Gegužinės pamaldos – šventa Salantų krašto bendrystės tradicija

Gegužės vakarais prie koplytėlės susirinkę juodupėniškiai gieda giesmes, meldžiasi ir bendrauja.

Gegužinės pamaldos arba, kaip jas vadina vietiniai, Majai – tai ne vieną šimtmetį puoselėjama Salantų krašto Kretingos rajone tradicija, kuomet vakarop, prie koplytėlės ar koplytstulpio susirinkę vietos giedotojai gieda giesmes, kalba litaniją ir meldžiasi Švenčiausiai Mergelei Marijai. Daugybę metų Juodupėnų kaimo kasmetinėse gegužinių pamaldose dalyvaujantis Stasys Gricius prisiminė, kaip į jas jį vesdavosi jo tėvai: „Abu tėvai buvo tikintys, eidavome kartu nuo pat vaikystės, man tai – įprotis. Visą gegužės mėnesį susirinkdavome ir dabar susirenkame pagiedoti, nuo senų laikų tai vadinasi majinės pamaldos.“

„Čia tėvų, senelių tradicija, gal net prie prosenelių jau buvo tos gegužinės pamaldos, – pasakojo Pranas Maksvytis, pridurdamas, kad Stasys Gricius yra jo buvęs mokytojas. – Susirenkame kaimo žmonės ir giedame. Juk nuo maldos niekada blogiau nebūna. Gegužė – Marijos mėnuo, taip pat Motinos diena, todėl ir gegužinės pamaldos. Birželis – Kristaus mėnuo, bet mes birželį jau nebesirenkame, prasideda pats darbymetis. Nors ir gegužės mėnesį tų darbų yra, bet žmonės susispaudžia, prisiverčia ir ateina. Būdavo, anksčiau daug daugiau žmonių susirinkdavo, visi senieji juodupėniškai ateidavo. Vienas pats gali ir namuose melstis, bet visiems susirinkus prie koplytėlės tuo pačiu ir pabendraujame vienas su kitu.“

Susirinkę giedotojai vienas per kitą tikino, kad jiems tai – ne vien tikėjimas, bet ir pasibuvimas kartu, bendravimas, ypač dabar, kai kaime nelabai kur susitiksi. Nors sekmadieniais dauguma eina į bažnyčią, bet čia lauke, prie koplytėlės, susitikus, visus vienija gyvas bendravimas, litanija ir bendra malda.

„Mūsų giedotojai šią gegužę renkasi tik ketvirtadieniais, kadangi dauguma dirbantys žmonės, tai darbai, tai sėja. Žmonių susirenka įvairiai, nuo 10 iki 20 ir daugiau, – sakė Rožė Žvinklienė, Laivių bendruomenės pirmininkė. – Turime dvi koplytėles.

Juodupėniškis Stasys Gricius nepraleidžia nė vienų gegužinės pamaldų.

Anicetas Reika yra mūsų taip vadinamas „pravadnykas“ vyrų balsams, o Irena Dobrovolskienė veda moterų balsus. Kad nebūtų skriaudos, vieną vakarą renkamės prie vienos koplytėlės, kitą vakarą – prie kitos, kaskart sutardami kito susiėjimo laiką ir vietą. Paskutinę gegužės dieną jau pasibūname ilgiau, su pasisėdėjimu, ilgesniu pasibendravimu. Mūsų bendruomenei labai svarbi ši tradicija, todėl kiek įmanoma ją puoselėjame, kad neužgestų.“ R. Žvinklienė tvirtino, kad Majaus giedojimo tradicija Laivių kaime sena, todėl stengiamasi ją puoselėti. Bendruomenės pirmininkė pasidžiaugė, kad po darbų žmonės skiria laiką Majaus giedojimui, ir, dėkodami Dievui ir Mergelei Marijai už suteiktą gyvenimą, prašo sveikatos, gero derliaus, pasimeldžia už išėjusiuosius.

Salantų Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į dangų parapijos klebonas Audrius Keršys pasakojo, kad Majai – tai katalikų pamaldos gegužės mėnesį, skirtos Mergelės Marijos garbei. Gegužinių pamaldų atsiradimas bažnyčioje nėra labai senas, šiam reiškiniui – apie 200 metų, bet užuomazgų įvairiose vietovėse apie gegužines pamaldas randama nuo penktojo amžiaus: „Įvairiose tautose tai būdavo atliekama skirtingai, vienur žmonės rinkdavosi ir giedodavo, kitur litanijas skaitydavo, dar kitur tiesiog maldas kalbėdavo ar apmąstydavo Mergelės Marijos dorybes ir jos gyvenimą. Tai būdavo skirtingai įvairiose tautose atliekama, paskui suvienodino, kaip visuotinei Bažnyčiai. 1815-aisiais metais Popiežius Pijus VII įvedė tokią kaip Majų, gegužinių pamaldų, bažnyčioje tradiciją. Ši tradicija Žemaičių vyskupijoje atsirado per vyskupą Motiejų Valančių, maždaug XIX amžiaus viduryje, o pačioje Lietuvoje XIX amžiaus pabaigoje. Ir šias gegužinių pamaldų apeigas Lietuvoje jau suvienodino vyskupas Antanas Baranauskas.“

Klebonas Audrius Keršys pasidžiaugė, kad lietuvių tautos žmonių širdyse yra išlikusi ir prigijusi pamaldumo praktika ir ji yra gyva iki šiol. Klebonas Salantų rajone yra pašventinęs ir palaiminęs ne vieną koplytstulpį, prie kurio gegužės vakarais susirinkę žmonės, kaimynai kartu meldžiasi, tarpusavyje bendrauja.

Prieš kelerius metus Salantų kultūros centras įgyvendino projektą „Liaudiškas giedojimas: gyvuojanti / nykstanti žemaičio tapatybės dalis“, kurio tikslas – aktualizuoti, fiksuoti ir įprasminti dar gyvuojančią liaudiškojo giedojimo tradiciją Salantų krašte. Šiuo projektu buvo siekiama inovatyviomis priemonėmis aktualizuoti, įprasminti šią tradiciją, skatinant aktyvų bendruomenės įsitraukimą į kūrybinius procesus ir orientuotis į šios išskirtinės tradicijos, artėjančios prie išnykimo slenksčio populiarinimą. Liaudiškojo giedojimo tradicija Salantų krašte įtraukta į Kretingos rajono savivaldybės nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

• Rašyti komentarą (2)