Pajūrio naujienos
Help
2024 Gegužė
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Apklausa

Ar gerai laistomos rajono žvyruotos gatvės?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Studentams susirasti darbą yra nesunku – laikraščiai ir skelbimų lentos universitetuose mirga skelbimais, šiuo tikslu egzistuoja internetinė svetainė. Darbdaviams tokie darbuotojai – tai pigi darbo jėga, patys studentai daug laiko skirti darbui negali ir pimenybę teikia mažiau atsakingoms pareigoms.

Dirbantys studentai vieniems kelia pavydą, kitiems – gailestį. Bet ar lengva suktis karuselėje „universitetas – darbas – namai“, geriausiai žino tai patyrę savo kailiu. Apie tai mintimis pasidalino kretingiškiai Inga Kovalenkaitė, Asta Paulauskaitė, Laura Bertulytė, Rimvydas Mažeikis ir Justinas Daubara.

“Norisi nulipti tėvams nuo sprando“

Verslo vadybą Vilniaus Gedimino technikos universitete studijuojanti Laura Bertulytė apie darbą pradėjo galvoti, pajutusi, kad lieka laisvo laiko. „Šiaip ar taip, kažkada reikės pradėti dirbti, tai kodėl ne dabar. Be to, Vilniuje brangus pragyvenimas“, – teigė ji.

Prieš pradėdama dirbti padavėja, L.Bertulytė baiminosi, ar pavyks studijas suderinti su mokslais. „Maniau, pabandysiu, o man pasiūlė pasirašyti metinę darbo sutartį“, – pasakojo mergina.

L.Bertulytei sunkiausia buvo įsilieti į jau susibendravusį kolektyvą. Vieną mėnesį dar truko darbo apmokymai. Darbo pradžia sutapo su sesija, todėl merginai teko laikyti egzaminus ir universitete, ir darbe.

Mergina prisipažino apgailestaujanti, kad gali mažiau laiko skirti savo vaikinui, rečiau susitinka su draugais. L.Bertulytė stengiasi mokslų neapleisti: jei praleidžia paskaitas, pasiskolina bendramokslių konspektus, susižino užduotis.

Dėl darbo praėjusią vasarą jai teko pasilikti Vilniuje. „Buvo sunku, nes likau viena – visi draugai išvažiavo. Palaikė mintis, kad ši vienatvė laikina“, – sakė L.Bertulytė.

Ji džiaugėsi darbu, nes mėgsta bendrauti su žmonėmis, lankstus grafikas. Anot pašnekovės, toks darbas moko būti mandagiai, maloniai bendrauti su visais žmonėmis, išvengti konfliktų. Padaręs gerą įspūdį klientui gali tikėtis arbatpinigių, kurių suma panaši kaip ir mėnesio atlyginimas.

Pasak merginos, pajutus atsakomybę ir savų pinigų skonį, nebegali nebedirbti.

L.Bertulytė ateityje norėtų susirasti darbą pagal specialybę. Pasak jos, padavėja niekas ilgai nedirba, nes nėra galimybės padaryti karjeros.

Kauno technologijos universiteto viešojo administravimo studentas Justinas Daubara dirba logistikos vadybininku. Prieš tai jis dirbo vairuotoju, uždarbiaudavo ir vasaromis.

„Norėjosi turėti laisvų pinigų, ne taip priklausyti nuo tėvų“,– savo sprendimą laisvalaikį išmainyti į darbą paaiškino J.Daubara.

Vaikinas dirbdamas įgijo daugiau patirties, ėmė griežčiau planuoti laiką, bei savo išlaidas ir pajamas. J.Daubara sakė, kad dirbant sunkiausia viską atlikti greitai ir be klaidų, kliūčių iškyla ir su kuo nors susidūrus, ką nors darant pirmą kartą.

Kai darbo daugiau, antrakursis studentas į srautines paskaitas nenueina. Pasak J.Daubaro, nors kartais tenka ilgiau pasėdėti darbe ar prie knygų, bet, kai nori, visur suspėji. Studentams, planuojantiems pradėti dirbti, vaikinas pataria išsiaiškinti darbdavių požiūrį į tai, kad reikės eiti į paskaitas darbo metu.

R.Mažeikis džiaugėsi, kad jam pavyksta studijas suderinti su statybų sargo darbu.

Devyniolikmetis Rimvydas Mažeikis kas trečią naktį praleidžia saugodamas statomą namą. Jis džiaugėsi, kad darbas netrukdo statybos inžinerijos studijoms Vilniaus Gedimino technikos universitete ir leidžia turėti savų pinigų.

R.Mažeikis dirbo dar besimokydamas dvyliktoje klasėje ir vasarą. Todėl tik įstojęs pirmakursis vaikinas iš karto ėmė ieškoti darbo.

Iš pradžių jis kasdien po paskaitų traukdavo į prekybos centrą, kur dirbo pagalbiniu darbuotoju. Po pusantro mėnesio vaikinas darbą metė, pajautęs, kad tai nesuderinama su studijomis. „Artėjo sesija, nesinorėjo „prisižaisti“, – aiškino R.Mažeikis.

Praėjus porai savaičių, naują darbą – saugoti statybas – netikėtai pasiūlė grupiokas. R.Mažeikis džiaugėsi, kad jo kolegos yra ir bendramoksliai, ir draugai, todėl nesunku tarpusavyje susiderinti, kas kurią naktį budės.

Vaikinas pasakojo, kad gyventi nauju režimu greitai priprato, o dirbti nėra sunku. Bemiegę naktį vagonėlyje jis praleidžia besimokydamas, žiūrėdamas televizorių ar skaitydamas knygas. Ryte po darbo kartais tiesiai eina į šalia esantį universitetą, kartais spėja grįžti namo pavalgyti.

Pasak vaikino, tai, kad gali rečiau pramogauti ir reikia labiau planuoti laiką, atperka savarankiškumo jausmas. Be to, tėvams mažiau kainuoja jo išlaikymas.

R.Mažeikis džiaugėsi šiuo darbu ir sakė mielai dirbsiąs dar dvejus metus. „Saugau statomą namą. Įdomu stebėti, kaip vyksta statybos, nes apie tai studijuoju, su tuo bus susijusi mano ateitis“, – pasakojo pašnekovas.

Neliko prasmės toliau dirbti

Vilniaus universitete kultūros istoriją ir antropologiją studijuojanti Inga Kovalenkaitė dirbo padavėja vienoje iš „Akropolio“ kavinių. Ji pasakojo, kad darbo ieškojo turėdama tikslą – susitaupyti pinigų kelionei į Italiją. Po dviejų mėnesių mergina uždirbo reikiamą sumą ir, nors buvo gaila išsiskirti su bendradarbiais, darbą metė.

„Nemačiau tikslo toliau pasilikti. Be to, viskas nusibodo, norėjosi kažko naujo“, –pasakojo ji. Nesinorėjo ir toliau gyventi pagal griežtą dienotvarkę, slėgė kavinės aplinka.

I.Kovalenkaitė dirbo rudenį, kol mokslai dar nebuvo įsibėgėję. Ji darbą susirado per vieną dieną. Kavinei trūko darbuotojų, todėl buvo pasiūlytas lankstus grafikas. I.Kovalenkaitė dėl darbo nepraleido nė vienos paskaitos. Kadangi turėjo padavėjos darbo patirties, ji greitai apsiprato naujoje darbovietėje.

Dauguma I.Kovalenkaitės bendramokslių dirba. Bet antrakursė mergina neįsivaizduoja, kaip ji galėtų šiuo metu suderinti dienines studijas ir darbą. „Toks darbas yra laikinas, todėl nemanau, kad dėl jo verta apleisti pagrindinį tikslą – baigti studijas. Juk jos – tai pagrindas ateičiai“, – tvirtas pažiūras dėstė I.Kovalenkaitė.

Asta Paulauskaitė pradėjo ieškoti darbo todėl, kad būtų priversta labiau planuoti savo laiką: „Vadovaujuosi taisykle, kad kuo daugiau veiklos, tuo daugiau visko ir suspėji padaryti. Žinai, kiek darbų laukia, ir neleidi sau tingėti“.

Ji greitai susirado viešbučio administratorės darbą. Tekdavo dirbti kas ketvirtą parą. Nors santykiai su bendradarbiais buvo draugiški, A.Paulauskaitė suprato, kad toks darbas – ne jai. Veikliai merginai buvo sunku ramiai sėdėti vietoje. Dėl darbo ėmė trūkti miego. „Netenkino ir atlyginimas. Nutariau, kad išsilavinimas ir sveikata kainuoja brangiau“, – savo motyvus išdėstė A.Paulauskaitė.

A.Paulauskaitė darbą paliko po mėnesio. Pasak pašnekovės, per tą laiką ji įgavo daugiau patirties, sužinojo administratorės darbo užkulisius.

Mergina sakė dabar norinti rimčiau pasišvęsti studijoms ir apie naują darbą negalvojanti.

Dovilė SIMAITYTĖ


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas