Pajūrio naujienos
Help
2024 Liepa
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Apklausa

Ar tikslinga buvo vėl riboti automobilių stovėjimo laiką Rotušės aikštėje Kretingoje?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Kretingiškių prieglauda

  • Mūsų žmonės
  • 2024-04-19

Kretingos miesto vakarinės dalies vaizdas nuo pranciškonų bažnyčios bokšto. Pirmame plane ties viduriu – prieglaudos (špitolės) pastatas.

Nežinomas fotografas. 1932 m.

Nuo XVII a. pr. iki XX a. vidurio Kretingoje veikė prieglauda, kurioje prieglobstį rasdavo miesto ir parapijos vargdieniai – našlaičiai, našlės, beglobiai seneliai, paliegėliai, ligoniai, žmonės su negalia. Ši socialinės globos ir gydymo įstaiga, kretingiškių vadinta špitole, stovėjo Rotušės aikštės pakraštyje, Vilniaus ir Akmenės gatvių kampe, priešais J. K. Chodkevičiaus gatvės pradžią.

Prieglaudos Lietuvoje pradėjo kurtis XVI a. 2-ame deš. Jos buvo skirtos ne tik savo kampo neturintiems vargingai gyvenantiems beglobiams, neįgaliesiems, našlaičiams, našlėms, seneliams, paliegėliams, padegėliams ir panašiai prisiglausti, bet ir ligoniams gydyti. Pirmąją prieglaudą didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis 1511 m. įsteigė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausančiose Losicėse, o sostinėje pirmą šio tipo įstaigą 1518 m. pastatė Vilniaus katedros kanauninkas, medicinos mokslų daktaras Martynas Dušnickis.

Daugėjant Lietuvoje savivaldą gavusių miestų ir plečiantis parapijų tinklui, XVII–XVIII a. prieglaudos plačiai išplito provincijose. Pirmoji šiaurės vakarų Lietuvoje 1609–1620 m. buvo įkurta Karolštato, arba Kretingos, miesto prieglauda. Jos įkūrėju tapo Kretingos valdų savininkas, Žemaičių seniūnas ir Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius. 1609 m. sausio 23 d. išduotoje Magdeburgo teisių suteikimo Kretingai privilegijoje jis nurodė magistratui (miesto tarybai) pastatyti prieglaudą „neturtingiems ir ligotiems bei luošiems, nelaimių ištiktiems našlaičiams ir kitiems vargšams, kurie savo darbu nepajėgia užsidirbti sau maisto nei drabužio, o gyvena iš išmaldos.“

Prieglaudos globotiniams išlaikyti Jonas Karolis Chodkevičius paskyrė pyliavą nuo valsčiaus – dalį kasmetinių dvaro pajamų: 4 statines miežių ir po 8 statines rugių bei avižų. Be to, tarp vienuolyno ir vaito žemių prieglaudai pamatavo 1 valako (21,38 ha) dydžio žemės sklypą, kuris nuo Akmenos upės ėjo tiesiai į rytus abipus Savanorių gatvės iki pat Melioratorių gatvės. Atskira privilegija steigėjas įpareigojo magistratą „rūpintis ta prieglauda, kad tik jis [magistratas] teisingai ir sąžiningai, prisibijodamas Dievo, skirstytų tas duokles ir pajamas, nieko nepasisavindamas sau privatiems reikalams nei valstybės naudai, o visa sunaudodamas vargšų ir reikalingų paramos reikalams.“

Šv. Vincento Pauliečio draugijos Kretingos skyriaus valdyba su pirmininku tėvu Aloyzu Janušaičiu.

Nežinomas fotografas. 1937 m.

Ši socialinė globos įstaiga taip pat galėjo būti išlaikoma iš aukų, kurias aukojo parapijiečiai ir įvairūs asmenys. Prieglaudos steigėjo žmona Sofija Mieleckaitė-Chodkevičienė jos statybai viena pirmųjų 1618 m. rugsėjo 22 d. testamentu užrašė 250 portugalų (gryno aukso monetų, svėrusių apie 40 g), o trylikai globotinių išlaikyti – dar 300 portugalų.

Prieglaudą magistratas pastatė apie 1618–1620 m. Ši įstaiga galėjo tapti ligų židiniu, todėl, siekiant apsisaugoti nuo galimų ligų protrūkių, ji iškilo tuometinio miesto šiauriniame pakraštyje, Bažnyčios gatvės gale, prie kelio į dvarą netoli pranciškonų bažnyčios. Būdama nuošalyje, prieglauda išvengė ir daugybės gaisrų, siaubusių miestą.

Manoma, kad prieglaudą galėjo pastatyti Krokuvos mūrininkas Tomas Kasparas (Kasparas Arkonas), prieš tai išmūrijęs vienuolyną su bažnyčia.

Pastatas buvo mūrinis, vieno aukšto, L raidės plano, su šlaitiniu gegninės konstrukcijos stogu, dengtu čerpėmis. Pagrindinis korpusas stovėjo lygiagrečiai Bažnyčios (dab. Vilniaus) gatvei, atsuktas į ją priekiniu fasadu. Kiemo pusėje palei Akmenės gatvę prie pagrindinio korpuso buvo pastatytas rytų-vakarų kryptimi pailgas priestatas. Pastato ir priestato sienos buvusios degto molio plytų ir akmenų mūro, tinkuotos storu tinko sluoksniu ir baltintos kalkėmis. Iš gatvės į prieglaudą buvo patenkama pro priekinio fasado centre įrengtą platų priesienį, kurio abiejuose šonuose stūksojo po masyvią, stogo konstrukcijas laikančią apvalią koloną, besiremiančią į keturkampio plano bazę. Priekinio fasado sienoje buvo 4, o šiaurinio – 5 stačiakampės angos su aštuonrūčiais langais. Priesienyje buvo įrengtas įėjimas su masyviomis filinginėmis durimis, į kairę nuo kurių ant sienos kabojo medinis kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra. Kitas įėjimas buvo įrengtas iš kiemo pusės.

Pagrindinio korpuso viduje buvo įrengti 4 kambariai: pietinėje ir centrinėje dalyje – du dideli, o šiauriniame gale – du mažesni. Juos šildė dvi koklių krosnys. Akmenos upės link atsuktame priestate veikė Šv. Morkaus koplyčia, virš kurios stogo kilo nedidelis bokštelis su viduje pakabintu varpu. Virtuvės ir valgomojo prieglauda neturėjo, kadangi maistą atgabendavo jau paruoštą, o esant būtinybei, jį gamino šalia, kitapus Akmenės gatvės, stovėjusiame vienuolyno pagalbiniame gyvenamajame name, kuriame buvo įrengti bažnyčios tarnautojų (zakristijono, vargonininko) būstai.

Globotiniai valgydavo kambariuose, o šiltuoju metų laiku – verandoje.

Kretingos senelių prieglaudos globotiniai su pranciškonu tėvu Aloyzu Janušaičiu ir seserimis pranciškonėmis.

1937 m.

Prieglaudai magistratas iš miesto tarybos narių skirdavo įstaigos turtą prižiūrintį pareigūną – provizorių, ir globotiniams patarnaudavusį kunigą – prepozitą, kurį deleguodavo vienuolynas.

Į prieglaudą gyventi priimdavo ne dėl savo kaltės nuskurdusius, namų, turto ir artimųjų neturinčius vargšus: našles, našlaičius, senelius, ligotus ar žmones, turinčius negalią. Globotiniai dalyvaudavo mišiose, pamaldose, kalbėdavo rožinį už prieglaudos rėmėjus. Už prieglaudos taisyklių pažeidimus prasižengėliai galėjo būti baudžiamo pinigine bauda arba pašalinimu iš šios globos įstaigos.

Už buvimą prieglaudoje globotiniams mokėti nereikėjo. Jie gaudavo stogą virš galvos, maisto ir didesnių rūpesčių nekeliantį gyvenimą. Globotiniai išsilaikė iš magistrato skiriamų lėšų, dvaro paskirtos pyliavos ir privačių asmenų aukų. Darbingi globotiniai darbavosi prieglaudos valake dirbdami žemę, augindami javus, daržoves, ganydami prieglaudos ir vienuolyno galvijus. Tarp privačių aukotojų, prisidėjusių prie prieglaudos ir jos globotinių išlaikymo, minimi kretingiškiai Klara Rubinavičienė, Magdalena Tomašauskaitė-Jarmontavičienė ir Juozapas Juškevičius, kurie 1790 m. birželio 21 d. paaukojo 6 tūkst. lenkiškų auksinų.

Dėl ligos į prieglaudą patekę ligoniai ar joje pasiligoję globotiniai čia buvo gydomi. Apie profesionalių, medicininį išsilavinimą turinčių gydytojų veiklą joje ir mieste XVII–XVIII a. istorija nutyli. Ligoniai gydėsi arba gydyti vaistažolėmis, naudojant įvairias liaudies medicinos priemones. Magdeburgijos knygos liudija, kad, pavyzdžiui, epilepsija arba nuomariu, vadintu Šv. Valentino liga, susirgę asmenys buvo gydomi vaistais, kuriems pagaminti naudoti numirėlių kaulai.

Šv. Vincento Pauliečio draugijos Kretingos skyriaus valdybos nariai prie įėjimo į senelių prieglaudą.

Nežinomas fotografas. 1937 m.

Tvarkai prieglaudose prižiūrėti Abiejų Tautų Respublikos Seimas 1775 m. įsteigė Prieglaudų komisiją, kurios pirmininku paskyrė Kretingos dvarininką, Vilniaus vyskupą, kunigaikštį Ignotą Jokūbą Masalskį. Dar iki to, rengdamas iš tėvo paveldėtos Kretingos grafystės valdymo nuostatus, vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis 1771 m. įpareigojo Karolštato magistratą (Kretingos miesto tarybą) prižiūrėti, kad prieglaudoje „nelaikytų sveikų ir jaunų žmonių, o duotų jiems darbo ir galintiems dirbti lieptų pragyventi iš savo algos, o prieglaudai užrašytą pyliavą skirtų tik patiems silpniausiems“.

XVIII a. pabaigoje Kretingos miestui netekus savivaldos ir nebelikus magistrato, prieglaudą, kaip ir visus kitus visuomeninės paskirties miesto pastatus, perėmė dvaras, kadangi jie stovėjo dvaro žemėje ir buvo pastatyti iš dvarui priklausančių statybinių medžiagų. Dvaras rūpinosi pastato remontu, o globotinių išlaikymu ir dvasiniu gyvenimu – pranciškonų vienuolynas su parapija.

Dalį prieglaudos patalpų pranciškonai paskyrė 1803 m. rugsėjo 1 d. atidarytai vienuolyno išlaikomai parapinei mokyklai. Ji buvo trijų skyrių, dėstoma buvo lenkų kalba, o nuolat dirbo 2 kunigai: vedėjas ir mokytojas. Mokykloje mokęsi vaikai gyveno vienuolyne. Tarp jų buvo iš Lenkimų parapijos Kalvių kaimo atvykęs būsimasis Lietuvos ir Žemaitijos švietėjas, istorikas ir rašytojas Simonas Daukantas, kuris 1808 m. paminėtas tarp šešiolikos geriausių II skyriaus mokinių.

Prieglaudos pastatas.

Nežinomas fotografas. 1937 m.

Mokslo metai truko nuo rugsėjo 1 d. iki liepos 1 d. Pamokos prasidėdavo po rytmetinių šv. Mišių. Pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais jos vyko nuo 8 iki 10 val. ir nuo 14 iki 16 val., o antradieniais ir ketvirtadieniais – tik nuo 8 iki 10 val. Pirmo skyriaus mokiniai mokėsi skaityti, rašyti, skaičiuoti, katekizmo, mandagaus elgesio taisyklių ir lenkų kalbos pagrindų, II skyriaus – lenkų kalbos gramatikos, moralės, lotynų kalbos ir aritmetikos pagrindų, o III skyriaus – lenkų ir lotynų kalbų gramatikos, geografijos ir aritmetikos. Egzaminus laikydavo kiekvieną ketvirtį. Prie mokyklos veikė parengiamoji klasė, kurioje vaikus skaityti ir katekizmo pagrindų mokė vyresniųjų klasių moksleiviai, prižiūrimi mokytojo.

Daugėjant mokinių skaičiui, mokyklai dalintis patalpas su prieglaudos globotiniais darėsi vis sunkiau. Todėl pranciškonų prašymu naujasis Kretingos dvaro savininkas kunigaikštis Platonas Zubovas 1809 m. vienuolyno žemėje priešais bažnyčią pastatė naują erdvų mokyklos pastatą.

Prieglaudoje 1804–1888 m. nuolat gyveno nuo 29 iki 62 globotinių. Apie 85 proc. jų sudarė moterys, o kiti – vyrai ir vaikai. Moterys su vaikais gyveno trijuose kambariuose. Jas ir vaikus išlaikė parapija, o vyrus maistu ir rūbais aprūpindavo pranciškonų vienuolynas. Pranciškonai rūpinosi globotinių dvasiniu gyvenimu, Šv. Morkaus koplyčioje klausė išpažintis ir laikė Šv. Mišias, padėdavo dirbti prieglaudai skirtą žemę. Prieglauda rūpinosi ir Kretingos grafai Juozapas ir Sofija Tiškevičiai, aukoję pinigus globotinių išlaikymui, aprūpindami juos rūbais, siuntę maisto davinius. Grafų dukros Marija, Sofija ir Elena Klotilda lankydavo prieglaudoje gyvenančius vaikus, siuvo jiems rūbus, mokė rašyti, skaičiuoti ir skaityti.

Pasiligojusiems globotiniams gydyti buvo kviečiamas mieste gyvenęs gydytojas arba felčeris. Lengvoms ligoms gydyti naudotos pačių globotinių surinktos arba iš žolininkų gautos vaistažolės, o sunkesnei ligai gydyti vaistai buvo įsigyjami miesto vaistinėse.

Prieglaudos pastato liekanos po 1941 m. gaisro.

Nežinomas fotografas. Apie 1942 m.

Prieglaudos pastato priežiūrą ir remontą 1861 m. iš dvaro perėmė Kretingos valsčiaus valdyba. Apie 1890 m. pastatą ji remontavo: naujai nutinkavo ir kalkėmis nubalino sienas, pakeitė stogo dangą: vietoje susidėvėjusių čerpių uždengė malksnomis. Bažnyčioje ir parapijoje nuolat buvo renkamos lėšos prieglaudai ir globotiniams išlaikyti. Yra žinoma, kad 1895 m. parapijos klebonas ir vienuolyno gvardijonas tėvas Feliksas Rimkevičius prieglaudai išlaikyti Kretingos grafui Aleksandrui Tiškevičiui perdavė 6 tūkst. rublių, kuriuos surinko iš aukotųjų.

Pirmojo pasaulinio karo įvykiams 1915 m. pavasarį pasiekus Kretingą, prieglauda liko primiršta, nes jos pagrindiniai globėjai vienuoliai pranciškonai evakavosi į Rytų Lietuvą, o kraštą okupavusiems vokiečių kareiviams pradėjus rekvizuoti javus, maisto produktus, pinigus ir kt., parapijoje pradėjo stigti maisto atsargų. Galintys nors šiek tiek pasirūpinti savimi globotiniai prieglaudą paliko, o kitų išlaikymu toliau rūpinosi parapijiečiai, daugiausia – tretininkės (pasaulietės pranciškonės). Vokiečiams leidus į Kretingą sugrįžti pranciškonams, vienuolijos vadovas tėvas Pranciškus Bizauskas prie vienuolyno atidarė labdaros valgyklą vargšams ir elgetoms paremti, kurioje šiltus pietus gaudavo ir prieglaudos globotiniai.

Lietuvai atkūrus valstybingumą, gyventojų sveikatos apsauga ir socialinė globa tapo ir Kretingos apskrities savivaldybės prerogatyva. Pasiligojusiems piliečiams gydyti 1919 m. Kęstučio gatvėje ji atidarė apskrities ligoninę. Savivaldybė ėmėsi finansiškai ir materialiai remti ir socialinės globos įstaigas, tačiau jų išlaikymas, veikla liko visuomeninių ir labdaringų organizacijų rūpesčiu.

Atsiradus ligoninei, prieglauda neteko gydymo funkcijų ir toliau veikė tik kaip socialinės globos įstaiga. Ją 1925–1940 m. išlaikė Šv. Vincento Pauliečio draugija. Globotinius maisto produktais, drabužiais, vienkartinėmis piniginėmis pašalpomis rėmė Lietuvių katalikių Moterų draugijos skyrius ir kitos labdaringos organizacijos.

Šv. Vincento Pauliečio draugijos skyrių 1924 m. gruodžio 14 d. vienuolyne įkūrė tėvas Antanas Butkevičius. Draugija skatino parapijiečius rūpintis likimo nuskriaustų, našlaičių ir vienišų senelių globa, šelpti vargdienius ir pan.

Draugijos veikloje dalyvavo daugelis miesto ir apskrities inteligentų, pedagogų, valstybės ir savivaldybių įstaigų tarnautojų, diecezinių kunigų ir pranciškonų. 1930 m. skyrius išlaikė ne tik Kretingos senelių prieglaudą su 53 globotiniais, bet ir Kretingos vaikų darželį su 48 globotiniais, o vėliau iš apskrities savivaldybės perėmė Paruožės (Valteriškės) vaikų prieglaudą.

Prieglaudos planas: 1) priesienis; 2) kambarys; 3) Šv. Morkaus koplyčia; 4) vidinis kiemas.

Parengė Julius Kanarskas, 2024 m.

Nuo 1933 m. skyriui ėmėsi vadovauti tėvas Aloyzas Janušaitis, o tėvas Antanas Butkevičius buvo išrinktas Garbės nariu. Labdaringoje veikloje organizacijos vadovui 1938 m. talkino skyriaus valdybos nariai Antanas Dirmeitis, Juozas Bilevičius, Ona Grudzinskienė, Ona Juodikienė, Morta Palubinskienė ir Ona Puskunigienė. 1938 m. buvo šelpiami 35 asmenys, o palaidoti 48 beglobiai žmonės. Lėšas savo veiklai skyrius gaudavo rinkdamas aukas, rengdamas loterijas, labdaros vakarus ir koncertus.

Draugija planavo 1940–1941 m. rekonstruoti ir modernizuoti Kretingos senelių prieglaudą, pristatyti jai antrąjį aukštą. Tačiau 1940 m. liepos 26 d. sovietų valdžiai nutraukus pranciškonų vienuolyno veiklą, senelių prieglauda buvo nacionalizuota, uždaryta, globotiniai iškraustyti į Padvarių vienuolyną, o inventorius perduotas apskrities ligoninei. Pastatą perėmė Sovietų sąjungos NKVD pasienio kariuomenė, kuri prieglaudoje įrengė amunicijos ir kuro saugyklą. Per 1941 m. birželio 26 d. mieste sukeltą gaisrą užsiliepsnojus saugykloje užsilikusioms degioms ir sprogstamosioms medžiagoms, prieglaudos medinės konstrukcijos sudegė, liko tik apgriuvusios akmeninės sienos.

Sudegus senajam prieglaudos pastatui, pranciškonų vienuolyno gvardijonas tėvas Aloyzas Janušaitis 1941 m. vasarą naują senelių ir našlaičių prieglaudą atidarė šalia banko stovinčiuose mūriniuose parapijos namuose. Dėl to šiam pastatui prigijo Špitolės vardas, o tikrosios prieglaudos griuvėsiai pokariu buvo nuardyti, jų vietoje Rotušės a. 19 pastatytas tipinis daugiabutis gyvenamasis namas.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas