunauskaitė šią vasarą išleido savo poezijos knygą „Atminties uogienojai“. Autorė prisipažino: šie eilėraščiai – tai monologai, kuriuos inspiruoja į širdį įkritusi frazės nuotrupa, gyvenimo detalė ar žodis. „Ir dabar va jau dvi savaites nešiojuosi savyje amžinatilsį poetės Dalios Teišerskytės atminimą. Kol kas – tik dvi eilutės, o kas iš to bus – dar pamatysiu“, – kad tikrai tęs eilių ciklą „Poetai“, neabejojo eilių kūrėja.

Poezijos knygą „Atminties uogienojai“ eilių kūrėja ilgametė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Danutė Dunauskaitė įvardino kaip patirties išraišką per poetinį žodį.

Ciklas „Poetai“, kuris buvo pradėtas nuo eilėraščio mūsų, kretingiškių, pamiltam broliui pranciškonui Bernardui Belickui, – tik dalis naujosios poezijos knygos, kurioje – per 40 įvairiais gyvenimo tarpsniais sukurtų eilėraščių. Autorė jų nespraudžia į kokią nors schemą ar rėmus – tik skaitytojas pats gali susivokti, kas buvo vakar, kas kūrėjos sieloje vyksta šiandien ir kas galbūt bus rytoj ar dar tolimesnėje žmogaus gyvenimo kelionėje, kai visi pamažu einame ten, iš kur nebesugrįšime. Tai suteikia laikinumo nuojautų, liūdesio, tačiau yra paguodos, kad knygelė „Atminties uogienojai“ – ne paskutinis taškas autorės kūryboje, kadangi savo „(Ne)paskutiniame eilėraštyje“ ji pripažįsta, kad žodžiai, kaip ir žmonės, o gal atvirkščiai – kad žmonės, kaip ir žodžiai, visada arti, su ja vaikštantys kartu, anot kūrėjos, „po mano metų sodą.“

Nusibodo mąstyti eilėmis

D. Dunauskaitė savęs poete nevadina. „Esu labiau publicistė, eseistė, literatė. Esu labai savikritiška lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, kuriai kūryba, jaunųjų kūrėjų šventės buvo mano duona – iki šiol turiu suvokimą, kur – tikra kūryba ir kur – tik grafomanija“, – kalbėjo pašnekovė, ilgus metus redagavusi ir „Pajūrio naujienų“ literatūrinį-kūrybinį priedą „Smiltys“.

Ji neslėpė: „Bijau žodžio poetas. Būti poetu – didelis ir sunkus darbas, netgi amatas, o aš to sunkaus darbo nedirbu. Esu tik rašantis žmogus, išleidžiantis pasivaikščioti kūrybinėms mintims.

Būti poetu – tai nardyti po literatūrinę erdvę, ką šiandien ir daro vieni ryškesnių šalies poetų Gintaras Grajauskas, Rimvydas Stankevičius ir kiti – aukso praba pažymėti savo srities profesionalai, nekalbant apie poezijos klasikus. Vadintis poetu yra didelė atsakomybė.“

O kalbėdama apie savo naująjį poezijos leidinį „Atminties uogienojai“, D. Dunauskaitė labai paprastai prabilo apie kasdieną – kad jai atsibodo mąstyti eilėmis ar dvieiliais, kad ateina laikas susitvarkyti rankraščius, kurių tikrai yra daugiau negu sugulė knygon, ir kad leidinio, kurį papuošė anūkų Adomo ir Luko piešiniai, nesinorėjo „supurvinti“ grafomanija – todėl tų eilėraščių ir yra tik per 40, o ne 100 ar daugiau. Autorei labai svarbus anūkų indėlis – jeigu vyresnėlio Adomo – tik vienas kitas, tai Luko – daugiau piešinių, kurie gabaus vaikino yra saviti ir iškalbingi.

Trūksta rašančiųjų sambūrio

Pirmieji D. Dunauskaitės eilėraščiai – poetinės miniatiūros – buvo išspausdintos „Gintaro lašuose“, ir buvo kažkas naujo, kai ji buvo pakviesta į Klaipėdos jaunųjų rašytojų sekciją. Labai svarbu jaunajai kūrėjai buvo ir tai, kad tuometis žurnalo „Moksleivis“, į kurį ji siuntė savo kūrybos, redaktorius rašytojas Algimantas Zurba parašė laišką su tam tikromis rekomendacijomis ir atsiliepimais. „Man, kaimo vaikui – tada su tėvais gyvenome Mosėdyje, aštuntokei, draskomai vidinių svarstymų, išgyvenimų, tai buvo be galo svarbu. Manau, kad atgalinio ryšio reikia ir šiandienos kūrėjams, nesvarbu, jaunuoliams ar suaugusiesiems – nesant literatų sambūrio, kūrėjas yra aklas, paliktas vienas sau su savo kūryba“, – įžvalgomis pasidalino D. Dunauskaitė, kuriai imponuoja Plungės literatų sambūris „Vingiorykštė“, Skuodo „Nojus“ ir kt.

Pasidalino kūrėja ir savo žvilgsniu į moderniąją poeziją, kuri, anot jos, kalba apie vidinį maištą, turi savo raišką, metaforas, tokią poeziją nėra lengva skaityti. „Bet, kai randi kodą, raktą, tokia poezija „veža“, – pripažino ji, tuo pačiu akcentuodama, kad kuriant tokią poeziją galima labai lengvai paslysti – kai dėl didelės konkurencijos tarp poetų ieškoma burtažodžių, kurie prasilenkia su poetine estetika ir kurių, galvojama, skaitytojas nesupras.

Nori sujaudinti skaitytoją

Knygą „Atminties uogienojai“ D. Dunauskaitė įvardino kaip patirties išraišką per poetinį žodį, kuriuo norėtų sujaudinti skaitytoją, atskleisti jam tas vizijas, nuojautas, gyvenimo filosofiją – visa, ką turi kiekvienas žmogus.

„Išleisti publicistiką ir poeziją, jeigu esi labai sau reiklus, niekuo nesiskiria, nes dėl kiekvieno kūrinio išgyveni vienodai, kadangi tai yra tavo išraiška, tavo kūdikis, tai tu jį parašei, tu jį išleidai į gyvenimą, o paskui, kai jis jau eina savo keliu, sužinai: kai pasirodė pirmasis leidinys, po to – ir antrasis, pasirodo, tomis knygomis žmonės naudojasi, jose išsakytos mintys suskamba tai viename, tai kitame kontekste“, – D. Dunauskaitė ypač vertina tai, kad publicistika jai buvo tarsi likimo dovana, atnešusi įdomių susitikimų, pažinčių, leidusi giliau pažinti žmogaus esmę.

Skaitytoją eilių autorė nori sujaudinti ir savo pradėtu kurti ciklu „Poetai“. Jame – eilėraščiai, skirti kunigui Ričardui Mikutavičiui, Vaidotui Spudui, Kaziui Binkiui, Zigmui Gaidamavičiui-Gėlei, Stasiui Jonauskui, Vidmantei Jasukaitytei, Teodorui Grotusui, kunigui poetui Mykolui Šeižiui-Dagilėliui. „Juos visus norėjau tarsi sugrąžinti iš užmaršties – yra tokių, apie kuriuos nieko nežinome, tačiau jie buvo pasišventę žmonėms, tik ligos, kiti likimo vingiai juos nubloškė į užmarštį – norėjau suvadinti juos, kad jie galėtų kalbėti per mane“, – teigė pašnekovė, prisimindama, kaip ir kokiomis aplinkybėmis ji sužinojo, susipažino ar gyvenimas kitaip suvedė su kiekvienu jų.

Visa, kas parašyta naujojoje knygoje, nugulė į atminties uogienojus. Simboliška tai, kad į miškuose augančius uogienojus dažniausiai niekas nekreipia dėmesio, nors jie gamtos užprogramuoti prasmingam gyvenimo ciklui – išgyventi ir užauginti derlių. „Jie – labai stiprūs, nesvarbu, kad rudenį numeta lapus ir tarsi apmiršta. Jie man – simbolis kažko tokio, kas per vaikus, anūkus susieta su viso gyvenimo – buvusio, esamo, gal ir būsimo – esatimi“, – kviesdama pasivaikščioti po jos asmeninius atminties uogienojus kalbėjo D. Dunauskaitė.

Iš poezijos knygos „Atminties uogienojai“

KAZIUI BINKIUI (1893–1942)

Čia nebuvo 100-o pavasarių,

Laisvo vėjo niekas nekinkė.

Buvo žąsys, vištos ir runkeliai.

Buvo meilės sklidinas indas.

Buvo uogos, grybai. Ir upė,

Prisagstyta vandens lelijų.

Ir melodija, smuiko pažadinta,

Įsiliejus į vakaro tylą.

Rūkas rytą kviečia sugrįžti.

Balsiuose girdis liūdesio obalsis.

Ir ant balto lapo verandoje

Krinta utų spalvingas atodūsis.

ZIGMUI GAIDAMAVIČIUI-GĖLEI (1894 –1912 )

Laikas gėlyną išmindė.

Žvaigždė užgeso gruodį.

Iš sielvarto, ilgesio krito

Į dobilo tylų raudonį.

Į tėviškės skambantį rytą,

Į pievą – žalią, šilkinę.

Kur lygumos tylą kedena

Šiurenančių smilgų žolynuos.

Aukojimui, meilei, maldai

Kviečia Naisių koplytėlė.

Eisim gėlyno sodinti

Užgesusią žvaigždę pakėlę.

(NE)PASKUTINIS EILĖRAŠTIS

Pavasario žiedų pūga nusnigs

Į mano metų šiltą jauną žolę.

O jūsų žodžiai, jūsų žodžiai liks

Arti širdies.

Širdy sudygs prasmė gili,

Sudygs gerumas, šiluma, paguoda.

Dėkosiu jums.

Kai ir žiema užsnigs.

Jūs su manim.

Jūs čia. Visai arti.

Ir vaikštote kartu

Po mano metų sodą.

• Rašyti komentarą (9)