Pajūrio naujienos
Help
2024 Liepa
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Apklausa

Ar tikslinga buvo vėl riboti automobilių stovėjimo laiką Rotušės aikštėje Kretingoje?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Kazys Bauba XX a. 4-as deš. Kauno fotosalonas „Modern“.

KTU bibliotekos archyvas

1932 m. Kretingoje įkurta Pranciškonų ordino gimnazija turėjo tikslą ne tik ruošti pranciškonų pamainą – naujus pranciškonus misionierius ir kunigus, kurie savo misiją Lietuvoje ir svetur skelbtų žodžiu, bet ir gyvenimo misionierius, kurie, tapę gerais gydytojais, teisininkais, pedagogais, tarnautojais, kitų profesijų žmonėmis, savo sąžiningu darbu, atsidavimu Dievui, tėvynei ir artimui taptų doro gyvenimo pavyzdžiu kitiems.

Per 4 mėnesius inžinieriui-rangovui Rapolui Žigui (1891–1942) vadovaujant, buvo pastatytas modernus, su erdviomis klasėmis ir kabinetais mokyklos pastatas, kuriame Lietuvos švietimo ministerija nuo 1932 m. spalio 1 d. leido steigti privačią gimnaziją su privalomu lotynų kalbos dėstymu, o 1933 m. jai buvo suteiktos valstybinės gimnazijos teisės ir ji buvo vadinama Pranciškonų ordino vyrų gimnazija. Čia kartu veikė ir Šv. Antano misijų kolegija, kurioje po pamokų mokėsi pranciškonų klierikai, kurie nuo kitų mokinių skyrėsi tuo, kad nešiojo vienuolišką apdarą.

Šioje gimnazijoje buvo kviečiami dėstyti aukštąjį išsilavinimą turintys pedagogai praktikuojantys katalikai, kurie savo gyvenimo pavyzdžiu ir dora galėtų skiepyti krikščioniškąsias vertybes ne tik savo auklėtiniams, bet ir jas skleisti visuomenėje, leidžiant katalikiškus leidinius ar skaitant paskaitas. Vienas jų buvo 1933–1936 m. lotynų kalbos mokytoju dirbęs Kazys Bauba (1908–1943). Jis gimė 1908 m. gruodžio 26 d. Naujojoje Vilnioje, Julijos ir Igno Baubų šeimoje. Tėvas dirbo geležinkelio tarnyboje revizoriumi. Šeimai apsigyvenus Suvalkijoje, jis mokėsi Pilviškių progimnazijoje, vėliau Vilkaviškio kunigų seminarijoje, kurios nebaigęs 1930 m. pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universitete (VDU) Kaune, teologijos ir filosofijos fakultete, pasirinkęs klasikinių kalbų – lotynų ir graikų studijas.

Kazys Bauba (sėdi viduryje) su VI klasės gimnazistais vienuolyno sode. 1935 m. birželio 13 d.

Autoriaus archyvas

Filosofijos skyriaus studentas turėjo pasirinkti vieną pagrindinę ir dvi šalutines šakas iš skyriuje esamų šakų: filosofijos istorija, visuotinė istorija, gamtos filosofija, pedagogika ir psichologija, geografija, menas, lietuvių kalba ir literatūra, vokiečių kalba ir literatūra, prancūzų kalba ir literatūra bei kt. Ir ši programa turėjo būti išklausyta per 8 semestrus. Kiekvienas šio skyriaus studentas privalėjo ne tik išklausyti mokymo programą, atlikti įvairias pratybas, bet ir mokėti ar bent pramokti vieną užsienio kalbų: vokiečių, prancūzų, anglų ar italų. Visa tai įvykdęs jis galėjo prašyti fakulteto tarybos, kad jam paskirtų jo specialybės baigiamuosius egzaminus, kuriuos priimdavo trijų profesorių egzaminų komisija. Šis fakultetas buvo pats intelektualiausias iš visų VDU fakultetų, nes čia buvo pats didžiausias daktaro ir magistro laipsnį turinčių dėstytojų procentas.

Besimokydamas VDU, K. Bauba priklausė ateitininkų literatų organizacijai „Šatrija“, 1931–1933 m. redagavo žurnalą „Ateitis“, įvairiuose leidiniuose publikuodavo publicistinius ir ideologinius straipsnius. Universitete praleisti metai, nuolatinė savišvieta jam padėjo tapti reto išsilavinimo ir dvasinės kultūros asmenybe, be klasikinių lotynų ir graikų kalbų, mokėjusiu vokiečių, lenkų ir rusų kalbas. Filosofijos skyriuje studijuodavo nemažai ateitininkų, kuriuos po gimnazijos baigimo čia mokytis skatino ne tik jų pažiūros, bet ir čia dirbę žinomi ateitininkų organizacijos steigėjai ir vadovai: Pranas Dovydaitis, Mečislovas Reinys, Vincas Mykolaitis-Putinas, Antanas Maceina, Jonas Eretas, Zenonas Ivinskis ir daug kitų šviesių asmenybių. Fakultete buvo leidžiami ir žurnalai, jo vadovybė taip pat stengėsi sudaryti sąlygas savo dėstytojams išleisti stambesnius mokslo veikalus, kurie nepatekdavo į žurnalus.

Kretingos pranciškonų gimnazijos pirmoji abiturientų laida. Sėdi: 5-as iš kairės – gimnazijos direktorius Stasys Pupaleigis, 6-as – Šv. Antano kolegijos rektorius Augustinas Dirvelė, 2-oje eilėje 1-as iš dešinės – Kazys Bauba ir kiti.

1936 m. Autoriaus archyvas

1933 m. Kretingos pranciškonų ordino gimnazijos vadovybės pakviestas dėstyti lotynų kalbą, kuriai gimnazijoje buvo skiriamas ypatingas dėmesys, ją dėstant 5 kartus per savaitę, pedagogiką ir psichologiją studijavęs eruditas K. Bauba greitai užsitarnavo mokinių pagarbą, jo pamokos buvo ypač mėgstamos. Amžiumi nedaug skirdamasis nuo gimnazistų, jiems galintis patarti rūpimais gyvenimo klausimais, jis tapo mokytoju, kurio pamokų gimnazistai labiausiai laukė, nors lotynų kalbos studijos nebuvo lengvos. Be dėstytojo veiklos, jis padėdavo redaguoti pranciškonų leidžiamus žurnalus, visuomenei skaitė paskaitas aktualiomis temomis. Savo aktyvia profesine ir visuomenine veikla pelnė žmonių simpatijas, jaunimui skiepijo meilę savo tėvynei, jos praeičiai, mokė doros, siekti gyvenime kilnių tikslų, auklėti būsimą jaunąją kartą krikščioniškąja dvasia. Išlikusios to meto nuotraukos primena, kad K. Bauba buvo ne tik gimnazistų mylimas pedagogas, bet ir aktyvus vietos bendruomenės narys, 1934 m. gegužės 4–10 d. dalyvavęs sutinkant iš Rusijos kalėjimų grįžusį vyskupą Teofilį Matulionį per jo vizitą Kretingoje, ir kartu su juo bei kitais kretingiškiais vienuolyno sode įsiamžinęs bendroje nuotraukoje.

Nuotraukos antra pusė su Kazio Baubos ir gimnazistų autografais

1935 m. K. Bauba vedė bendrakursę Eleną Litvinaitę, o kukliose vestuvėse liudininkai buvo jo bičiulis bendrakursis filosofas ir poetas Antanas Maceina (1908–1987) ir aktyvi ateitininkė Adelė Dirsytė (1909–1955), pokario metais tapusi okupacinio sovietinio režimo kankine, Sibiro kalinių maldaknygės „Marija, gelbėk mus“ autorė. 1936 m. K. Baubai pasiūlius užimti Kauno jėzuitų gimnazijos direktoriaus vietą, jis grįžo į Kauną ir čia tęsė pedagoginę ir leidybinę veiklą, bendradarbiavo su įžymiausiais Kauno intelektualais. Jo bute dažni svečiai buvo A. Maceina, Z. Ivinskis, Ignas Skrupskelis, kunigas Stasys Yla ir kiti. Jis savo paprastumu ir intelekto šviesa traukė įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmones, nes tuo metu gyvas žmonių bendravimas buvo svarbi gyvenimo dalis. 1940 m. sovietinė okupacija jį užklupo redaguojant literatūros, mokslo, visuomenės ir akademinio gyvenimo mėnesinį žurnalą „Židinys“, jam teko išleisti ir paskutinį jo numerį, nes visa laisvoji spauda okupacinio režimo buvo uždrausta.

