Pajūrio naujienos
Help
2024 Liepa
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Komentarų topas
„Mes
Psichologė Jevgenija Čistikova kare neteko sutuoktinio, tačiau susiėmė ir padeda kitoms aukoms.

, psichologai, esame pažeidžiami lygiai taip pat, kaip ir visi žmonės – kai žuvo sutuoktinis, aš išgyvenau depresiją, pusę metų duše bei darbe žliumbiau, ir tik namie prieš vaikus vaidinau stiprią“ , – atviravo 33 metų Jevgenija Čistikova.

Psichologė su vyru Igoriu, aštuonerių metų sūnumi ir trylikos metų dukra gyveno naujame devynaukščiame name arčiausiai Rusijos pasienio esančiame Saltovokos mikrorajone. Jį okupantai apšaudyti ėmė jau pirmą karo dieną, todėl dauguma kaimynų skubiai išsibėgo. Tačiau kai kurie nusprendė rūsyje pralaukti, nes nenorėjo palikti be priežiūros naujai įrengtus butus.

Jevgenijos vyras Igoris mirė jos akivaizdoje, po to, kai trys bombos skeveldros pataikė į širdį, plaučius ir galvą. Tragedija nutiko aštuntąją karo dieną Charkive, kai Igoris su kaimynų grupe pakilo iš rūsio pažiūrėti, ar nedega jų namas po galingo raketų apšaudymo, kai tinkas ant galvų biro net rūsyje. Vos vyriškiai išėjo iš rūsio, vėl pasigirdo bombų sprogimai, ir skeveldros suvarpė šešis iš jų – du mirtinai. 

„Po sprogimo Igoriui negrįžtant,išbėgau į viršų žiūrėti kas atsitiko. Lauke buvo pilna dūmų, priešais esantis namas degė, o mūsiškiame nebebuvo langų. Pamačiau ant žemės gulintį Igorį, suklupau prie jo. Sutuoktinio akys buvo atmerktos, jis alsavo, tačiau nereagavo į klausimus, o palei ranką sruveno kraujas. Klykiau pagalbos, bet niekas neatbėgo. Išgyvenau šoką, nes greta gulėjo pusę galvos netekęs, prasivėrusiais smegenimis kaimynas, kuris dar judėjo ir prašė padėti, o palei namo sieną klykė vyriškis, kuris nebuvo sužeistas, bet viskas įvyko jo akyse ir šį ištiko isterija“, – pasakojo Jevgenija.

Moteris atsitokėjo tik tada, kai iš rūsio pakilęs kaimynas priminė, kad apačioje jos laukia du pasimetę vaikai, ir paragino susiimti, pažadėjo iškviesti greitąją pagalbą. Tačiau medikai pasakė, kad greit neatvyks, nes keliai yra užversti medžiais, cemento nuolaužomis, šiukšlių konteineriais.

Kaimynai išnešė vaistinėles, tvarstė sužeistuosius. Po kiek laiko vėl pasigirdo apšaudymas, ir vyrai visiems nurodė grįžti į rūsį bei dėl saugumo uždraudė eiti į lauką. Po kelių valandų atvykusi greitoji sužeistus žmones išvežė, o mirusieji liko kieme gulėti dvi savaites, nes morgai buvo perpildyti, o artimieji neturėjo galimybės atvykti jų pasiimti. Apie tai, kada ir kaip buvo palaidotas Igoris, psichologė sužinojo iš jo brolių, jau būdama Bulgarijos mieste Plovdive.  

„Igorio netekusi aš pasimečiau, o aštuonerių sūnus ir trylikametė dukra mane ramino, ir tuo pačiu ragino iš čia bėgti. Kitą rytą trumpam pakilau į butą, paėmiau dokumentus bei pinigus, ir paprašiau netoli esančių kariškių nugabenti į geležinkelio stotį. Vežant aplink sproginėjo bombos, rūko dūmai, degė namai, vaizdas buvo kraupus“, – prisiminė psichologė.

J. Čistikova su vyru Igoriu bei dviem vaikais kūrė laimingą šeimą.

Stotyje šeimai pavyko įsisprausti į pirmą nežinia kur vykstantį evakuacinį traukinį, kuriame stovėdami po paros atsidūrė Lvive. Iš ten nusprendė vykti į Bulgariją, kur gyveno karo išvakarėse emigravusi giminaitė. 

Plovdive savanoriai suteikė nemokamą kambario studiją be virtuvės, teko vienoje sofoje miegoti šešiese, kartu su netrukus dar trimis atvykusiais giminaičiais. „Bulgarija tuo metu pabėgėliams nemokėjo jokios finansinės paramos, tad skubiai įsidarbinau viešbutyje, kuris suteikė butą. Verkiau kasdien, tačiau vien darbe, nes nenorėjau traumuoti vaikų“, – pasakojo moteris.

Po pusmečio moteris susiėmė, ir pagalbos Ukrainos pabėgėliams centre ėmė konsultuoti kitas netektį ar stresą išgyvenančias pabėgėles. Po metų atvyko į Charkivą tvarkyti keturiolikos sulaukusios dukros paso dokumentų, ir čia pasiliko. Apsisprendimą likti Charkive sustiprino tai, jog, jiems būnant Bulgarijoje, įvyko žemės drebėjimas. Aukų buvo nedaug, gerokai mažiau, nei kaimyninėje Turkijoje, bet Jevgenija su vaikais suvokė, kad pavojai tyko visur. 

„Gyventi savo bute gimtame mieste, kur viskas įprasta ir šalia giminės bei bičiuliai net karo metu yra tam tikra prasme lengviau, nei kad taikingoje, bet svetimoje šalyje“, – sakė Jevgenija. Charkive moteris įsidarbino naujai įkurtame Nukentėjusių nuo karo asmenų centre (NNKC). Tokie centrai šalyje buvo įkurti tam, kad iš fronto zonos ar okupuotų teritorijų atvykę asmenys gautų psichologinę, socialinę ir teisinę paramą. 

Pagal pirminę idėją NNKC turėjo didžiausią dėmesį skirti seksualinę bei namų prievartą patyrusiems asmenims bei nuo agresijos nukentėjusiems vaikams. Mat per karus kai kuriose šalyse seksualinė prievarta tapo ypač dažnu reiškiniu.

„Girdėjau, kad karo pradžioje buvo nemažai išprievartavimų ir pas mus, tačiau dabar tokių nusikaltimų nėra daug. Dėl to NNKC buvo nuspręsta teikti visokeriopą paramą absoliučiai visiems, o ne vien pabėgusiems iš fronto zonos ar okupuotų vietovių“, – kalbėjo Jevgenija.

Psichologė mano, kad apie patirtą seksualinę prievartą moterys neprisipažįsta, nes bijo vyro, giminaičių ir visuomenės patyčių. Apie tai psichologei prasitarė viena išprievartauta 35 metų pacientė. „Ji ateiti ryžosi tik po kelių pokalbių telefonu, ir išgirdusi mano prisipažinimą, kad kare netekau vyro. Atėjo užsidėjusi tamsius akinius, akylai žvalgėsi, ar kabinete nėra videokameros ir iškėlė sąlygą, jog bendraus nesakydama pavardės“, – pasakojo Jevgenija. 

J. Čistikova gyvena Saltovkos mikrorajone, kuris karo pradžioje nukentėjo labiausiai, nes yra arčiausiai Rusijos.  

Psichologei buvo labai apmaudu išgirsti, kad nuo karo  pabėgusią moterį užsienyje išprievartavo keli tautiečiai vyrai. Tai nutiko didelei pabėgėlių grupei gyvenant viename pastate ir minint kažkokią šventę, kai visi buvo padauginę alkoholio. Išniekinta moteris į policiją nesikreipė, o kitą rytą išvyko iš tos vietovės. Auka nusprendė sutuoktiniui apie išprievartavimą neprasitarti, bijodama sužlugsiant šeimą. Psichologės patarta moteris susirado sanatoriją, į kurią nuvyko tolesniam gydymui. 

„Į mane dažniausiai pagalbos kreipiasi moterys, kurių vyrai žuvo. Tačiau vis daugiau ir tokių, kurios skundžiasi dėl vyrų agresijos namuose. Statistika liudija, kad tokių nusiskundimų per metus pagausėjo net keturiasdešimčia procentų. Moterys skundžiasi, jog iš fronto kelioms dienoms poilsio grįžę vyrai alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis slopina baimes ir išgyvenimus, o apsvaigę elgiasi brutaliai“ - kalbėjo psichologė.

Nervingais tapo ir nuo fronto besislapstantys vyrai. Juos kamuoja baimė išeiti į gatvę, nerimas, kad policininkai pasibels į duris ir kariauti vis vien teks. „Ukrainoje įprasta, kad šeimą finansiškai aprūpina vyras, o tokie besislapstantys tarsi pasikeitė vaidmenimis su moterimis – sėdi namie ir prižiūri vaikus, gamina valgį, kas kerta per smegenis ir iššaukia agresiją“, – tvirtino Jevgenija.

Jos žodžiais, kariuomenėje trūksta vyrų, todėl šie yra gaudomi gatvėse ir į frontą  siunčiami jėga, kai kurie ne visai sveiki, blogai apmokyti. Baimė, kad gali tekti kariauti ir žūti užvaldė daugumą vyrų, o ši žinia slegia ir jų žmonas, vaikus, tėvus. Viena moteris neseniai kreipėsi patarimo, nes dėl baimės jos penkiasdešimtmetį vyrą ėmė kankinti vėmimo bei drebulio priepuoliai, jis tapo brutalus. „Patariau jam nesislapstyti, eiti į lauką, ieškotis darbo. Taip padarius priepuoliai liovėsi“, – tvirtino pašnekovė.

Anot specialistės, užsitęsus karui, visa visuomenė išgyvena psichines traumas. Žmonos ir vaikai jaučia nerimą, vyrui ir tėvui išėjus į frontą arba neviltį šiam žuvus. Fronte esantys vyrai išgyvena stresą ne tik dėl pavojų bei žūstančių draugų, bet ir nerimauja dėl užsienin išvykusių žmonų, byrančių santuokų, silpstančio ryšio su vaikais. Pastarieji, su mama ar abiem tėvais likę Charkive, yra priversti mokytis nuotoliniu būdu ir tūnoti namuose be fizinio ryšio su draugais, kas griauna jų socialinius įgūdžius, didina vienišumo jausmą bei karo baimes. 

Apie vyro žūtį Jevgenija pacientams pasisako tik tada, kai pajaučia, jog jos istorija gali padėti šiems susiimti, suvokti, kad net po žiaurios netekties galima atsitiesti, šypsotis. „Neslepiu, kad man depresiją įveikti padėjo darbas ir rūpestis vaikais, todėl sutuoktinį kare praradusioms ar išprievartavimą patyrusioms moterims patariu neužsisklęsti savyje“, – tvirtino Jevgenija. 

Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai LRT.lt iš Charkivo


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas