Pajūrio naujienos
Help
2024 Birželis
Pi 3101724
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Apklausa

Ar išvardintumėte Lietuvos partijas, ar pasakytumėte jų skaičių?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Kretingos rajono švietimo centro Pedagoginės psichologinės pagalbos skyriaus psichologė Vika Gridiajeva:

„Visada raskite laiko išklausyti savo vaiką.“

Šiomis dienomis viešoje erdvėje – per radiją, televiziją, socialiniuose tinkluose – buvo daug kalbama apie dingusią mergaitę ir jos paieškas. Žinios apie dingusį vaiką sukėlė įvairių jausmų tiek suaugusiesiems, tiek vaikams. Kaip mums visiems reikėtų elgtis tokioje situacijoje, kaip kalbėtis su vaikais? Kaip išsklaidyti jų baimes ir kaip į jas reaguoti? Ir kiek tėvai turi būti atviri, kalbėdami su savo atžalomis apie joms gresiančius pavojus? Į šiuos klausimus atsakyti, pasidalinti savo įžvalgomis „Pajūrio naujienos“ paprašė Kretingos rajono švietimo centro Pedagoginės psichologinės pagalbos skyriaus psichologės Vikos Gridiajevos.

Ji pripažino, kad, visai Lietuvai laukiant žinių apie dingusią mergaitę, šią vaiko pagrobimo istoriją suaugusieji išgyveno asmeniškai, tapatindamiesi su jos tėvais: ką jiems tenka išgyventi, jaudinosi, kad nieko panašaus nenutiktų jų vaikams ar anūkams, nepaisant to, kiek jiems metų. „O vaikai – ypač pradinukai – tapatinosi su pačia mergaite. Per šias kelias dienas ir per konsultacijas, ir klasės valandėles teko išgirsti, kaip vaikams baisu eiti namo, kad baugu vyriškos lyties atstovų gatvėse, neramu dėl pravažiuojančių automobilių, vaikai diskutavo apie tai, kokios spalvos mašinos pavojingiausios ir tarpusavyje dalinosi perskaityta / išgirsta / sugalvota informacija, taip dar labiau kurstydami jausmus vienas kitam“, – pastarųjų dienų patirtis perteikė V. Gridiajeva, kurios pastebėjimu, tam tikras nerimo lygis mus ir mūsų vaikus įgalina mobilizuotis, dar kartą apsvarstyti pavojingas socialines situacijas, prisiminti, ką daryti vienu ar kitu atveju. Kita vertus, išsigandę suaugusieji gali dar labiau išgąsdinti savo vaikus ir turėti ilgalaikių pasekmių.

– Tad ar reikia su vaiku apskritai apie tai kalbėtis? Ypač – tuo atveju, jeigu vaikas nieko neklausinėja, bet matyti, kad jis girdi, kas vyksta, ir pastebimai dėl to jaudinasi, išgyvena. Koks tai turėtų būti pokalbis – informacinio pobūdžio ar skirtas nusiraminimui? – „Pajūrio naujienos“ paklausė psichologės.

– Kalbėtis su vaiku reikia visada. Mes apie pokalbius saugumo temomis dažnai pagalvojame tik po to, kai nutinka nelaimės – apie jas išgirstame viešojoje erdvėje ar netolimoje aplinkoje. Labai noriu priminti: kalbėtis su vaikais apie saugumą yra mūsų, tėvų, atsakomybė, žinoma, dozuojant informaciją atsižvelgus į vaiko amžių ir gebėjimą suprasti aptariamus dalykus.

Noriu akcentuoti, ko tėvai neturėtų daryti.

Visų pirma, – nelyginti ir netapatinti. Mūsų smegenys taip surėdytos, kad ir patys lyginamės vieni su kitais, ir lyginame vaikus. Bet aš mėgstu sakyti, kad lyginti galime tik drabužius, o ne žmones. Tad kalbėdami su savo vaikais nesakykime „Tau irgi taip bus, jeigu šlaistysiesi gatvėmis / neklausysi mamos“ ir pan. Stenkimės vengti tapatinimo su lytimi, amžiumi ir panašiai.

Antra, – nehiperbolizuokime. Siūlau kalbėtis su vaikais jau nugaravus emocijoms. Negąsdinkime savo vaikų sakydami: „Tokių pagrobėjų pilna ne tik Kaune, jų yra visur“, „šitą mergaitę rado, o kiek neranda“, „pasaulis pavojingas“ ir t. t. Atsakydami į jiems rūpimus klausimus galvokite, kokią emociją parodote patys. Taip pat nepulkime drastiškai keisti vaikų ar savo rutinos. Žinau šeimų, kurios per šias dienas suskubo pirkti vaikams telefonus, laikrodukus, nebeleido savarankiškai eiti namo iš mokyklų ir pan. Drastiški rutinos pokyčiai vaikams vienareikšmiškai siesis su jausmu „nebesaugu ir man“.

Nekalbėkite vaikams girdint tų dalykų, kurie būtų skirti tik suaugusiųjų ausims. Natūralu, kad visuomenė širsta, smerkia asmenis už jų nusikaltimus. Tačiau vaikai tikrai negali būti liudytojai tokių pasisakymų, kaip „geriau pagrobėją būtų nušovę“; „galėčiau pats jį nudobti“ ir pan.

Mūsų visuomenėje gajus yra įdomus sociologinis fenomenas – dėl visko, kas nutinka mūsų šalyje, apkaltinti sistemą / įstaigas / politikus. Tad venkime kaltinti, venkime smerkti. Taip pat – nekurkime prielaidų. Natūralu, kad žmonės kelia klausimą „kodėl?“ Žinoma, kad visa Lietuva laukia, kol paaiškės, kas iš tiesų atsitiko mergaitei, kodėl būtent ją pagrobė, ką jai teko patirti ir panašiai. Būkime atsargūs girdint vaikams kelti savo prielaidas: kerštas, seksualinis priekabiavimas ar dar kas nors. Vaikų fantazija laki: jie, išgirdę puse ausies, prideda savo suvokimą ir toliau skleidžia tarpusavyje informaciją, kuri gali labai stipriai paveikti jautrius vaikus.

Dar vienas patarimas – neperdozuoti informacijos. Jei patys sekate visas žinias, antraštes ir namuose nuolat dalinatės atnaujintomis žiniomis, nuo šio informacijos srauto bent jau apsaugokite savo vaikus. Vyresni, kurie jau patys turi socialinius tinklus, greičiausiai bus užlieti šia informacija, tad svarbu pasinaudoti galimybe pasikalbėti apie dezinformaciją ir jos raišką, kaip atsirinkti faktus nuo nuomonių.

– Kaip išsklaidyti vaikų baimes dėl viešojoje erdvėje pasitaikančios bauginančios informacijos ar komentarų. Kokius saugumo aspektus vaikams reikėtų priminti?

– Su vaikais reikėtų kalbėtis ir modeliuoti įvairias situacijas. Tai, kas mums, suaugusiesiems, yra savaime suprantama, vaikams būna aukštoji matematika. Dažnai tenka girdėti „mano vaikas žino, kad negalima šnekėti su nepažįstamaisiais“, bet per klasės valandėles aptariant įvairias situacijas, dažnai pastebime, kad, jeigu nepažįstamajam reikėtų pagalbos, arba nepažįstamasis būtų su vaiku, arba tai būtų moteris, vaikai pradeda abejoti šiuo teiginiu. Tad turime modeliuoti situacijas ir vaikų klausti: „o ką tu darytum, jeigu...“. Kertiniai momentai būtų: a) privažiavo automobilis – eiti kuo toliau. Net jei klausia „kaip nuvykti...?“; b) Su nepažįstamais asmenimis – nekalbėti. Modeliuoti, ką atsakyti, kai klausia vardo, kai pasakoja apie savo augintinį ir panašiai. Mokyti trumpo atsakymo „Nebendrausiu“. Mes įdedame daug pastangų mokydami vaikus pagarbaus bendravimo, tačiau lygiai taip pat turime legalizuoti, kad, kai gresia pavojus, – svarbiausia saugumas, o ne mandagumas. Pajutus, kad asmenys seka iš paskos ar stebi – informuoti tėvus, ieškoti vietos, kur yra daugiau žmonių, pavyzdžiui įeiti į parduotuvę, kirpyklą. Apie savo įtarimus pranešti suaugusiam asmeniui – praeiviui, nepaisant to, kad įtarimai gali nepasitvirtinti; c) jei prieš vaiką naudojama jėga, jis stumiamas kur nors eiti, vedamas – šauktis pagalbos garsiai ir rankas sukti malūnais, kad asmeniui būtų sunku vaiką sugriebti ir tai patrauktų kiek įmanoma daugiau dėmesio. Ir šioje vietoje ypač svarbu su vaikais suvaidinti, pasipraktikuoti; d) jei vaikui tenka važiuoti autobusu, – padėti vaikui kritiškai įvertinti šalia ko ir kur sėstis. Saugiausia vieta – šalia vairuotojo; e) švilpukai vaikų kišenėse – dar viena galimybė.

Tėvai visada turi žinoti ir vaiko rutiną. Tik nereikia pulti į kraštutinumus ir tapti savo vaikų „taxi“ funkcija. Mes gyvename mažame mieste, kuriame daug dalykų pasiekiama per 5–10 minučių – esame privilegijuoti, todėl galimybės vaikščioti atimti nereikėtų. Tačiau reikia atsargumo priemonių. Reikėtų vaiką išmokyti: a) net prieš lipant pas draugo mamą / tėtį į mašiną – kad visada atsiklaustų. Jei nėra galimybės atsiklausti / pranešti mamai ar tėčiui – nelipti, mandagiai atsisakyti ir vykdyti su savo tėvais sutartą dienos planą; b) kai pokyčiai neišvengiami – būrelio nebuvo / draugė pakvietė į svečius – pirmiausia klausti tėvų, ar galima; c) tamsesniu paros metu – stengtis vaikščioti grupelėmis / su draugu; d) netrumpinti kelio, vengti mažiau apšviestų gatvių, parkų; d) telefonuose įdiegti programėlės, kuris padėtų nustatyti bent apytikrę vietą.

Būtina vaikus išmokyti atpažinti taip vadinamąsias raudonas vėliavėles. Vienas populiariausių ir dažniausiai naudojamų, ypač – seksualinių nusikaltimų kontekste, prašymų „Tegul tai būna mūsų paslaptis“. Lavinkime savo vaikų kritinį mąstymą – jei suaugusysis prašo vaiko nuslėpti kažką nuo tėvų – tai yra informacija, kurią būtina papasakoti. Svarbu nuo mažų dienų kalbėti apie privačias kūno vietas, kurių niekas neturi teisės liesti, žiūrėti. Ypač atkreiptinas – 5–6 metų vaikų amžiaus. Jie smalsiai tyrinėja savo kūną, vienas kitą darželio grupėse. Tai puikus etapas mokyti vaiką gerbti savo ir kito žmogaus kūną.

Aktualu – mokyti svarbios informacijos: 5–6 metų vaikai jau turi žinoti savo adresą, savo ir tėvų vardus, pavardes. Vėliau – kad žinotų tėvų telefono numerius. Kartais tėvai stebisi, kad jie patys nemoka savo telefono numerio, bet pirmokai jau tikrai geba įsiminti 6 skaičių seką. Kita vertus – galima svarbiausią informaciją užrašyti ir turėti kur nors po ranka. Taip pat vaikai turi mokėti pagalbos telefoną, jei turi telefonus – geriausia jiems parodyti, kaip greitai iškviesti pagalbą. Nepamirškime apie galimybę išsikviesti pagalbą trumpąja sms žinute.

Aptarkite ir saugumą namie: jei vaikai nors ir trumpam yra namuose vieni – kad jaustų atsakomybę užsirakinti duris, kaip elgtis, jei kažkas skambina į jas.

Reikėtų turėti ir saugų slaptą žodį. Pavyzdžiui, jei tenka keisti planus suaugusiesiems, ir iš mokyklos atvažiuos paimti kokia nors mamos draugė / draugas, svarbu apie tai pranešti savo vaikui, tačiau jei tokios galimybės nėra – turėti iš anksto sutartą saugų slaptą žodį: jei suaugusysis šio žodžio nežino – į automobilį nelipti.

Pasirūpinkite ir saugumu internete: neviešinkite vaikų nuotraukų, prieš leisdami naudotis socialiniais tinklais, kalbėkite apie būtinas saugumo priemones. Tėvai, siekiantys, kad vaikai būtų saugūs, privalo domėtis, su kuo vaikai bendrauja ne tik realybėje, bet ir internetu.

– Kiek atviri tėvai turėtų būti su vaikais, kai kalbamasi apie galimus smurtinius nusikaltimus jų kūno ir lyties atžvilgiu? Ar tam tikros detalės nesuaudrins vaiko vaizduotės, ar neįskiepys dar didesnių baimių?

– Visada raskite laiko išklausyti savo vaiką. Apie seksualinį priekabiavimą vaikai ir paaugliai dažnai savo tėvams nepasipasakoja, nes: dažnai nesupranta, kas tiksliai vyksta, antra, – nesijaučia pakankamai saugiai, jiems gėda, išgyvena kaltę, vidinį konfliktą. Todėl ypač svarbu kurti saugius, nevertinančius ir besąlyginius tarpusavio santykius. Būtina atkreipti dėmesį į pasikeitusį vaikų elgesį, ieškoti priežasčių. Išklausyti vaikų sapnų – kartais jie būna labai informatyvūs ne tik specialistams.

Tačiau visi išsakyti patarimai neturėtų „užgriūti“ vaiko čia ir dabar – visko vaikus mokome palaipsniui. Jei nuskambėjo namuose žinios, matome, kad vaikas sukluso – reaguokime. Paklauskime, kaip jis jaučiasi sužinojęs apie tai, išklausykime galbūt ir sunkių jausmų jų nenuvertindami. Gal nuskambės kurioziškai, bet pokalbio tikslas turėtų būti ne kuo greičiau nuraminti vaiką pasitelkiant populiariausias frazes „viskas bus gerai“ ar „tau nėra ko nerimauti“, o leisti vaikui išsikalbėti. Mažakalbiams padėtų atviri klausimai: ką tu žinai apie šią istoriją, ką kalba tavo draugai, kaip tu jautiesi, kai girdi kalbant apie pagrobtą mergaitę, ką tu norėtum apie tai sužinoti? Kai vaikas kalba, privalu save valdyti – nevartoti vertinimų „kokias nesąmones šneka tavo klasės draugai“, „tu per mažas apie tai žinoti“ ir panašiai. Jei vaikas klausia apie mirtį, prievartą ir kitas mums, tėvams, itin jautrias ir nepatogias temas – priimkite tai brandžiai ir atsakykite į vaikų rūpimus klausimus. Pokalbiui baigiantis, svarbu atkreipti vaiko dėmesį į esminius dalykus: saugumą, kaip jis turėtų elgtis ir priminti, pamokyti saugumo taisyklių. Vaikui išsikalbėjus – patikinti, kad, jei turės kokių klausimų ar norės pasikalbėti, – grįžtų.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas