|
|
|
Dalyvavo tarptautiniame renginyje „Gyvųjų maršas“
Palangos žydų bendruomenė, Palangos Vlado Jurgučio progimnazijos pedagogai, Kretingos rajono Darbėnų gimnazijos gimnazistai ir pedagogai kartu su delegacija iš įvairių Lietuvos miestų ir su Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti atstovais, su tūkstantine minia iš viso pasaulio dalyvavo tarptautiniame renginyje „International March of the Living 2024“ („Gyvųjų maršas“) Aušvice Lenkijoje – ėjo 3,2 km nuo Aušvico iki Birkenau, taip pagerbdami Holokausto aukų atminimą. „Šis žygis sukrėtė iki sielos gelmių. Vieta, persmelkta skausmo ir praradimo, privertė dar ir dar susimąstyti apie milijonų nekaltų žmonių žūtį ir tuo pačiu prisiminti savo šeimos patirtį ir išgyvenimus Kauno gete, įsivaizduoti jų baimę ir neviltį, džiaugsmą pabėgus ir baimę vėl būti sugautam. Tai vieta, kur patiriamos įvairių emocijų bangos: liūdesys, pyktis, baimė, neapykanta, viltis“, – prisipažino Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas. Sustoti nebuvo galima nė akimirkai Aušvico nacių koncentracijos stovykloje 1940–1945 m. kalinta ir sunaikinta per milijoną žmonių: daugiau kaip 1,1 mln. žydų tautybės žmonių, 140–150 tūkst. lenkų tautybės, 23 tūkst. romų, 15 tūkst. sovietinių karo belaisvių, 25 tūkst. kitų tautinių grupių kalinių. Antrojo pasaulinio karo pradžioje naciams okupavus Lenkiją šalia Osvencimo miesto (vokiečių k. – Aušvicas) buvusiose kareivinėse buvo kalinami lenkų civiliai ir karo belaisviai, vykstant tolimesnei ekspansijai iš įvairių kraštų, pradedant Oslu (Norvegija) ir baigiant Rodo sala (Graikija), į Aušvicą buvo vežami šimtai tūkstančių žmonių iš daugelio Europos šalių. Baigiantis karui ir artėjant sovietų kariuomenei, panikos apimti naciai nusprendė galinčius paeiti kalinius varyti pėsčiomis į Vokietijos teritorijoje esančias koncentracijos stovyklas. Šiurpiomis sąlygomis, apledijusiais keliais šimtus kilometrų buvo varoma apie 400 tūkst. kalinių, tarp jų iš Aušvico – apie 60 tūkst. Pakeliui tūkstančiai žmonių mirė nuo bado, išsekimo, smūgių, o negalintys paeiti buvo nušauti lydinčių asmenų. Nuo tada šis žygis įgijo pavadinimą „Mirties žygis“. 1945 m. sausio 27 d. Raudonoji armija pasiekė stovyklą. Jos viduje ji aptiko likusius nuo bado mirštančius kalinius, medicininiams eksperimentams naudotus vaikus, kitus šokiruojančius nacių nusikaltimų įrodymus. Pusė išgyvenusių kalinių netrukus po išlaisvinimo mirė nuo bado, ligų ir išsekimo. Birkenau – didžiausioje Aušvico stovykloje – nacių sargybiniai nespėjo sunaikinti kai kurių sandėlių, kur buvo laikomi iš kalinių atimti daiktai, turėję atitekti Reichui. Tarp šių daiktų buvo 7,7 tonos žmonių plaukų, 370 tūkst. vyriškų kostiumų, 837 tūkst. moteriškų paltų ir suknelių, lagaminai ir krepšiai, avalynė ir akiniai bei kiti asmeniai žmonių daiktai. Aušvico muziejus įkurtas 1947 m. liepos 2 d. Jį įkūrė išgyvenę kaliniai. Muziejus suskirstytas į dvi teritorijas: pirmoji užima 20 ha, antroji – 171 ha. Muziejų kasmet aplanko daugiau nei 2 mln. žmonių iš viso pasaulio. Vien tik čia naciai nužudė daugiau per 1 mln. žmonių, daugiausiai – žydų. Visoje Europoje jie per Šoa (Holokaustą) nužudė apie 6 mln. žydų. „Gyvųjų marše“ viena – atminimo – kalba Izraelyje, parlamento Kneseto nutarimu, 1953 m. oficialiai pradėta minėti Holokausto atminimo diena Šoa (iš hebrajų k. Yom HaShoah), kuomet pusiau nuleidžiamos vėliavos, nedirba jokios pramogų vietos, o 10 val. visame Izraelyje 2 min. įjungiamos sirenos, tuo metu sustoja eismas, pėstieji. Taip prisimenamos Holokausto aukos ir didvyriškas pasipriešinimas nacizmui. Nuo 1988 m., minint Šoa dieną, buvusioje Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje pradėtas organizuoti „Gyvųjų maršas“. Į maršą vykdavo daugiausiai jauni, žydų kilmės žmonės su mintimi, kad, eidami kelis kilometrus nuo Aušvico iki Birkenau – kalinių kalinimo ir masinio žudymo vietos, jie neša žinią, jog istorinis atminimas gyvas ir perduodamas iš kartos į kartą. Lietuvių delegacijos kelionė iš esmės pakartojo ten suvežtų iš daugelio Europos šalių žmonių maršrutą, o nuvykus į vietą, vizitas prasidėjo ekskursijomis. Kelionės dalyviai turėjo progą išgirsti ir pamatyti kalinių gyvenimo sąlygas, autentiškas erdves, pasigilinti į gyvenimo stovyklose niuansus. Antrąją dieną visi dalyvavo „Gyvųjų maršo“ renginyje, į kurį suvažiavo per 10 tūkst. įvairių tautybių žmonių iš įvairių pasaulio kampelių ir Holokausto žiaurumus išgyvenę asmenys. „Gyvųjų marše“ dalyvavo 55 Šoa išgyvenę žmonės. Startą žygiui, kuris vedė ir per vartus su cinišku užrašu „Arbeit Macht Frei“ („Darbas išlaisvina“), davė šofaras, ritualinis muzikos instrumentas. Atminimo renginyje dalyvavo ir žmonės, išgyvenę 1 tūkst. 200 gyvybių pareikalavusias žudynes Izraelyje, kurias spalio 7 d. surengė „Hamas“. „Gyvųjų maršas“ šiemet buvo dedikuotas Vengrijos žydams, kurių sistemingą naikinimą naciai pradėjo prieš 80 metų: nuo 1944 m. balandžio pabaigos iki rugpjūčio į Aušvicą buvo atvežta 430 tūkst. žydų iš Vengrijos, daugiau kaip 75 proc. jų čia buvo nužudyti. Renginio kulminacija – septyni aukurai, uždegti skambant išgyvenusiųjų kalboms, maldoms ir prašymams stabdyti antisemitizmo apraiškas šių dienų pasaulyje.
Mindaugas SURBLYS
|
|
