Praėjusią savaitę Kretingos muziejaus dvaro parke dirbo arboristų brigada, kuri nugenėjo 5 ąžuolus senolius.

Praėjusią savaitę dvi dienas Kretingos muziejuje, Dvaro parke, dirbo uždarosios akcinės bendrovės „Arbovita ir Ko“ arboristai. Vadovaujama kvalifikuoto arboristo Renaldo Žilinsko 6-ių vyrų brigada „sušukavo“ senuosius per 300 metų turinčius ąžuolus, svarbiausia – į dirvą įterpė mikroelementų, mikroorganizmų ir tam tikrų bakterijų, kad šios veikdamos užtikrintų medžių senolių sveikatą. Kretingos muziejui šie darbai kainavo 5 tūkst. Eur.

Kretingos muziejaus Gamtos skyriaus vedėjos Jurgitos Tertelienės teigimu, Dvaro parko ąžuolai genimi kas 3–4 metus, svarbiausia – kad šiam darbui samdomi kvalifikuoti, savo darbą tikrai išmanantys, aukštos darbo kultūros specialistai. Tarkim, trumpindami seno jau dvejus metus nebežaliuojančio ąžuolo šakas, ant vejos jie pasitiesė skardos lakštus, ant šių dėjo padangas, kad sunki mediena atsitrenkdama nesudarkytų muziejininkų puoselėjamos vejos. „Su Renaldu Žilinsku ir jo vadovaujamais specialistais susipažinome prieš gerą dešimtmetį, kai reikėjo nugenėti Žiemos sodo fikusą. Šiandien džiaugiamės galėdami svarbius augalų, medžių genėjimo darbus patikėti tai išmanantiems žmonėms, kurie, iškilus neaiškumams, mus dar ir konsultuoja“, – teigė J. Tertelienė.

Kretingos muziejaus Gamtos skyriaus vedėja Jurgita Tertelienė ir uždarosios akcinės bendrovės „Arbovita ir Ko“ vadovas kvalifikuotas arboristas Renaldas Žilinskas pripažino, kad palengvintos lajos padės labiau išsaugoti ąžuolus, kuriems – per 300 metų.

Kiekvienam medžiui – individualus sprendimas

Nebeišsprogusį ąžuolą arboristai patrumpino iki saugaus aukščio ir šį medį nuspręsta palikti dėl biologinės įvairovės. „Medis nebežaliuoja, tačiau jame savo gyvenimą gyvens daugybė vabzdžių, kirmėlaičių ir mikroorganizmų, – kalbėjo R. Žilinskas, kurio pastebėjimu, dauguma Europos valstybių biologinės įvairovės principo parkuose netaiko, tačiau pašnekovo nuomonė yra kitokia. – Kadangi Kretingos dvaro parko ąžuolynas nėra labai didelis, negyva mediena gali būti ekosistemos dalis. Tad ir šis ąžuolas – tarsi daugiabutis kitai gyvybei.“

Arboristų rankų šiemet prireikė ir vadinamajam Kretingos miesto įkūrėjo Jono Karolio Chodkevičiaus ąžuolui: pastebėjus, kad jo buvusi tanki viršūnė retėja, arboristai ją išpjovė, kad atsivertų ir saulės gautų žemiau esančios ąžuolo šakos, sudarančios antrinę lają, kuri po genėjimo turėtų dar labiau aktyvuotis. Kai galutinai susiformuos šios šakos, arboristai vėl imsis medį pažeminti. „Kodėl taip darome? Kadangi šio ąžuolo apatinė dalis ypač pažeista, turime daryti viską, kad jis išlaikytų lają ir pats išgyventų“, – paaiškino R. Žilinskas, pastaruosius 5-erius metus ypač besidomintis senolių medžių priežiūra ir žinių sėmęsis Lenkijos sostinėje Varšuvoje, turi specialisto praktiko licenciją.

Kiekvienam medžiui – individualus sprendimas, ką su juo daryti, kaip palengvinti lajos naštą, kad nevirstų tuščiaviduriai kamienai.

Atidžiai vertinant buvo išgenėtas ir kelis kamienus nuo apačios formuojantis ąžuolas – šakos buvo pjaunamos taip, kad susibalansuotų svorio centras ir grybo pažeistas kamienas galėtų išlaikyti lają.