Taip atrodė Štuthofo koncentracijos stovykla, tapusi nacistinio teroro Lietuvoje simboliu.

Nuotrauka iš knygos STUTTHOF, 1988, Varšuva

1941 m. vasarą nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, K. Bauba tapo Laikinosios vyriausybės leidžiamo laikraščio „Į Laisvę“ redaktoriumi, juo buvo ir šiai vyriausybei sustabdžius savo veiklą. Nors ir cenzūruojamas, laikraštis šalyje buvo labai populiarus, jo tiražas 1941 m. pabaigoje siekė net 200 tūkst. egzempliorių. Be leidybinės veiklos, K. Bauba tęsė savo pedagoginę veiklą, 1941–1943 m. dirbo Kauno jėzuitų gimnazijos direktoriumi. Jis dėl leidybos reikalų ne kartą buvo kviečiamas į gestapą, priekaištaujant dėl laikraštyje skelbiamų straipsnių, taip pat dėl prieš nacistinį režimą nusistačiusių studentų šelpimo, nes dalis pelno už laikraščio leidimą buvo skiriama jiems paremti. Ne kartą draugų ir bendraminčių perspėtas dėl gresiančio suėmimo K. Bauba, nepaisydamas pavojaus, tęsė savo veiklą, nors šeimoje augo mažamečiai vaikai – duktė Dalia (gim. 1940 m.) ir sūnus Vitalijus (gim. 1942 m.).

1943 m. vasario mėnesį nacių valdžiai nepavykus Lietuvoje suformuoti SS legiono, visuomenei pademonstravus nepaprastą vienybę ir ryžtą, buvo nuspręsta už tai atkeršyti, 1943 m. kovo 16–17 dienomis be konkretaus kaltinimo suėmus 46 žinomus lietuvius inteligentus, tarp kurių buvo ir K. Bauba. 1943 m. kovo 25 d. jie, kaip politiniai kaliniai, buvo įkalinti Štuthofo koncentracijos stovykloje, Baltijos pajūryje prie Gdansko. Kaip savo atsiminimų knygoje „Žmonės ir žvėrys“ rašė kartu kalėjęs kunigas Stasys Yla (1908–1983), jo sūnaus Vitalijaus krikštatėvis, gana artimai pažinojęs K. Baubą, jis buvo reto išsilavinimo ir dvasinės kultūros žmogus, skleidęs aplink save optimizmą, draugiškumą ir paslaugumą. Kaliniams diskutuojant įvairiais pasaulėžiūros klausimais, K. Bauba visada turėjo atsakymus, į kuriuos sudėdavo visas savo turimas žinias, tad ateityje jis galėjo tapti idealiu plataus masto kultūros žurnalo redaktoriumi. Kalėdamas jis be galo išgyveno dėl savo šeimos ir mažamečių vaikų, net negalėdamas sau leisti minties, kad pačiame jėgų žydėjime turės beprasmiškai žūti. Deja...

Šiose Štuthofo konclagerio krematoriumo krosnyse buvo sudeginti daugiau kaip 60 tūkst. nacių nusikaltimo aukų kūnai.

Nuotrauka iš knygos STUTTHOF, 1988, Varšuva

Susirgęs dėmėtąja šiltine, jis gegužės 14 d. žuvo nuo kito kalinio rankos, jam trenkus lentgaliu per galvą, kaip nuo ligų ir išsekimo mirė ar buvo nužudyti kiti 8 lietuvių inteligentų grupės nariai, nesulaukę 1943 m. gegužės 31 d., kai jiems netikėtai buvo suteiktas švelnesnis, daugumai pasmerktųjų mirties stovyklos baisumus leidęs ištverti „garbės kalinių“ statusas. Štuthofo koncentracijos stovykla, kur kalėjo apie 4 tūkst. Lietuvos gyventojų: žydų, inteligentų, antinacinio pasipriešinimo dalyvių, iš kurių apie tūkstantis iš čia nebegrįžo, lietuvių istoriniame atminime ir literatūroje tapo nacistinės okupacijos represijų ir teroro prieš Lietuvos žmones simboliu.

Lietuvą okupavę nacistinis ir sovietinis totalitariniai režimai pražudė tūkstančius išsilavinusių žmonių, tarp kurių buvo ir Kretingoje savo šviesaus gyvenimo pėdsaką palikęs pedagogas ir publicistas K. Bauba.

Romualdas BENIUŠIS


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas