Pajūrio naujienos
Help
2024 Liepa
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Apklausa

Ar kandidatams į valstybių prezidentus turėtų būti taikomas maksimalaus amžiaus cenzas?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Gedimino Bytauto drobėse atsispindi būties ir egzistencijos tema.

Nuo gegužės 3-iosios Kretingos Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos parodų erdvė pasipuošė grafikos darbų paroda „Būčių sinergija“ – ryškių spalvų paveikslais, tarp kurių jaukiai žiūrisi ir juodai-balti grafikos darbai. Dauguma šių paveikslų priskiriami meta-postmodernizmo krypčiai, kuriai menininkas Gediminas Bytautas yra ištikimas daugiau negu dešimtmetį. Unikalūs jo kūrybos darbai tiesiog hipnotizuoja žiūrovą, įtraukdami jį lyg į daugiasluoksnių išmatavimų dimensiją, kuri užburia savo formų grakštumu ir gyliu.

Pasak šių darbų kūrėjo, paveikslai – tai būties suvokimas tarp kuriančiojo ir žvelgiančiojo į jį. Tai tarytum transliacija į žiūrovo intelektą, nes kiekvienas juos gali interpretuoti savaip, atskiras išryškintas kūrinio detales suvesdamas į visumą. Viename paveikslų lyg netyčia įsipynęs įrašas sako: „Lyg žvelgtum į šalimais esančią būtį įžvelgtum joje būtinumą būti“. Ir tuo pačiu, uždengus vieną įrašo dalį, it veidrodyje atsispindinti kita dalis sukuria atsakymą žiūrinčiajam, nuvesdama jį giliau tyrinėti būties visumos.

„Visumą sudaro visa, kas yra nuo paveikslo kūrėjo iki į šį paveikslą žvelgiančiojo“, – sakė Gediminas, savo kūrybinį kelią pradėjęs nuo eilėraščių. Šiuo metu autorius yra išleidęs 4 autorines knygas ir 4 almanachus. Menininkas taip pat kuria muziką. Gediminas prisipažino, kad filosofijos studijos jam padarė nemažą įtaką, todėl filosofinė būties ir egzistencijos tema atsispindi tiek jo poezijoje, tiek muzikoje, tiek paveiksluose. Autoriaus daugiaplaniškumas neleidžia įgrimzti į kūrybines duobes: „Viskas, ko aš negaliu, – tai negaliu nekurti. Kai nekuriu muzikos ar netapau, – rašau eilėraščius“, – Gediminas tvirtino, kad šiuo metu jo kūrybinis etapas – paveikslai. „Jei visi nutapyti paveikslai atkeliautų į mano namus, tai darbų būtų gerokai per 150. Mano paveikslų yra įsigiję ir privatūs žmonės, ir muziejai. Toliausiai į privačią kolekciją nukeliavęs darbas yra Maskvoje. Esu dalyvavęs apie 50-yje parodų, iš jų – per 30 personalinių. Kai kurie šios parodos darbai yra gana nauji, o kiti iš esmės – beveik nuo mano grafikos darbų kūrybos pradžios.“

Meta-postmodernizmo technika, kurios pradininkas yra Gediminas, – tai balta drobė, specialūs markeriai ir fiksatorius. Menininkas kurį laiką mokė žmones tapybos ir grafikos, tad šiuo metu jau turi ir pasekėjų, bet tvirtai įsitikinęs, kad atkartoti ar nukopijuoti jo kurtų paveikslų nelabai kam pavyktų. „Nutapyti tokį paveikslą užtrunka, yra darbų, prie kurių dirbau kelias savaites, yra darbų, prie kurių užtrukau mėnesį, du ar ilgiau. Naudojant šią techniką, paveikslo neužtapysi antrą sykį – visas darbas vyksta čia ir dabar, nė vieno paveikslo nesu pieštuku nusipiešęs iš anksto, viską darau iš karto. Esu šią techniką įvaldęs taip, kad, jei tapant kokia linija nukrypsta kažkur kitur, tiesiog seku jos kryptimi. Baisiausia, kas gali nutikti – tai kokia nors stichinė nelaimė, kuri nuo manęs jau nepriklauso“, – menininkas šypsodamasis parodė paveikslą, kuriame yra užfiksuotos jo šuns pėdutės, kai jis nusprendė perbėgti juo dar neišdžiūvus dažams.

Pradėdamas kurti paveikslą išankstinės vizijos menininkas neturi, jis tiesiog žino, kokią techniką, kurdamas darbą, naudos. Tarkime, tapybos darbą jis gali nutapyti per dieną, o, kuriant markeriais, reikia begalinio kruopštumo, todėl procesas daug lėtesnis. Pradėjęs tapyti menininkas nori kuo ilgiau būti prie kuriamo darbo, todėl poilsis nuslenka į paskutinę vietą. Autorius nurimsta ir atsikvepia tik tuomet, kai paveikslas galutinai užbaigtas. Būna, kad, naudodamas skirtingas technikas, vienu metu autorius dirba prie kelių paveikslų. Vienas didžiausių menininko darbų šiuo metu yra saugomas Kretingos muziejuje.

„Esu gimęs Klaipėdoje. Kretingoje gyveno mano seneliai, dabar jų namas tapo mano galerija. Nesu iš menininkų šeimos, nebent iš protėvių, nes jie kilę iš gana garsios giminės. Mano pavardė net neturėjo būti Bytautas – turėjau būti Tallat-Kelpša. Prosenelė, slėpdama vaiką, kurio susilaukė nuo Juozapo Tallat-Kelpšos, atidavė savo broliui, o pati išvyko į Vokietiją. Ir netgi gimimo liudijime nėra parašyta, kas yra tikrasis to vaiko tėvas. Ir čia yra nemenka problema norint įrodyti giminystę. Bet tokių prieškario, karo meto ar pokario istorijų tikrai yra ne viena.“

Dailininkas prisipažino, kad šiuo metu jam gražiausi juodai-balti paveikslai, iš kurių išskiria šioje parodoje kabantį patį pirmą paveikslą „Korida“. Nors visi paveikslai eksponuojami be pavadinimų, kiekvienas jų savo pavadinimą kitoje pusėje turi. „Pavadinimų sąmoningai priekyje nedėjau, kad kiekvienas galėtų įsivaizduoti tai, ką mato, kad paveiksle galėtų atrasti patį save“, – paaiškino menininkas.

Vienas didesnių šios parodos darbų lietuviškai vadinasi „Kai žiūri į nieką – matai viską“. Ir išties šiame kūrinyje galima tiek daug visko pamatyti, kad pasijunti ir pats esantis šios visumos dalis.

Aliejiniais, aerozoliniais dažais ir markeriais tapantis menininkas prisipažino rečiau naudojantis akrilinius dažus. Jam svarbu, kad žmonės pamatytų, jog jis dirba ne viena technika, ne vienu tapybos būdu, nors markeriai jam arčiausiai širdies. Gediminas paatviravo, kad tokius darbus reikėtų labiau saugoti, nors kūrinių tema nepraranda savo unikalumo ir aktualijų, bet ryškios spalvos ir netgi juoda – blunka. Paveikslų yra tiek daug, kad savo 220 kvadratinių metrų namuose jų jau nebėra kur kabinti.

Pastaroji menininko paroda pavadinta „Būčių sinergija“, todėl, paklaustas, kas jam pačiam yra būtis, menininkas buvo atviras: „Tai paveikslas apie paveikslą. Būčių sinergija – tai tarsi atspindys pačios būties, kurioje menininkas tą paveikslą kuria tam žmogui, kuris į jį žvelgia. Žmogus pats yra būtis. Tai tarytum iš vidaus kylantis žvilgsnis į kitas gyvybės formas, į kitas visatas ar dimensijas. Paveikslai man piešiasi tarsi savaime. Pradėjus nuo mažiausio taškelio ar brūkšnio, linijomis ima vingiuotis formos, kol galiausiai visuma tampa paveikslu. Man svarbu, kad žmogus ne tik pastebėtų grožį, bet ir jį suvoktų, nes, pasinėrę į savo gyvenimišką būtį, žmonės dažnai jo nebesuvokia. Gamtos grožį dar pastebi, bet kažkokio kitokio, išskirtinio, autentiškumo ar unikalumo jau nelabai supranta.“ Autorius prisipažino, kad, kurdamas savo darbus, dažnai atsitraukia, nutolsta nuo paprastų žemiškų dalykų – pamiršęs miegą, maistą jis tarsi iškeliauja iš šios Žemės į kitas erdves, kitas dimensijas, iš anksto nenutuokdamas, kurioje planetoje atsiras. Todėl paveikslų pavadinimai gimsta tik pradėjus rengtis parodai, ir dažnas jų turi nežemiškų paralelių atsispindėjimą šiuolaikinio pasaulio veidrodžių labirinte.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas