Medį ir jūrą perkėlė ant stiklo

Salantiškiai Danguolė ir Virginijus Šmaižiai, inkrustuojantys stiklo vazas, taures ir butelius, sakė, jog tokius darbus kuriančių meistrų Lietuvoje jiems patiems dar neteko sutikti.

Prie kūrybinių Danguolės ir Virginijaus Šmaižių idėjų prisideda ir Danguolės sesuo Dovilė Rimkienė (pirma iš kairės).

Prisilietus salantiškiams, indai tampa namų puošmenomis, interjero detalėmis.

Daugiausia ant stiklo piešiami peizažai, laiveliai, gandrai. Galutiniam rezultatui išgauti naudojamas gintaras, skaldyti akmenukai, pjuvenos, oda, siūlai, kitos medžiagos, specialūs vitražiniai dažai.

Proceso metu autoriai tampa tapytojais, keramikais, koliažo meistrais, akmenskaldžiais ir net alchemikais. Pavyzdžiui, eksperimentuodami atrado, kad pušies vainikui padaryti geriausiai tinka pjuvenų, juodų dažų ir klijų mišinys, o medžio kotui išgauti pritaikė konditerinį švirkštą.

Inkrustuotų indų funkcionalumas kartais pasikeičia: taurės pavirsta žvakidėmis, atminimo simboliais. Į papuoštus butelius pilamas naminis gėrimas.

Inkrustuoto stiklo žvakidėmis net patys autoriai nepaliauja gėrėtis. „Kad jūs matytumėte, kaip pro žėrintį paviršių sklindanti liepsnos šviesa permaino prietemą į jaukią besimainančių spalvų erdvę“, - tikino Danguolė.

Specialių meno mokslų nekirtęs nė vienas, tačiau abu jaučia turį meno gyslelę. Pulsuoja ji ir šių salantiškių namuose. Luokėje gimusi Danguolė yra lankiusi Telšiuose meno mokyklą, Virginijus gimė Klaipėdos rajone, vaikystėje jis mėgo drožinėti, darė kaukes.

Į šeimos verslą įsitraukė ir Danguolės sesuo Dovilė, pradėjusi studijuoti menus.

Idėja inkrustuoti indus kilusi, pamačius panašiu būdu kuriamus paveikslus. „Šį verslą sukūrėme, kai vyko visuotinis etatų mažinimas. Policijos nuovadoje dirbęs vyras liko bedarbis. Kilo mintis kažkaip užsidirbti patiems. Pasiėmiau kretingiškių paveikslų su medžiais ir juos pardavinėjau mugėje“, - pasakojo moteris.

Tada vyras susapnavęs, kad tą medį galima perkelti ant butelio. Pasijuokė, tačiau kibo į darbą. Iš draugų, giminaičių susiveikė tuščių butelių. „Kas dėjosi mūsų verandoje, su kokiu užsidegimu purškėme dažus“, - prisiminė visi trys.

Atsirado naujų idėjų, pamatė, kad žmonėms patinka jubiliejinės taurės, puoštos gintaru.

Darbus kažkiek pasiskirstė. „Aš neišlendu iš garažo. Spalvinti, purkšti, lakuoti, pilti gintarus – visa tai ant mano pečių, o žmona daugiau piniginiais reikalais ir mugėmis rūpinasi“, – paaiškino Virginijus.

„Tačiau viskam vadovauja vyras“, - pridūrė Danguolė.

Nuo to laiko, kai su savo darbais išdardėjo į pirmąją mugę Klaipėdoje, praėjo keleri metai. „Jūrmala, Kaunas, Kernavė per Mindaugo karūnavimo šventę“, - pradėjo vardinti, tačiau neprisiminė visų mugių, kuriose dalyvavo, nes tai - neįmanoma.

Nestinga ir užsakymų. Keletas gerai įsiminė: Darbo partijai inkrustavo išskirtinio dydžio butelį, muzikantui į Rusiją iškeliavo butelis su inkrustuotu smuiku.

Dabar D. ir V. Šmaižiai rengiasi Jūros šventei. Ieškojimai D. ir V.Šmaižius išmokė suprasti, kad jie dirba ne tik dėl duonos kąsnio.

Salantuose buvo surengta jų paroda. Vietiniai gyventojai nustebo: žinojo V.Šmaižį kaip policininką, o jis, pasirodo, besąs menininkas.

Salantiškių darbai buvo eksponuoti ir Žiemos sode.

D. ir V.Šmaižiai sulaukė ne vieno įvertinimo - diplomų, padėkos raštų, tačiau jų nesureikšmina.

Ir be mugių D. ir V. Šmaižiai daug keliauja, stengiasi aplankyti miestus. Visuomet drauge – abi dukros: Salantų meno mokyklos mokinė Erika ir iš prigimties gražiai piešianti Evelina. Neseniai Danguolei ir Virginijui teko išsiskirti su keramikais Daina ir Andriumi iš Kuršėnų. Su jais ypač artimai bendravo. Jie išvažiavo į Angliją. Kalbino vykti kartu. Danguolė prisipažino daug metų sau užduodanti klausimą „Kas mes esame?“.

„Stengiamės sukurti savitą aplinką. Užsidirbame sau, kurdami grožį, - kalbėjo ir klausė. - Kaip tokie žmonės mūsų visuomenėje šiandien vadinami, kur yra šiuolaikinės tautodailės vieta?“.

Tautodailininkų pažymėjimą sakė galėję turėti daug metų, tačiau jiems nesinorėjo. Anot Danguolės, jie - gamintojai.

Tačiau išgirdus, kad galima dalyvauti kur nors tik su tautodailės pažymėjimu, nepavyksta išlikti ramiai.

„Mes perkame verslo liudijimą, mokame mokesčius, Kretingos biudžetą pildome“, - aiškino, prisiminusi kliūtis kelyje į amatų šventę Kretingoje, kurioje dalyvavo pirmą kartą.

Audra VENCKUVIENĖ

• Rašyti komentarą (0)