Modesta Genytė

Birželiui ritantis į pabaigą, artėja Joninės. Vieni laukia šios šventės kaip laisvadienio, kitiems tai – laužų, vainikų pynimo laikas, tretiems – tiesiog puiki proga pasibūti su draugais. O kokia tikroji šios virsmo akimirkos prasmė? Apie tai savo samprotavimais sutiko pasidalinti dvi pašnekovės Modesta Genytė ir Rasa Mizgirienė. 

Keturi būties etapai – ryšys su pokyčiais gamtoje

Kretingos rajone gyvenanti M. Genytė, kviečiama kūrybiniu Laumės vardu, pasakojo, kad mūsų protėvių baltų šventės buvo glaudžiai susijusios su pasikartojančiais kosminiais įvykiais, kurie stipriai veikė augalo pasaulį. Keturi augalo būties etapai – gimti, kupėti (bręsti), rimti ir mirti – yra atitikmuo keturiems metų laikams bei svarbiausiems žmogaus gyvenimo virsmams.

Senoviniame kalendoriuje, dar kitaip vadinamame Rėdos ratu, yra minimos keturios pirminės šventės: gimtis pavasario lygiadienio metu, kupėjimas vasaros saulėgrįžoje, rimtis rudens lygiadienyje ir mirtis (kad ir vėl iš naujo prisikelti) žiemos saulėgrįžoje. Šios būsenos – tai raginimas išlikti ryšyje su gamtos pokyčiais: patirti gyvenimo cikliškumą ir pasikartojimus tam, kad išliktume dvasiškai ir fiziškai sveiki, o atėjus laikui, taikoje ir ramybėje ruoštumėmės paskutiniam virsmui.

Šiemet gamta, pasak Modestos, ypač dosni savo galiomis – augalai gerokai anksčiau suvešėjo ir subrendo, dangus dovanojo galingas perkūnijas ir lietų arba jaukią šilumą ir stiprius karščius. Ir dabar, metų ratui apsisukus, galingiausia Žemės augmenijos gausos misterija suveši, sukupa vasaros saulėgrįžos metu, kuomet Saulė pasiekia kulminaciją – maksimalų aukštį virš horizonto. Pasaulis staiga suklūsta išgyvendamas dar vieną kolektyvinę patirtį – ilgiausią metuose dieną ir trumpiausią metuose naktį. Šis etapas, trunkantis kelias dienas – nuo birželio 20 d. ar 21 d. iki 24 d. – yra minimas nuo neatmenamų laikų ir yra vadintas  įvairiausiais vardais – Kupolinės, Rasos, Joninės, Vasarvidis, Vidurvasaris, Saulėgrįža.

„Gražu šias šventes švęsti ir džiugu, kad mūsų šalyje tai yra viena laukiamiausių švenčių. Turbūt kiekviename mieste ir kaime žmonės buriasi draugėn prie laužo ir švenčia taip, kaip supranta. Tradicijos gyvos tol, kol jos kinta ir prisitaiko prie šiuolaikinio žmogaus. Ugnies stichija yra neišvengiama vasaros saulėgrįžos dalis. Ugnis apjungia ir kviečia žmones burtis aplink ją, ji šildo ir stipriai apvalo. Prie ugnies yra geriama žolynų arbata, šokama ir giedamos protėvių giesmės, žaidžiami žaidimai, buriamasi. Trumpiausia naktis kasmet tampa stebuklinga: ieškoma nepaprasto paparčio žiedo, maudomasi virsmo vandenyje, kuris nuplauna visus metų vargus, atnaujina ir suteikia ilgaamžiškumo pažadą. Pirmai rasai nukritus, renkami devyni žolynai ir giedamos padėkos giesmės už tai, kad Žemė suteikia žmogui viską, ko jam reikia išgyventi šiame materialiame pasaulyje išlaikant dvasinį ryšį su Gamta“, – kalbėjo M. Genytė.

Rasa Mizgirienė

Jonines turėtų švęsti vienas kito glėbyje

Kretingiškė, penkių vaikų mama R. Mizgirienė mano, kad šios virsmo šventės esmė – tai žmonių širdžių atsivertimas. Žmogaus tyros širdies intencija buvo nuo senų senovės, dar iki krikščionybės. Tas gražus ir nesuteptas tyrumas atsispindėjo liaudies dainose – bernelio tapimas vyru, šeimos kūrimas, merginos gyvenimo pokyčiai, tapimas moterimi, motina. Tai dvi širdys, kurios susitinka, kad pakeistų savo ir šalia esančio žmogaus gyvenimą, atsiduodant vienas kitam, dovanojant save ir priimant kitą.

Tai, anot Rasos, yra didžiulė transformacija, kurią išgyvename, kaip sąmoningi žmonės. Visa tai labai stipriai išreikšta Joninių ir Rasų simbolikoje, nes visa gamta iš žydėjimo kulminacijos pereina į vaisių atidavimą ir vėliau į visa ko apmirimą. Kaip ir žmogaus gyvenime – gimus vaikams, mes apmirštame sau ir nebesirūpiname tiek savimi, kiek savo vaikais. Visa tai labai gražiai sudėta į liaudies dainas: kaip žmogus mato gamtą, kaip ją jaučia ir kaip visa tai atspindi savo gyvenime.

Paparčio žiedas, pasak R. Mizgirienės, ir yra meilės simbolis – idealas, kurio mes ieškome, trokštame ir ilgimės: „Žmonės Jonines turėtų švęsti vienas kito glėbyje ir džiaugtis tuo, kad Dievas vyrą ir moterį apdovanojo nuostabia trauka vienas kitam. Ir ne veltui po devynių mėnesių nuo Joninių gimsta daugiausiai vaikų, kaip tik tuo metu, kovo pabaigoje, kuomet parskrenda vaikais nešini gandrai.“

• Rašyti komentarą (0)