Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Apklausa

Ar pasigendate spartesnės daugiabučių gyvenamųjų namų renovacijos Kretingos rajone?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Į fotografijos gelmes panardino įspūdžiai iš Nepalo

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2024-02-09
Laurai Galdikei Nepalo žmonės ir kalnai – saviugdos ir kūrybinio įkvėpimo šaltinis.

Palangoje gimusi augusi, pastarąjį dešimtmetį su šeima Kretingoje gyvenanti 45-erių Laura Galdikė savo spalvinga kūryba pamažėl atsiskleidžia mūsų krašto žmonėms: ji kuria papuošalus iš gintaro, ieško saviraiškos žodinėje kūryboje, daug keliauja po pasaulį fotografuodama. Surengti pirmąją fotografijos parodą „Nepalas. Kai kažko ieškoma, kažkas ir atrandama“ Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos erdvėse ją ir inspiravo kelionė po šią savito grožio Pietų Azijos šalį.

Žavėjo natūralumas ir spalvos

Žmonės judesy. Veidai. Kalnų peizažai. Visa tai sieja paprastumas, natūralumas, bet kartu – ir kalnų paslaptingumas, būties ir išgyvenimo filosofija, nuo ko mes, civilizacijos pavilioti europiečiai, atrodytų, esame nutolę šimtmečiais. Tokia yra pagrindinė kone dvidešimties L. Galdikės į parodą atrinktų fotografijų ciklo pagrindinė dominantė.

Kiekvieno žmogaus, o ypač seno, veidai kažką kalba: vaikų veiduose švyti džiaugsmas, o gilios raukšlėtos senolių šypsenos byloja apie išmintį, gyvenimiškas patirtis. „Būnant Nepalo kalnų kaimuose, mūsų akys mato skurdą, tačiau greta jo – tokį neapsakomą paprastumą ir natūralumą. Žmonės, jų gana ryški, spalvinga buitis, amatai, gyvuliai yra tarsi viena. Atrodytų, laiko ratas atsisukęs 100 metų atgal ir matai, kaip kaime gyveno mūsų senoliai. Vyrauja natūralus piemenavimas: vaikai prižiūri ėriukus, vyresni ligi senatvės gano karvių bandą. Žmonės tai priima natūraliai – jokio draskymosi, konkurencijos. Jie gyvena tuo, ką turi šiandieną. Senoliai šypsosi, sveikinasi, vaikai krykštauja – jaučiasi, kad jie yra laimingi. Keliautojus aplimpa vaikai, o mūsų vedlys sakė: geriausia jiems padovanoti pieštuką ir sąsiuvinį, ne vien saldainį. Nes jie ir to stokoja. Yra savanorių mokytojų, kurie eina per kaimus ir moko vaikus rašto“, – įspūdžiais, kurių didžiuma sugulė į nuotraukas, pasidalijo fotomenininkė.

Tobula kalnų didybė

Kitas gilus patirtas įspūdis – kalnai, iškilūs, romūs savo amžinu buvimu. Ir tuo tarytum pranašesni už žmones. Kiekvienas jų turi ir savąjį vardą. Aplinkui – daug tylos. „Toje tyloje pasijauti vienas, nors ir eina grupė žmonių. Visas esi savyje ir klausaisi savęs. Viduje per vieną kelionę nukeliauji labai daug“, – ne tiek apie turistinę kelionės pusę, nors aplankyta ir sostinė Kačtmandu, ir šventyklos, bet labiau tikslingą savąjį vidinio tobulėjimo aspektą akcentavo Laura.

Kelionė po kalnus, kylant ir leidžiantis jų grandine, lydint vedliui ir šerpams, kurie prisitvirtinę raiščiu per galvą nešdavo po kelias keliautojų kuprines, gamindavo valgį, buvo sunki. Moteris neslėpė, kad tam reikėjo ne vien psichologinio, bet ir fizinio pasirengimo, tad ji prieš kelionę kasdien po Kretingą apsukdavo 10 km ratą.

„Kasdien nueiti atstumai po Nepalo kalnus nebuvo ilgi, bet kelias – vingiuotas ir nelygus. Eini, ir per save, tarsi rėtį, perleisdamas aplinką. Kiekviena viršukalnė – neapsakoma ramybė ir didybė, tarsi būtų sudvasinta. O mano rankose dar – fotoaparatas, kuriuo norėjosi įamžinti kuo daugiau to neapsakomo kūrinijos didingumo“, – jausmingai apie Nepalą, į kurį dar, tikino, norėtų sugrįžti, kalbėjo pašnekovė.

Vyksta vidinė transformacija

L. Galdikei ir jos šeimai – vyrui Remigijui ir trims dukroms: 16-metei Dominikai, 12-metei Nedai Liepai ir 7-metei Elenai – tai ne pirmoji patyriminė kelionė. Su vaikais dar jų kūdikystėje šeima aplankė nemažai pasaulio, yra pabuvoję Balyje, Irane, Brazilijoje, tačiau Pietryčių Azija, tvirtino Laura, patraukė savo ypatinga aura.

„Kiekvienas kraštas, kontinentas – tai papročių gausa, jų spalvos, žmonės. Visur vyksta gyvenimas. Kelionės labai keičia mąstymą, suvokimą, bet jeigu keliausi tik tam, kad nusifotografuotum ir įkeltum į feisbuką, vadinasi, toks ir tebuvo tavo kelionės tikslas“, – apie patyriminį kelionės tikslą kalbėjo kretingiškė, bendruomenės „Baltiška Lila“ Kretingoje atstovė. Ji užsiminė, kad „Baltiška Lila“ yra patentuotas iš jogos ir sanskrito išminties atėjęs patyriminis žaidimas, prilygstantis 10-iai psichoterapijos seansų, kurio metu vyksta vidinė žmogaus transformacija. Pašnekovė tikino: mes sureikšminame problemas, nueidami į bereikšmius dalykus, kai viską galima lengvai išspręsti. Kai visko turime šitiek daug, nebemokame vertinti ir už tai dėkoti. Kelionės po skurdžias šalis, per ten gyvenančių žmonių ir buities paprastumą leidžia darsyk perkainoti savas vertybes.

Nepalo kasdienybėje L. Galdikė įžvelgė ne vien skurdą, bet ir neįkainojamą ramybę.

Lyg žmogus-orkestras – viename

Pagal specialybę Laura – žemėtvarkininkė, tačiau išgyvena iš kūrybos. Jau kelerius metus ji kuria gintaro papuošalus, kuriuose stengiasi išryškinti Baltijos aukso natūralų grožį per jo formą, spalvą. Ji įkūrė savo papuošalų liniją „Straini.lt“, dalyvauja šalies ir užsienio mugėse, parodose.

Būtent gintaro papuošalus prieš 6-erius metus abu su vyru pristatė Irano Kišo saloje surengtoje parodoje. „Sužavėjo šios šalies turtinga kultūra, tvyranti pagarba ir ramybė, pasikeitė ir požiūris į tenykštes moteris – jos labai puošnios, daug dirbančių įvairiose srityse. Patyrėme, kad nė vienos šalies paprasti žmonės nenori karo“, – kalbėjo Laura. Jų šeima buvo priglaudusi ir 8 ukrainiečius, šie jau grįžę, nes labai norėjo gyventi tėvynėje, nors tebevyksta karas.

Kūryba visa jėga įtraukė Laurą į vyksmą: ji ne tik fotografuoja – mėgsta gamtą, ypač paukščius, ir šių nuotraukų ciklą pavasarėjant ketina eksponuoti arbatinėje „Špitolė“, tačiau kuria esė, filosofines miniatiūras, jas publikuoja savo tinklaraštyje „Raudona plunksna“, ketina išleisti knygą, išbando save tapydama. „Kiti klausia: kaipgi viską suspėju. Atsakau: kai darai tai, ką mėgsti, veda patys žodžiai, spalvos, vaizdai. Veda pats gyvenimas“, – atviravo pašnekovė.

---

Yra kažkas daugiau

Kai yra kažkas daugiau, nei manau...

Mano Dvasia girdi tylą, regi mėnulio šviesą.

Mano žinojimas ir tikėjimas savuoju Aš –

Tai daugiau nei tylėjimas, daugiau nei regėjimas.

Tai Visata, kurioje esu girdima ir matoma.

Leidžiu sau būti tuo, kas esu iš tiesų,

Leidžiu jausti save tikrąją ir esamą.

Pasikliaunu neregimuoju, atsiduodu Jam,

Tarp Tavęs ir manęs nėra nieko neteisiamo.

Aš esu Tu, Tu esi Aš, ir tai neišgalvota,

Tai kurta per tūkstančius amžius, Širdis, kuri gyvena tavyje ir manyje,

Atėjusi iš kūdikystės klodų, alsuojanti meile,

Iškalbėta ir išjausta, iškvėpinta gėlių žiedais,

Atsidavusi ir išmylėta svajingai išdainuota.

Aš atsiduodu Tau, žvaigždėm išpuošta.

Pabusk iš nebylios tylos, praregėk mėnulio šviesą,

Žinok ir tikėk, Savąjį pakviesk į puotą,

Mylėk tą neregimąjį, aistros užkalbintas,

Išmylėk mane ir aš būsiu tavyje...

Yra kažkas daugiau, nei manau.

---

Kai ilgiesi kažko

Kai ilgiesi kažko nepaprasto –

Aromatingo ir kažko labai gaivaus,

Švelnaus, vaiskaus ir kerinčio

Lyg krištolo taurės gardžiausio vyno,

Prisirpusių raudonų uogų skonio,

Skalsaus ir pašėlusio apsvaigimo.

Kai ilgiesi kažko nepaprasto –

Sparnų spalvotų plazdančių drugelių,

Kvapų pripildytų lietaus gaivos,

Rytais pabirusių rasos lašelių,

Širdies gelmės ir išsakytų žodžių,

Ir jausmo, kai ilgies kažko labai labai gilaus.

--

Pavasaris

Savo tikrų namų erdvėj, dar vėjui nenurimus, 

Užmerkusi akis, žengiu per pievas ir laukus

Girdėt, matyt, išjaust, savim patirt – 

Tikru pavasariu kvepėt.

Ir leidžiu sau išgirst, ko niekad negirdėjau,

Ir leidžiu sau matyt, ko niekada nemačiau,

Ir leidžiu sau pajaust, ko niekad nejutau –

Aš ateinu pavasariu kvepėt.

Ir man nereik akių, kad pamatyt,

Ir man nereiki ausų, kad tai išgirst, 

Man reikia tik širdies, kad visa tai išjaust,

Man reikia tik pavasariu kvepėt.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas