Išrašė dešimt Dievo įsakymų

Kretingiškė profesionali dailininkė Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė ne per seniausiai apgynė Vilniaus pedagoginio universiteto Kultūros ir meno edukologijos instituto magistrės diplomą. Jį liudija ir diplominio darbo kūrybinė dalis – “Dešimt Dievo įsakymų”, kurie eksponuojami Gargždų muziejuje. Pusiau juokais menininkė sakė, jog mokslai ir magistro laipsnis jai buvo tarsi puikybės patenkinimas, o jeigu rimtai – tai “mokytis visada yra gerai”.

Nors kretingiškė menininkė Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė ir yra baigusi Dailės akademiją, ji ryžosi mokytis dar ir siekti magistro diplomo. Dailininkė savo pasiekė – šiais metais ji apgynė edukologijos magistro diplomą.

Naujomis įgytomis žiniomis L.Skačkauskaitė-Kuklienė sakė norėtų pasidalinti ir su kitais: galbūt jos gyvenime atsiras naujas darbas, ir edukologijos magistrės diplomui stalčiuje gulėti nereikės.

Nenorėjo spekuliuoti sakralumu

Menininkė diplominiam darbui pasirinko temą “Rašto menas kaip dvasingumo ugdymo prielaida”. Teorinę dalį turėjo papildyti ir kūrybinis darbas.

“Ieškojau kažko dvasingo, gilaus. Norėjau atsikratyti Venecijos bienalės paliktų apnašų – ten būdama kėliau sau klausimą, kodėl menas tapo toks destruktyvus. Juk gyvenime ir taip daug destrukcijos, o pagal krikščionišką sampratą menas turi skleisti gėrį, tiesą, grožį, - savo mintimis dalinosi L.Skačkauskaitė-Kuklienė. – Tačiau darbui pasirinkusi sakralinę temą, nenorėjau ja spekuliuoti, nesiekiau tos temos “išpūsti” kažkokiomis įmantrybėmis”.

“Dešimt Dievo įsakymų” dailininkė išrašė ypač minimaliomis priemonėmis, ir ne visuose tų 10 darbų tekstas yra pateikiamas suprantamai. “Šiuolaikinė kaligrafija leidžia tai daryti – nebūtina, kad tekstą - atvirą ir ryškų – žiūrovas perskaitytų”, - sakė L.Skačkauskaitė-Kuklienė.

Jai svarbiausia – ne tai, kokį padarė darbą, bet tai, kas joje pasikeitė.

“Žmogaus jausmų pamatuoti nėra kaip. Nėra kaip ir apie tai kalbėti. Jausmai – intuicijos dalykai. Bet žinau – kai rašiau tuos 10 Dievo įsakymų, jutau, kad manyje kažkas keitėsi. Tai buvo proga savyje suvirpinti tam tikras stygas ir tuo pačiu save patikrinti – koks tu esi iš tikrųjų. Nors žinau, kad nė vienam neišdygs angelo sparnai, nė vienas neįsirašys į šventuolius, tačiau daug kam patarčiau patiems pabandyti parašyti 10 Dievo įsakymų. Kurių ne visada laikomės, kurių galbūt ir neįmanoma laikytis”, - kalbėjo menininkė.

Lieka ištikima kaligrafijai

Artimiausi L.Skačkauskaitės-Kuklienės planai ir norai – išvykti į kaimą. “Kad galėčiau gamtos apsuptyje “pasitaškyti” aliejiniais dažais”, - sakė ji. Aliejinius dažus menininkė jau yra šiek tiek “pačiupinėjusi”: keletas jos darbų, tapytų aliejiniais dažais, eksponuojami Gargždų muziejuje kartu su “Dešimt Dievo įsakymų”.

Šią klasikinę techniką dailininkė panoro išbandyti tam, kad vėl išmoktų kažko naujo, kad, kaip profesionali menininkė, žinotų šios technikos savitumus, galimybes. Be to, aliejiniai dažai – dar ir puiki mokomoji priemonė gilintis į dailininko amatą: tai – “gyvi” dažai, suteikiantys menininkui galimybę kūrinį modeliuoti, lipdyti.

Bent kiek besidomintys menu L.Skačkauskaitę-Kuklienę pažįsta kaip kaligrafę arba akrilo dažais tapytų šiek tiek realistinių, lengvų ir spalvingų darbų autorę. Tad kam ji iš tiesų atiduoda pirmenybę?

“Vidumi esu grafikė. Ne itin turiu įgimtą spalvų pajautimą. Tačiau ką bedaryčiau, matau: kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Taip ir su technikomis. Atrodo, kad jau viską žinai, moki, o iš tiesų laukia dar daugybė nepadarytų dalykų, - kalbėjo L.Skačkauskaitė-Kuklienė. – Kaligrafija, jos “juoda-balta” išraiška man asocijuojasi su aiškumu, o kontrastai leidžia išreikšti daugiau kodų, simbolikos. Be to, kaligrafija dar tebėra menininkų “neišeksploatuota”, dar teikia labai daug galimybių”.

Nuo kaligrafijos neleidžianti sau nutolti dailininkė dabar “rašo” darbus Klaipėdoje rengiamai parodai “Dienoraščiai”, su kolegomis kartu teks surengti ir IV rašto meno parodą, kurios idėja priklauso netikėtai anapilin išėjusiam visų kaligrafų, tarp jų – ir Lidijos, mokytojui Algiui Kliševičiui.

“Šio žmogaus netektis – didelis nuostolis visiems jį pažinojusiems. Atrodo, tapo nyku, tuščia. Juk tai buvo žmogus, kuris kitame matė tik gerąsias savybes. Jis mums – kaip moralės barometras ir mene, ir gyvenime, ir kūryboje. Kai išeina tokie žmonės, pradedi suvokti, kokie merkantiliški mes esame ir kad paprasčiausiai neįvertinome šalia esančio paprasto, be galo darbštaus ir nesavanaudiško žmogaus”, - prasmingų žodžių savo buvusiam mokytojui negailėjo L.Skačkauskaitė-Kuklienė.

Menininkė nesureikšmina kūrybinio proceso, tačiau gyvena kūryba, nes iš jos ir išgyvena. “Kuriu iš nieko, nes taip reikia”, - prisipažino ji. Ir pridūrė, jog tas “niekas” – tai visur sklandantis informacinis laukas, Dievo internetas. Ir laimi tas, kuris pirmas prie jo prisijungia, kuris pirmas spėja kažką padaryti.

• Rašyti komentarą (0)