Nugenėjus ąžuolus, aplink juos buvo išgręžtos duobutės ir įterpta mikroelementų, mikroorganizmų, taip pat tam tikrų bakterijų. „Šios medį priverčia iš žemės pasiimti visa, kas joje yra geriausia, ir padeda išgyventi, – būtinus darbus pakomentavo arboristas, pajuokaudamas, kad suformuoti medžiui „šukuoseną“ yra viena. – Sustiprinti jį iš šaknų – gerokai svarbiau. Būtent stiprios šaknys atsako už medžio imunitetą.“

Medžius naikina grybai

Vieną ąžuolų naikina kamštinis skylenis – labai retas grybas, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Ant ąžuolo kamieno pasirodęs vaisiakūnis – beje, jo ypatybė, kad jis visada tarsi išpiltas „prakaito“ – rasoja, yra tik aisbergo viršūnė: tikrąjį blogą darbą, ardydama medį ir naikindama jo gyvybinius syvus, daro medžio viduje išsiraizgiusi grybiena, kuri ypač stipriai veikia šaknis ir apatinę ąžuolo dalį. „Šiuo atveju ir pasitarnaus mūsų įterptos medžiagos – medis sustiprės ir lengviau galės kovoti su grybu“, – R. Žilinskas parodė, kad ir daugiakamienį ąžuolą veikia grybas, tik kitoks – valgomoji geltonpintė, dėl kurios poveikio medžio vidus visas išpuvęs, jis vos išlaiko savo svorį.

Vieną ąžuolų veikia į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas kamštinis skylenis, kurio vaisiakūnis nuolat „prakaituoja“ ir yra apsipylęs rasos lašeliais.

Tuščias, laiko bei grybų paveiktas ir J. K. Chodkevičiaus ąžuolas – jis visas tuščiaviduris, ir tik mažinant lają jį dar galima išsaugoti. „Ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje dar esama požiūrio, kad tokius medžius reikia išdeginti iš vidaus – na, niežti visiems rankos, nors tu ką. Aš tam nepritariu. Galvoju, kad būtent didelė įvairovė mikroorganizmų, tūnančių medžio viduje, ir yra garantija, kad medis išgyvens. Ir drėgmė, patenkanti į medžio vidų – būtina, nes užblokuoja deguonį, ir kenkiantys medžiui mikroorganizmai žūva. Todėl ir nereikia rūpintis jokiais stogeliais virš drevių – jeigu medžiui to būtų reikėję, jis per šimtus, tūkstančius ir milijonus metų būtų pats sugalvojęs, kaip jam prisitaikyti, kad išgyventų“, – R. Žilinskas sakė, kad išdeginti senų medžių vidų galima tik išskirtinais atvejais, ką retsykiais padaro ir pati gamta, kai žaibas kerta į medį senolį.

Dėmesio reikia ir liepų alėjai

Šią vasarą Kretingos muziejaus dvaro parką, jo prieigas padeda tvarkyti ir prižiūrėti 4 vyrai ir 3 moterys, rekomenduotos Užimtumo tarnybos. Vejai pjauti muziejus įsigijo robotą, tad nupjovus žolę nebereikia šluoti takų, valyti fasado, ir laisvos darbo rankos praverčia prie kitų darbų. Parko teritorijoje pasirūpinta sunaikinti per 40 kelmų, kas atsiėjo 1 tūkst. 700 Eur.

„Laukiame parko tvarkymo ir želdynų projekto“, – teigė Gamtos skyriaus vedėja J. Tertelienė, kurios pastebėjimu, dėmesio reikalauja ir liepų alėja – 90 proc. medžių yra supuvę, todėl jų nerekomenduojama ir stipriau genėti, kadangi liepos paprasčiausiai nebeatželtų – pritrūktų gyvybinių jėgų.

Prieš kelerius metus Kretingos muziejų ir rajono Savivaldybę konsultavęs Aplinkos ministerijos specialistas Julius Bačkaitis rekomendavo senąją liepų alėją iškirsti ir pasodinti naują. Beje, tos pačios nuomonės būtų ir R. Žilinskas: „Nesitiki, kad liepos išlikusios iš grafų Tiškevičių laikų – manau, kad jos yra sodintos pokariu, tačiau, žinoma, patikslinti medžių amžių labai padėtų istorinės nuotraukos. Mano požiūriu, liepas vargu, ar beišsaugotume genėdami – vertingiau būtų sodinti naujas.“

• Rašyti komentarą (5)