Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Apklausa

Ar pasigendate spartesnės daugiabučių gyvenamųjų namų renovacijos Kretingos rajone?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Tapo siūlu – ne teptuku

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Smiltys
  • 2024-02-09
Kretingos rajono kultūros centre – Laimos Einienės siuvinėtų paveikslų paroda akį traukia preciziniu darbu ir tapybiniu efektu.

Kretingos rajono kultūros centre eksponuojama kretingiškės 66-erių Laimos Einienės meninio siuvinėjimo paroda „Tapyba siūlu“. Joje – įvairiais gyvenimo tarpsniais siuvinėti paveikslai, kuriuose atsiskleidžia natūralus gamtos grožis visais metų laikais, portretai, gyvenimiški siužetai, architektūra. Parodos lankytojo akį darbai patraukia siūlais ir jų spalvomis išgauta tapyba – įspūdis toks, lyg visa tai būtų nutapyta dailininko teptuku.

Darbų autorė prisipažino, kad niekada nesimokė menų, niekas nemokė ir derinti spalvų. „Jas reikia pajausti pačiam“, – įsitikinusi ji.

Pagal profesiją L. Einienė – medikė, dirbusi ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, vaikų konsultacijoje. „Tai nebuvo mano svajonių darbas – labai norėjau tapti bibliotekininke arba vokiečių kalbos mokytoja. Tačiau gyvenimas viską surikiavo savaip, – sakė moteris, į Kretingą atvykusi iš Aukštaitijos, Panevėžio, o Kretingoje apsigyvenusi nuo 1981-ųjų. – Savęs, kad ir gyvenu Kretingoje per 40 metų, tikra kretingiške nelaikau – labai noriu sugrįžti į gimtąjį Panevėžį.“

Pomėgis rankdarbiams užsimezgė dar vaikystėje, kai mokydamasi VI klasėje iš seno megztinio išardytų siūlų nusimezgė sau palaidinę – tada tai buvęs didelis džiaugsmas. „Mezgė mano močiutė, mezgė mama – visada jas matydavau kažką veikiant. Tad po palaidinės sekė pamoka, kaip išmegzti kojinės kulną. Tos žinios labai pravertė, kai augo vaikai, o dabar ėmiausi virbalų – dviem anūkams paeiliui mezgu megztinius“, – pašnekovė parodė net ant pirštų susidariusią nuospaudą nuo virbalų.

Nuolat domėdamasi rankdarbiais dar sename žurnale „Tarybinė moteris“ – tokį atsimena net kelios moterų kartos – L. Einienė sakė aptikusi siuvinėtą darbą. „Toks gražus šventinis tada pasirodė. Atsimenu, nė specialios medžiagos, skirtos siuvinėti, tada neturėjau, bet – pavyko. Po to jau išsiuvinėjau pagalvėlę šuniui, pradėjau kurti nedidelius paveikslėlius. Nebuvo, kur gauti, schemų, tad paimdavau patikusį atviruką, subraižydavau langeliais, didindavau ir taip išgaudavau siuvinėjimo brėžinį“, – L. Einienė pavardino ir kitus tuomečius žurnalus – „Rabotnica“, „Vyšivanije krestikom“, kurie jau buvo pradėję spausdinti siuvinėjimo schemas, nurodant ir spalvas.

Tačiau ir šiuo laikmečiu, kai ne tik pačių įvairiausių schemų, o ir trafaretų pasiūla yra gana didelė, L. Einienė aklai jų nesilaiko: netiko spalva – pakeičia, nepatiko kokia nors siužeto detalė – jos atsisako ir užpildo, kaip pati sugalvoja. Siuvinėti – ilgas darbas: prie vieno paveikslo sugaištami 3, o kartais ir daugiau mėnesių, net iki pusmečio. „Kasdien siuvinėjimui, nesvarbu, kad iš darbo grįždavau ir pavargusi, skirdavau ne mažiau kaip pusvalandį, o pagavus įkvėpimui – ir gerokai ilgiau“, – rankdarbių mėgėja teigė, kad siuvinėjimas jai neatsiejamas nuo galimybės atsipalaiduoti, nuo laiko, skirto sau.

Žiūrėti į L. Einienės siuvinėtus paveikslus – tikras malonumas: dygsnis prie dygsnio, neišpasakytas siuvinio lygumas, spalvas keičia atspalviai, o šiek tiek atsitraukus – atrodo, kad darbai tapyti dailininko teptuku. „Kad darbas atrodytų tarsi tapytas, visi dygsniai turi „gulti“ į vieną pusę. Jeigu keiti dygsnio kryptį – paveikslas nebebus tolygus, praras tapybinį efektą“, – svarbias detales atskleidė L. Einienė, kuri, prisipažino, dėl to ar padariusi klaidų ne sykį darbą yra ir ardžiusi.

Šiuo metu moteris sakė siuvinėjimą atidėjusi į šalį: Lietuvoje brangūs siuvinėjimo siūlai, įrėminimas, o ir sienos namuose beveik visos išpuoštos siuvinėtais paveikslais, daugybė darbų dar guli neįrėmintų, nemažai – išdovanotų. „Pajaučiau, kad verta sustoti, užsiimti kita veikla. Jeigu kils vidinis poreikis – vėl sugrįšiu prie siuvinėjimo“, – kalbėjo L. Einienė, kuri šiuo metu yra Kretingos rajono kultūros centro dailės studijos narė. Joje senjorai užsiima rankdarbiais iš popieriaus, išbando įvairias dailės technikas, per tai ir pailsi, pabendrauja.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas