Pajūrio naujienos
Help
2024 Liepa
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Apklausa

Ar kandidatams į valstybių prezidentus turėtų būti taikomas maksimalaus amžiaus cenzas?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
 

Šventojoje gyvenanti poetė Renata Kuršytė yra ne tik išleidusi kelias poezijos knygas. Ji – 2012-aisiais tapo respublikinio konkurso „Žydinčios vyšnios šakelė“ diplomante, 2014-aisiais – šio konkurso laureate, yra dalyvavusi ne viename tarmiškos kūrybos konkurse ir tapo dešimties almanachų bendrine ir žemaičių tarmėmis bendraautore. Be viso to, ji dar fotografuoja ir dėlioja nuostabiai spalvotas mozaikas.

Pirmąjį eilėraštį apie žiemą Renata Kuršytė parašė būdama trečioje klasėje. Nuo tada, su pertraukomis, prasidėjo jos kūrybinis kelias. Rimtesnioji kūryba atėjo maždaug prieš dvidešimt metų, kuomet gimė poezijos knygos, buvo dalyvauta ne viename konkurse. Renatos eilės, įkvėptos gamtos, žmogaus, meilės, gimsta iš vaizdinių ir jausmų ryšio. Poetę jaudina sutikti žmonės, pamatytas filmas, perskaityta knyga ar netikėtai jos fotoaparatu sustabdyta akimirka.

„Esu baigusi Kretingos Šventojo Antano religijos studijų institutą, kurio šiuo metu nelikę. Studijavau teologiją ir 12 metų Mažeikiuose, vienoje mokyklų dėsčiau tikybą. Šiuo metu profesinę veiklą esu pakeitusi ir dirbu Klaipėdoje“, – apie save papasakojo Renata, prisipažinusi, kad dirbdama mokykloje su vaikais, tokio didžiulio poreikio rašyti nejautė, bet išėjus iš mokyklos išlaisvėjo ir kūrybinis polėkis.

Eiles poetė rašo trimis kalbomis: lietuvių, rusų ir šiaurės žemaičių tarme, kretingiškių patarme. Ne viena dešimtis Renatos kurtų tekstų yra virtę dainomis: „Dainų kūrėjai mane patys susiranda arba mane kažkas, perskaitęs eiles, jiems rekomenduoja. Taip pat patys muzikantai dažnai ieško tekstų kūrėjų. Nepriklausau jokiai poetų draugijai, esu tik Lietuvos autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijos LATGA narė. Savo kurtus tekstus šiuo metu publikuoju tik socialiniuose tinkluose.“

Norėdami bendradarbiauti dainų kūrėjai gana dažnai kreipiasi į R. Kuršytę, kuriai labai svarbus abipusis ryšys ir bendrystė. Tekstų kūrėja visuomet perklauso to atlikėjo ar muzikanto atliekamas dainas, peržiūri jo transliuojamą kūrybinį turinį. Pasak Renatos, gana dažnai neatsiklausus autoriaus jo tekstai yra iškraipomi, perdirbami savaip ar net pavagiami, todėl kūrybinius pakeleivius ji renkasi gana atsargiai. Autoriai, su kuriais R. Kuršytė bendradarbiauja iki šiol, į šią bendrystę žvelgia labai sąžiningai, atsakingai ir nuoširdžiai. Tai žmonės, kurie jaučia gylį, ieško prasmės, neina paviršiumi, kaip kad kitur pasiklausius – dvi natos, keli žodžiai. Poetei labai svarbu, kad melodijoje, tekste ir atliekant kūrinį jaustųsi harmonija, pilnatvė ir prasmė.

„Esu ne už kiekybę, o už kokybę. Vis susiduriu su kitais rašytojais, kurie kasdien „kepa“ po kelis ar keliolika tekstų, kur ir mintis ta pati, ir eilėraščio išraiška ta pati, tiesiog žmonės rašo, kad tik rašytų. Aš galiu ir savaitę ar mėnesį teksto neparašyti, o paskui vienu metu parašyti kad ir du tekstus, bet jie bus visiškai skirtingi. Kai manęs paprašo sukurti dainą, muzikos autoriams sakau: jūs manęs neprašykite to padaryti per dieną, man reikia tą kūrinį savyje išnešioti, išjausti, o tai neateina per dieną“, – R. Kuršytė atviravo, kad geriau tegu šalia bus vienas rimtas ir profesionalus muzikos kūrėjas negu dešimtys bet kokių.

Paklausta, kaip dienos šviesą išvysta daina, eilių kūrėja pasakojo, kad būna įvairiai, kartais, pačiam muzikos autoriui perskaičius tekstą, ateina melodija, kartais ji gauna melodiją, kuriai sukuria eiles, o kartais jai, be melodijos, patikima meilės ar gamtos tema, kurioje išsilieja eilės. Dainos, kurioms eiles yra parašiusi Renata Kuršytė, dažnai skamba per televizija, laidose „Sveikinimų koncertas“, „Duokim garo“ ir kt.

Poetė yra išleidusi dvi autorines knygas – pirmoji „Tuštėjantys sodai“ (2007) ir antroji „Laikas būtį jaukindamas dyla“ (2013). Šią knygą pati autorė pristato kaip rimtesnę ir solidesnę, ji dalimis suskirstyta pagal temas. Kūrėjos planuose – trečioji, dar be pavadinimo, knyga, kurios laukia ne tik jai paruoštos eilės, bet ir skaitytojai. Šioje knygoje suguls kūriniai apie rudenį, meilę, artimą žmogų. Nors pati Renata yra gimusi žiemą, Kūčių naktį, labiausiai ji mėgsta rudenį: „Jis man patinka bet koks – tai būtų lietingas metas ar spalvingas, saulėtas laikas ar ūbautų vėjai. Rudenį aš atsigaunu, pailsiu ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Mano kūrybos tekstuose labai daug rudens. Kada daugumai ruduo sukelia depresiją – man tai pats gražiausias metų laikas. Nuo pavasario, nuo vasaros pradžios imu laukti rudens, pradedant nuo rugpjūčio antrosios pusės, kai viskas nutyla, nurimsta, kai pajuntu artėjant rudenį – imu dar stipriau jo laukti ir ilgėtis.“

O kas pačiai poetei yra eilėraštis?

Renata trumpam susimąstė: „Labai dažnai, paskaitęs mano eiles, skaitytojas sako pajutęs, kad tai apie jį. Eilėraštį perskaitęs žmogus jį prisitaiko prie savo nuotaikos, savo emocijų. Nesumeluosiu sakydama, kad šimtus kartų man taip yra rašę žmonės. Man pačiai tekstas visų pirma yra jausmas: kas mano sieloje – tas yra ir eilėse. Žinoma, viskas įvelkama į metaforas, palyginimus, epitetus, bet visa tai, ką rašau – yra mano tuometė būsena, mano išgyvenimai ar kažkurie mano gyvenimo etapai.“

Dedikuotų, teminių tekstų Renatos kūryboje nėra daug – yra eilėraščių, skirtų tėvui, motinai, močiutei. Eilėraščių religine tematika taip pat nėra daug, greičiau – vienetai, ant rankos pirštų galima būtų suskaičiuoti. „Net tekstai apie jūrą, šalia kurios gyvenu, ėmė rastis tik prieš porą metų. Daugiausia eilėraščių yra apie rudenį, ilgesį, meilę“, – kalbėjo poetė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas