|
|
|
Į Kretingą atviliojo meilė vargonams
Vargonų muzika ir širdį virpinantis vargonininkės Olivijos Kundrotaitės balsas pasitinka kiekvieną, suskubusį į rytmetines Mišias Kretingos bažnyčioje, kad su Dievo palaima pradėtų darbo dieną. Ji groja ir gieda bažnyčioje per pamaldas ir vakarais, o sekmadieniais dar akompanuoja ir Sumos chorui. 36-erių O.Kundrotaitę, muzikos pedagogę iš Klaipėdos, prieš aštuonerius metus į mūsų miestą, kaip pati sakė, atviliojo meilė vargonams bei jų muzikai.
Vargonus pasirinko spontaniškai „Nežinau – sutapimas tai ar ženklas, kad Kretingos bažnyčioje atsiradau tinkamu laiku, kai reikėjo naujo vargonininko. Ligi tol dirbau Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje: mokiau vaikus fortepijono specialybės ir grojau vargonais per fakultatyvus. Savaitgaliais mėgdavau atvažiuoti į Kretingą, pasivaikščioti po miestą. Sykį, nieko nežinodama, užėjau į bažnyčios raštinę. Sužinojau, kad vargonininkė Lina Pudžiuvelytė išvyksta, ir jos vieta lieka laisva“, - apie netikėtą savo darbo Kretingos bažnyčioje pradžią pasakojo O.Kundrotaitė. Pašnekovė atviravo, jog ir studijuoti vargonų specialybę ji pasirinko spontaniškai. Gimė ir augo Klaipėdoje, Stasio Šimkaus muzikos mokykloje baigė fortepijono klasę. „Ir Vilniaus konservatorijoje toliau ketinau studijuoti fortepijono specialybę. Bet, nuvykusi į Vilnių, pati sau netikėtai ėmiau ir parašiau prašymą į vargonų specialybę. Pasirinkau pagal širdies balsą, - pašnekovė tvirtino, jog vargonų muzika ją buvo pakerėjusi jau nuo vaikystės. – Pirmąkart vargonų garsus išgirdau Druskininkų bažnytėlėj. Man tas instrumentas pasirodė kažkoks galingas, didingas, netgi mistiškas. Visąlaik svajojau išmokti juo groti“. Iš penkių įstojusiųjų baigė tik dvi studentės. Olivija prisimena, jog jos noras groti būdavęs toks stiprus, jos keldavosi prieš penkias ryto, kad prieš paskaitas spėtų pagroti. Vargonų trūko, ir kartais ji prašydavo budėtojos, kad ši leistų permiegoti katedroje ant sofutės. Muzika įkvepia kurti esė Dabar Olivijai yra didžiausia laimė, kad broliai pranciškonai vakarais, po pamaldų, leidžia jai vienai pasilikti bažnyčioje ir groti: „Man tai būna pokalbis su savimi ir Kūrėju, meditacija, jutimas, kad esi toks, koks esi“. Muzikantė sakė be galo mylinti Johano Sebastiano Bacho muziką, kuri gydo ir išlaisvina, Cezario Franko, vadinamojo vargonų poeto, kūrinius, mistiškąjį Olivjė Mesjaną. Pati kurti muzikos ji nebando. Vakarais jos mintys, virsdamos pamąstymais ar esė, sugula į popierių. Juose – Dievo artumos ieškojimas, kurio įprastai ji neviešina. Pašnekovė sakė, jog tikėjimą vaikystėje jai įskiepijo močiutė. Tačiau tikrasis įtikėjimas ir atgimimas prasidėjęs studijų laikais, besilankant Šventų Jonų bažnyčioje. Vargonus ir jų muzikos įkvėptą kūrybą pašnekovė vadino savo sielos maistu. Pasiteiravus, ar vargonai nėra labiau vyriškas instrumentas, ar nesunku jai, nedidelio ūgio ir smulkaus sudėjimo moteriai, sėsti prie galingo instrumento, O.Kundrotaitė patikino, jog perprasti vargonus sudėtinga būna tik pirmus sykius, nes nėra dviejų vienodų šių instrumentų. Sudėtinga yra labiau fiziškai: ilgiau pagrojus, jų garso neištveria galva. Derina tarnystę ir darbą O.Kundrotaitė dar dirba ir Kretingos meno mokykloje: moko vaikus groti fortepijonu ir akompanuoja besimokantiems groti smuiku, birbyne, klarnetu. „Esu laiminga, kad galiu suderinti dvi puses: tarnystę ir darbą bažnyčioje su pedagogine veikla. Materialiai neišgyvenčiau vien iš bažnyčios, bet dvasine prasme neišgyvenčiau be jos. Tačiau man reikalinga ir pedagoginė veikla, nes jaučiu, kad galiu perteikti vaikams savo žinias. Turbūt nesijausčiau visaverte asmenybe, jeigu negalėčiau savęs realizuoti ir vienur, ir kitur“, - kalbėjo muzikantė. Olivija atviravo, jog groti vargonais ji turinti pašaukimą ir vidinių resursų. Tačiau „prakalbinti“ balsą, ypač ankstyvais rytais, jai – sunkoka, nes dainuoti nėra jos specialybė. Jos darbo diena prasideda anksti rytą: ji keliasi penktą, į bažnyčią išsiruošia pusę septynių. „Itin įdomūs yra mano rytai, keistas laiko patyrimas. Išeini – nė vieno žmogaus, gamta bunda, paukščiai gieda. Žiemą – apšerkšniję medžiai. O grįžtant po valandos, jau - tikras skruzdėlynas: žmonės skuba į darbus. Jeigu galėčiau, nuolat kelčiausi su saule, bet fiziškai to nepajėgiu – esu „pelėda“, - kalbėjo Olivija. Jos darbo diena baigiasi septintą, aštuntą vakare. Laisvas laikas jai – deficitas: vos du laisvi vakarai bei sekmadienio pusdienis. Olivija prisipažino labiausiai bijanti rutinos, „to stovinčio vandens“: „Ateina momentas, kada gyvybiškai būtina atitrūkti nuo kasdienybės. Tuomet „išeinu į savo dykumą“, kurioje nereikia būti su žmonėmis. Tada važiuoju į Palendrius pas brolius benediktinus ar į Paparčių Betliejaus seserų vienuolyną. Po atostogų vėlgi norisi „apkabinti“ Kretingą, vėl viskas joje – miela“. Vargonininkė koncertavo ir užsienyje O.Kundrotaitė nesyk yra buvusi pakviesta koncertuoti. Šveicarijos bažnyčiose jai yra tekę atlikti tris solinius koncertus skirtingais vargonais: barokiniais, romantiniais bei pneumoniniais. Kartu su dainininke Giedre Zeicaite užpernai jiedvi koncertavo Danijoje. Šią vasarą vargonininkė yra pakviesta į bažnytinės muzikos vargonininkų kursus, kurie vyks Zalcburge, Austrijoje. Pasisemti žinių ją pakvietė Jėzaus Širdies misionierius, tėvas Jakobas Forgas. Olivijai yra tekę prisėsti ir prie didžiausių pasaulyje bažnytinių vargonų, turinčių 5 manualus (klaviatūros), 231 registrą ir 17 tūkst. 463 vamzdžius. Šie vargonai yra Passau mieste, Vokietijoje. „Viešėjau tame mieste, ir po pamaldų paprašiau, kad leistų pagroti vieną kūrinį: apėmė nepaprastas jausmas“, - patirtu įspūdžiu pasidalijo pašnekovė. O.Kundrotaitė mano, jog Lietuva yra skurdi vargonais: bažnyčiose, tarp jų – ir Kretingoje, grojama naujoviškais elektroniniais, o senųjų unikaliųjų vargonų mažai tėra restauruotų. Kretingos bažnyčios Kankinių koplyčioje stovi seniausi Lietuvoje – pagaminti 1744 m. - mechaniniai vargonai. Jie yra atvežti iš Gintališkės Šv. Mato bažnyčios ir restauruoti 2004 m. Tai - nedideli specifiniai vargonai, kuriais galima groti tik senovinę muziką. Istoriniuose šaltiniuose yra išlikę žinių, jog senieji Kretingos bažnyčios vargonai buvę dviejų manualų, vamzdžiai buvę pagaminti iš gryno vario. Juos 1619 m. Karaliaučiuje nupirkęs bažnyčios fundatorius bei miesto įkūrėjas Jonas Karolis Chodkevičius. Pasakojama, jog šie vargonai išgarsinę Kretingą toli už jos ribų; pirmąkart jais užgrojus, garsas buvęs toks stiprus, kad suskilę bažnyčios skliautai. Šie vargonai sudegė 1941 m. birželio 26 dieną gaisrui nusiaubus miestą ir bažnyčią.
|
|
