Pajūrio naujienos
Help
2024 Liepa
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Komentarų topas

Taip architektas Slavomiras Odživolskis įsiamžino viename jo projektuotų Krokuvos pastatų fasadų.

Interneto nuotr.

Kad 1619 m. pastatyta Kretingos katalikų bažnyčia šiandieną yra trinavė, kurioje gali sutilpti ne tik parapijiečiai, bet ir visi norintieji, turime būti dėkingi jos 1908–1912 m. rekonstrukcijos organizatoriams, vykdytojams ir rėmėjams. Vienas jų – Krokuvoje gyvenęs lenkų architektas, restauratorius Slavomiras Odživolskis (Slawomir Odrzywolski, 1846–1933).

Bajorų Odživolskių giminės herbas Nalecz (Raištis).

Interneto nuotr.

Gimęs kilmingoje bajorų šeimoje, 1860–1866 m. mokėsi Krokuvos technikos institute, jį baigęs 1866–1869 m. mokslus tęsė Berlyno Bauakademijoje, kurioje buvo rengiami aukštos kvalifikacijos statybos inžinieriai-architektai. Nuo 1878 m. apsigyvenęs Krokuvoje, 1878–1909 m. buvo Krokuvos technikos instituto profesorius, 1887–1913 m. – vienos Lenkijos pietinių sričių – Galicijos architektūros paminklų apsaugos architektas, įvairių architektūros, meno ir paminklų apsaugos draugijų narys.

Iki šiol daugiausia Krokuvoje ir jos apylinkėse išlikę šio architekto projektuoti daugiabučiai gyvenamieji namai, bažnyčios, visuomeniniai pastatai. Jo žymiausias paminklų restauratoriaus darbas – 1885–1904 m. vykęs Vavelio katedros Krokuvoje vidaus ir išorės restauravimo projektas. Pagal jo projektus 1890 m. pagamintas poeto Adomo Mickevičiaus (1798–1855) iš Paryžiaus parvežtiems palaikams skirtas sarkofagas, virš Lenkijos karaliaus Vladislovo Lokietkos (1260–1333) sarkofago rekonstruotas baldakimas, o 1895–1898 m. pagal jo projektą iškilo Žygimanto bokšto-varpinės viršutinė dalis, turinti savyje įvairių architektūros stilių elementų. Šioje stilingu, virš Krokuvos senamiesčio besistiebiančiu bokštu papuoštoje varpinėje skamba 5 varpai, iš kurių žymiausias – Žygimanto varpas. Šis beveik 13 tonų su jo elementais sveriantis varpas nulietas 1520 m.

Dr. Rūtos Janonienės pasidalinta žurnalo „Tygodnik ilustrowany“ 1909 m. Nr. 41, kuriame rašoma apie Kretingos bažnyčią, puslapio nuotrauka.

Senojo (1467–1548), valdžiusio šalį 1507–1548 m., iniciatyva ir lėšomis vokiečio Hanso Behemo iš Niurnbergo varpų liejykloje Krokuvoje. Lenkijos ir Lietuvos valstybės simboliais baltuoju ereliu ir Vyčiu papuošto varpo dydis ir jo skleidžiamas garsas turėjo liudyti apie karaliaus galią. Šio varpo pakabinimo bokšte scena pavaizduota tapytojo Jano Mateikos (Jan Matejko) 1874 m. sukurtoje drobėje „Žygimanto varpo pakabinimas“. Šiuo varpu ypatingomis progomis skambinama ir šiandien, jo 365 kg sveriančią šerdį įsiūbuojant 12-ai skambintojų, o varpo gaudesys girdimas už 30 km.

S. Odživolskis daug laiko skyrė Lenkijos istorinio-kultūrinio paveldo tyrinėjimams, 1880–1882 m. išleidęs monumentalų 3 tomų darbą „Karalių pilis Vavelyje“, „Renesansas Lenkijoje“ ir kt. Su savo architektūriniais projektais jis supažindindavo visuomenę Krokuvoje leidžiamuose techniniuose leidiniuose. Apie šį architektą ir jo darbus 1909 m. Nr. 41 rašė Varšuvoje leidžiamas žurnalas „Tygodnik ilustrowany“, kuriame tarp jo žymiausių darbų minimas ir Kretingos bažnyčios rekonstrukcijos projektas, jame įdėtas ir architekto ranka atliktas jos išorės vaizdo piešinys. Jis savo projektuojamuose pastatuose naudojo įvairius architektūrinius stilius. Pradėjęs nuo neorenesanso, vėliau perėjo prie neogotikos, secesijos, modernizmo su liaudies meno elementais. Viename jo projektuotų pastatų – Technikos bendrijos fasade F. Straševskio g. Nr. 28 į praeivius žvelgia ir pats architektas. Pragyvenęs ilgą, kūrybingą gyvenimą, palikęs žymų pėdsaką ne tik Krokuvos, bet ir visos Lenkijos architektūroje bei jos paminklų restauravime, išugdęs žinomą Lenkijos architektą ir restauratorių Franciszek Maczynski (1874–1947), S. Odživolskis mirė 1933 m., palaidotas seniausiose Krokuvos Rakovickio kapinėse, giminės kape.

Tokia Kretingos katalikų bažnyčia įamžinta dailininko Napoleono Ordos (1807–1883) 1875 m. piešinyje.

XIX a. pab. vienanavė Kretingos katalikų bažnyčia tapo per ankšta, joje per atlaidus ir šventes nebetilpdavo visi norintieji pasimelsti ir tai jiems reikėjo daryti lauke. 1895 m. bažnyčios klebonas Feliksas Rimkevičius perdavė iš aukotojų surinktus 5 tūkst. rublių Kretingos dvaro valdytojui grafui Aleksandrui Tiškevičiui (1864–1945) ir jo paprašė organizuoti bažnyčios praplėtimą ir jos atnaujinimą. 1905 m. buvo sudarytas bažnyčios rekonstrukcijos komitetas, kurio pirmininku tapo pagrindinis rėmėjas A. Tiškevičius, o nariais Kretingos krašto dvarininkai broliai Karolis ir Vincentas Parčevskiai, kiti parapijiečiai. A. Tiškevičius visiems Kretingoje jo vykdytiems statybos ir rekonstrukcijos projektams stengėsi surasti aukštos kvalifikacijos architektus, o S. Odživolskis buvo vienas jų. Pietinėje Lenkijos dalyje garsėjęs kaip aukštos kvalifikacijos architektas, bažnyčių statytojas ir jų restauratorius, jis XX a. pr. Vilniuje konsultavo Šv. Onos bažnyčios rekonstrukciją vykdžiusius architektus, tikėtina, kad čia susipažino su Vilniuje gyvenusiu pramonininku, meno kolekcininku ir filantropu grafu Antanu Tiškevičiumi (1866–1920), kuris jį rekomendavo savo broliui Aleksandrui. Parengus projektą 1908 m. vasarą, darbams vadovaujant klebonui Kazimierui Petreikiui, bažnyčia buvo rekonstruota iš vienanavės į trinavę kryžiaus plano neogotikinę baziliką. Pristatyta kairioji nava, prie bažnyčios prijungus pertvarkytą prie bažnyčios prigludusią vienuolyno galeriją, suformuota dešinioji bažnyčios nava. Visas tris navas prebisterijoje sujungė erdvus transeptas, kurio išorę papuošė frontonai, atkartojantys vienuolyno senojo frontono renesansines formas. Prie šventoriaus pusėje esančio frontono buvo pritvirtinti bažnyčios statytojų didikų Chodkevičių ir pagrindinių bažnyčios rekonstrukcijos rėmėjų grafų Tiškevičių herbai, kurie išliko ir iki šių dienų.

Bažnyčios bokštas buvo paaukštintas, virš jo pastačius apskardintą medinės konstrukcijos viršūnę su apžvalgos aikštele, o kampuose buvo įkurdinti keturi apvalūs bokšteliai su dvigubo kūgio pavidalo stogeliais. Bokšto viršūnei S. Odživolskis pasirinko jo projektuotą Krokuvos Vavelio pilies katedros Žygimantų bokšto šiek tiek pakeistą analogą, ir tokio stiliaus bokšto viršūnė buvo vienintelė Lietuvoje.

Kretingos katalikų bažnyčia tarpukariu. XX a. 4-as deš.

Spalvotas atvirukas iš autoriaus archyvo

Po rekonstrukcijos bažnyčios bokšte buvo pakabinti keturi varpai, kurių gaudesys primindavo parapijiečiams apie pamaldas, svarbius įvykius, jais buvo skambinama ir per religines šventes bei iškilmes. Toks bažnyčios bokštas tarpukariu įamžintas daugybėje nuotraukų ir atvirukų, išnyko 1941 m. birželio 26 d., nacistiniams okupantams uždegus Kretingos žydų bendruomenės maldos namus, ir, liepsnoms sunaikinus visą miesto centrą. 41-erius metus Kretingos katalikų bažnyčiai išstovėjus be bokšto, jis 1982 m. buvo atkurtas klebono Bronislovo Burneikio (1923–1991) iniciatyva ir pastangomis. Projektą parengė kultūros paminklų konservavimo instituto Klaipėdoje architektai Margarita Ramanauskienė ir Vytautas Šliogeris. Architektė prisiminė, kad, projektuojant naująjį bokštą, buvo nuspręsta pasirinkti ne 1908 m. rekonstruotą bokštą, o dar ankstesnį su piramidine viršūne, juolab kad klebonas B. Burneikis paprašė jį statyti kuo aukštesnį – kad jis būtų kuo arčiau Dievo. Toks bažnyčios bokštas išlikęs iki šių dienų, yra galimybė jį aplankyti ir 2004 m. naujai įrengtais laiptais pakilti į apžvalgos aikštelę.

Norisi tikėti, kad neseniai į savo penktąjį šimtmetį įžengusios Kretingos katalikų bažnyčios istorijoje reikšmingą vietą užims ir jos 1908–1912 m. rekonstrukcijos autoriaus architekto ir restauratoriaus S. Odživolskio pavardė.

Romualdas BENIUŠIS


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas