Tremties dienoraščiai dar neužbaigti

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kretingos filialo 35-erių metų veiklos sukaktį pasitinkant: (iš kairės) Rūta Jurgutienė, Regina Slušnienė, pirmininkė Valerija Žalienė, Algimantas Grigalauskas, Zita Viluckienė.

Kokios spalvos rašalu į mūsų tautos istorinę praeitį reikėtų įrašyti tremties ir politinių kalinių patirtis? Sugriauti gyvenimai, išardytos šeimos, atimtos teisės sugrįžti į gimtąsias vietas, beprasmės žūtys... Kiek dar prireiks metų, kad tremties dienoraščiai pagaliau būtų užbaigti ir palikti ateities kartoms su palinkėjimu niekada to nepatirti.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Kretingos filialo vadovė Valerija Žalienė apgailestavo: „Buvusių tremtinių vis mažėja, ir mums, tremtinių, politkalinių vaikams, tenka didžiulė atsakomybė ne tik išsaugoti istorinį atminimą, bet ir pasistengti po kruopelę surinkti visus faktus, liudijančius apie neįtikėtino masto nusikaltimą žmonijai.“

Spalio 12 dieną Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kretingos filialas paminės 35-erių metų įkūrimo ir veiklos sukaktį. Ji prisiminė, kad 1988 m. spalio 12 d. buvo įkurtas „Tremtinio“ klubas. Steigiamasis susirinkimas įvyko Kretingos muziejuje, pirmieji šios visuomeninės organizacijos kūrėjai buvo Aldona Kruševičiūtė, Eugenijus Stoškus, Birutė Nedzinskienė ir kiti, tuomet vadovauti „Tremtinio“ klubui buvo išrinkta Aldona Kerpytė. Ji, taip pat A. Kruševičiūtė, E. Stoškus, Ignas Jablonskis, Danutė Krakauskienė buvo pirmieji klubo tarybos nariai, kurių rūpesčiu, anot V. Žalienės, LPKTS Kretingos filialas ir šiandien gali gyvuoti, vykdyti savo veiklą. Skyriui 9-erus metus vadovavo D. Krakauskienė, ją trumpam pakeitė Irena Milašienė, nuo 1998 m. iki šiol filialui vadovauja V. Žalienė.

Ji, vardindama buvusius filialo narius, kurių dauguma jau išėję į nebūtį, teigė, kad šie žmonės, praėję Sibiro tremtį, lagerius, sugrąžino tą tautos istorijos dalį, kuri buvo ilgai slepiama, šalinama iš mūsų gyvenimo. „Prisimindami Sibire patirtas netektis, išėjusiuosius jau čia, Lietuvoje, skyriaus nariai istorinį teisingumą stengėsi atskleisti per dokumentiką, statė paminklus, iš užmaršties kėlė šeimų nuotraukas, rašė prisiminimus, leido poezijos knygas – taip kaupėme tremties archyvą ateities kartoms“, – V. Žalienė įsitikinusi, kad viešai skelbiama tremties istorija neleis užmiršti okupantų padarytų nusikaltimų mūsų tautai.

Prieš pasitinkant LPKTS Kretingos filialo 35-erių metų sukaktį, savo išgyvenimais, patyrimais pasidalino būrelis buvusių tremtinių ar kitaip su skaudžiąja tautos istorija susijusių kretingiškių: be V. Žalienės, Regina Slušnienė, ilgametė Kretingos rajono kultūros centro buvusių tremtinių choro „Atminties versmė“ vadovė Rūta Jurgutienė, Zita Viluckienė, Algimantas Grigalauskas.

Reginos Slušnienės močiutė su dukterimis, pirma iš kairės – R. Slušnienės mama Stanislava.

Šeimos istorijos neslėpė

Kretingiškė 63 metų Regina Slušnienė, gimusi Kaliningrado srityje Rusijoje, teigė, kad jos šeima, patyrusi tremtį, ir grįžusi į Lietuvą niekada neslėpė šeimos istorijos, kas buvo didelė išimtis – juk daugybę metų tremtiniai, politkaliniai nekalbėjo apie praeitį, slėpė savo šeimų likimus nuo aplinkinių.

„Mano mama nė karto prie savo namų neiškėlė tarybinės vėliavos“, – R. Slušnienė papasakojo, kad jos šeima gyveno Gargžduose, o atkūrus nepriklausomybę tėvai Stanislava ir Anicetas Diržiai buvo aktyvūs visuomeninio gyvenimo dalyviai: stovėjo Baltijos kelyje, pritarė Sąjūdžio idėjoms.

„Visa šeima – dėdės, tetos, seneliai – tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės buvo tremtiniai arba politiniai kaliniai. Pagrindinis žodis, tuomet skambėjęs šeimoje, buvo „neregistruoja“. Kai jau buvo leista išvykti, tėvai iš Krasnojarsko bandė patekti į Lietuvą, tačiau jiems nepavyko, tad kėlėsi arčiau Lietuvos ir atsidūrė Kaliningrade. Kuo daugiau domiuosi savo šeimos istorija, tuo labiau suprantu, kokia baisi buvo mano senelių, tėvų patirtis, greičiausiai todėl ir prasitardavo, kad, jeigu būtų žinoję, jog bus neįleisti į Lietuvą, būtų gal išvis negrįžę“, – R. Slušnienė prakalbo ir apie tai, kad šeima nuolat buvo vadinama banditais, žeminama kitais žodžiais.

Iš netoli Tverų esančio Sungailų kaimo ištremti už politines pažiūras, nepritarimą sovietų valdžiai, R. Slušnienės seneliai Julija ir Antanas Puidokai grįžę į Lietuvą neberado nieko, ką turėjo. „O tai, kad buvo išskiriamos šeimos, yra išvis nesuvokiama. Kai trėmė močiutę su 5 vaikais, tarp kurių buvo ir mano mama, ir mažiausioji 1,5 metų duktė, senelis buvo darbuose. Tačiau jis spėjo į traukinį Telšių stotyje – kad tik būtų sykiu“, – šeimos istoriją pasakojo R. Slušnienė, kuriai įstrigo ir mamos pasakojimas, kaip ji Sibire, eidama dirbti sunkių darbų gaudavo duonos: jeigu į darbą eidavo viena, tą duoną ir suvalgydavo, jei kartu su tėvu – neišdrįsdavo.

„Mes dabar galime tik numanyti, kiek alko mūsų tauta, tačiau gebėjo išlikti draugiška, dalinosi ir miltų sauja“, – kalbėjo moteris.

Jos mamos brolis irgi kalėjo už politines pažiūras, o tėvo šeimą taip pat ištrėmė dėl vyriausiojo sūnaus, politinio kalinio. Ištrėmė vieną motiną su 4 vaikais, nes tėvas buvo miręs.

Bandė pabėgti – nepavyko

Visų tremtinių, politinių kalinių likimai yra panašūs, bet skiriasi įvairiomis detalėmis, kurios kiekvienai šeimai yra svarbios ir reikšmingos.

„Žinau ir stebėjausi, kad mano močiutė sugebėjo pabėgti iš Karelijos, buvo sugauta Kretingoje, ir seneliai apskritai buvo ištremti dukart. Grįžo be teisės gyventi Lietuvoje, tad šiaip ne taip grįžę į Kretingą turėjo būti tylūs ramūs, nes juos galėjo grąžinti į Latviją arba Kaliningradą. Kai pradėjau domėtis ir rinkti šeimos tremties bylos dokumentus – senelius Oną ir Leoną Bružus ištrėmė iš Naujosios Įpilties, sužinojau, kad tėvas buvo išduotas, o seneliui inkriminuotas nusikaltimas – kad jis buvo seniūnas. Buvo inkriminuojama ir „agentūrinė nusikalstama“ veikla, ryšiai su partizanais“, – V. Žalienė papasakojo, kaip, 1945-aisiais žuvus tėvo broliui partizanui, močiutė „sugebėjo“ neatpažinti Darbėnų miestelyje sumestų vyrų, kad nenukentėtų kiti šeimos nariai.

Valerijos Žalienės tėvai ir šeima Sibire.

Į Klaipėdos kraštą bėgo nuo tremties ir Valerijos tėvas Alfonsas Bružas, tačiau jį surado Liepojoje, ir išvežtas jis buvo jau iš Lentvario, o anketoje padarius klaidų dėl šeiminės padėties, motina Gabrielė Bružienė galėjo išvengti tremties. „Tačiau mama pasirinko kelią būti kartu su tėvu, – sakė V. Žalienė, gimusi 1958 m. Krasnojarsko krašte, Nižnij Ingašo rajono Poimos gyvenvietėje. – Būta ir linksmų pasakojimų: kadangi mano tėvas buvo gražaus veido, vešlių plaukų, vagone jį perrengdavo moterimi, kad jis parneštų malkų, vandens – sustojus sąstatui, vyrų iš vagonų neišleisdavo, tik moteris. Vyras gi daugiau malkų ir vandens paneša...“

Valerijos šeima į Lietuvą sugrįžo 1959 m., tėvą priėmė dirbti į pieninę – pašnekovai tvirtino, kad buvo direktorių, ūkių vadovų, kurie priimdavo dirbti tremtinius, pagelbėdavo prisiregistruoti. Dabartinėms kartoms tai gal ir atrodo keista, bet tada be registracijos žmonės negalėjo turėti namų, dirbti, mokytis.

Taip pat patyrė bėdų

Dėl registracijos daug bėdų patyrė ir kretingiškio 86-erių Algimanto Grigalausko šeima. Vyro gimtinė – Pakutuvėnų kaimas Plungės rajone, tėvai Domicelė ir Vytautas Grigalauskai buvo ūkininkai, valdė 40 ha žemės. Trėmė juos tris kartus. Algimantas jau mokėsi Plungės gimnazijoje, kai 1948 m. į mokyklą atvykę stribai suvarė vaikus į klasę, skaičiavo juos. Grįžęs namo Algimantas sužinojo: tėvams kaimynų vaikas pranešė, kad „pakuoja Vengalius“, tai yra kitus kaimynus, ir tėvai pasislėpė miške. Po trijų savaičių išėjus iš miško, tėvas pasikinkė arklį ir pasiprašė priimamas dirbti į girininkiją. „Pasiėmę arklį, karvę, atsikraustėme į Plungę, aš mokiausi. Ir štai 1949 m. kovo 25 d. – antras vežimas. O mes tik diena, kaip persikraustėme gyventi į kitą būstą – stribai gi atėjo pagal seną adresą. Laimingas sutapimas, padėjęs išvengti tremties. Tačiau trečiąkart tėvas, sužinojęs apie trėmimus, kažkaip atsidavė Dievo valiai – ginčijosi su mama, kuri ragino vėl slėptis... Taip 1951 m. spalio 2 d. išgirdome į duris „bum bum“ – stribai. Susiruošėme, pakinkė mūsų arklį, išvežė. Priėjo stribas prie tėvo ir pašnibždom į ausį: „Jeigu mokėsite vogti, badu nemirsite...“ Davė „gerą“ patarimą“, – prisiminimais pasidalijo vyras, kuris jau būdamas paauglys pateko į Krasnojarsko krašto Užuro rajono Rakitkos kaimą, kolūkį „Zaria“, kuris, beje, po ketverių metų bankrutavo.

Šeima tremtyje išbuvo pusaštuntų metų, A. Grigalausko pastebėjimu, ištremti buvo kaip buožės, gali būti, ir už ryšius su partizanais. „Tėvai su vaikais apie ryšius su partizanais niekada nekalbėjo, bet mes daug ką supratome ir be žodžių“, – sakė pašnekovas. Sibire jis baigė 10 klasių, įstojo mokytis inžinerinių mokslų, vėliau dirbo ir mokėsi. Gavo šaukimą tarnauti sovietų armijoje, tačiau į ją pateko jau būdamas Lietuvoje. „Mūsų vėlgi niekas neregistravo. Ir, kai tarnaudamas armijoje pasiskundžiau karininkui, šiaip ne taip per kelis kartus reikalai pagaliau buvo sutvarkyti“, – kad prisiregistruoti kainavo labai daug nervų ir sveikatos, prisiminė A. Grigalauskas.

Zita Viluckienė su savo tėvu Jonu Paulausku Ariogaloje, tremtinių ir politkalinių sąskrydyje „Su Lietuva širdy“

Galvojo, kad sėkmingai pasislėpė

Kretingiškės 72 metų Zitos Viluckienės, gimusios Aldonos ir Jono Paulauskų šeimoje, patirtys susijusios su jos tėvo ir jo artimųjų partizanine veikla. „Tėvas kilęs iš Anykščių rajono, Šlavėnų kaimo, esančio 4 km nuo miestelio. Buvau 10 metų vaikas, kai 1963 m. gegužės 13 dienos rytą mūsų sodybą Skuodo rajone apsupo stribai, atėję suimti tėvo“, – prisiminė moteris.

Pasirodo, visa tėvo šeima buvo partizanai. Kai Joną Paulauską suėmė, jo tėvas, brolis jau buvo nušauti. Nebuvo turtingi, tačiau ėjo prieš sovietų režimą, turėjo savo šeimos bunkerį, griežtai atsisakė tarnauti sovietų armijoje. Jauniausias brolis, Z. Viluckienės krikšto tėvas Vladas buvo žiauriai tardytas, sumuštas, dar vienas brolis dingo. „Mano tėvas, priešpaskutinis vaikas šeimoje, miškais atkeliavo į Žemaitiją, Miktaičių kaime sutiko mano mamą, ją vedė. Pavyko pasikeisti pavardę. Galvojo, kad sėkmingai pasislėpė, jau buvome gimę 4 vaikai, kai 1963 m. suėmė ir 15 metų nuteisė kalėti Mordovijoje. Ryšius palaikėme laiškais, bet nieko gi ten neparašysi, nesužinosi. Nuo tada prasidėjo labai vargingas mūsų šeimos gyvenimas: turtas konfiskuotas, gyvuliai išvaryti, patyrėme aplinkinių priešiškumą, o iš vienos mokytojos Kaukolikų vidurinėje mokykloje dar išgirdau, kad esu bandito vaikas“, – nuoskaudos neslėpė Z. Viluckienė.

Motina visąlaik tylėjo, kaip vėliau paaiškėjo, ji nė nežinojo, kad jos vyras – partizanas. Tik kai tėvą suėmė, jis perdavė dukteriai voką ir paprašė paslėpti. Kas tame voke, Zita sakė nežinanti iki šiol. „Gal voką paėmė mama? Aš jai pasakiau, kad paslėpiau prie savo mylimo šermukšnio po akmeniu. Tą vietovę numelioravo, o kur dingo vokas, kas jame buvo, taip ir nesužinojau“, – prisiminė.

Jauna mergina buvo ryžtinga: būdama 18-os metų, pasiėmusi jauniausią 8-erių metų brolį išvyko į Mordoviją, į kalėjimą, kur kalėjo jos tėvas. „Pirmas klausimas jam buvo, už ką jis nuteistas. Atsakė, kad už meilę Lietuvai, tėvynei. Man buvo šokas. Ar už tai teisiama? Kodėl? Klausimai netilpo galvoje, o aš namo grįžau nieko nesužinojusi“, – detales atskleidė Z. Viluckienė. Ji neslėpė: stribai tada išvertė visus namus, neva ieškojo ginklo, o šeima galvojo, kad tėvas kažką „prisidirbo“ darbovietėje – pieninėje vesdamas buhalteriją.

Kai grįžo iš kalėjimo, tėvas buvęs labai tylus, užsidaręs, nieko nepasakodavo. Metus gyveno Liepojoje, tik po to vienas kolūkio pirmininkas priėmė dirbti, tačiau tėvas turėjęs į vietos laikraštį parašyti jam pačiam šlykštų laišką, šlovinantį sovietų valdžią. Po to žmogus palūžo, susirgo. „Tėvas atsitiesė tik atgavus nepriklausomybę, tarsi iš naujo užgimė emociškai, pritarė Sąjūdžiui, budėjo prie KGB rūmų, kad neišneštų dokumentų, įstojo į Šaulių sąjungą, galų gale – atsivėrė mums, vaikams“, – Z. Viluckienė pasakojo, kad su tėvu ji važiuodavo ir į Ariogalą, tradicinį renginį „ Su Lietuva širdy“, kuris vienija visos šalies tremtinius ir politinius kalinius.

Buvusių tremtinių choro „Atminties versmė“ atsisveikinimo su vadove Rūta Jurgutiene koncertas.

Tremtinius vienijo ir choras

Tremtinius, politinius kalinius vienija ne tik Ariogala ir joje vykstantis respublikinis sąskrydis. Kretinga tam tikra prasme yra išskirtinė, nes čia ilgus metus veikė buvusių tremtinių choras „Atminties versmė“, kuriam 18-a metų, perėmusi kolektyvą iš amžiną atilsį Nijolės Rimkienės, vadovavo Rūta Jurgutienė. „Tai buvo tikrieji tremtiniai, kurie dalinosi savo patirtimi, išgyvenimais, ir tai man pačiai padėjo suvokti savąjį likimą, kuris nepagailėjo išbandymų“, – prisipažino 86-erių moteris, su savo įtėviais, gyvenusiais Klaipėdoje, patyrusi, kas tai yra netekti savo namų.

Ją, mėnesio kūdikį, įsivaikino vidutinio amžiaus žmonės – įmotei tada buvo 52-eji metai. Važiavo įtėviai pirkti pas ūkininkus paršiuko, o parsivežė vaiką – tikroji motina nepilnametė vaiko auginti nenorėjo. „Likimas toks, kad mano įmotė irgi liko be motinos. Taigi našlaitė užaugino našlaitę“, – kalbėjo R. Jurgutienė, siedama likimus – dabar ji irgi globoja našlaitį, be motinos likusį anūką. Įtėviai per karą norėjo bėgti, bet nespėjo. Hitleriui pralaimėjus, Klaipėdos gyventojai, tarp jų ir Rūtos šeima, per Kaliningradą buvo išvežti, atsidūrė Vokietijoje, netoli Čekijos. „Nuo vokiečių išvadavo anglai, atsikėlėme vieną rytą, žiūrime, rusų kareiviai vaikšto. Liepė susiruošti, susodino į traukinį ir išvežė atgal į Klaipėdą. Tėvas taip ir liko pakeliui, Pagėgiuose įsteigtame lageryje, ant lentos – buvau 7-erių, kai aptikau mirusį, nejudantį. Kai grįžome namo, namus buvo užėmę rusai, su „palutarka“ motiną, mane, kelis ryšulius daiktų išvežė į Medikius, į tarybinį ūkį, ir paliko mus. Motinai atimta teisė gyventi Klaipėdoje, namus – įtėviai gyveno ūkiškai, laikė daržus, gyvulių – iš mūsų atėmė“, – pasakojo R. Jurgutienė, visada turėjusi didelį norą mokytis ir, baigusi 7-metę mokyklą, jau dirbusi kultūros klube, skaitykloje. „Visi manęs klausdavo, kodėl mano tokia keista pavardė – Šilumaitytė. Bandžiau surasti ką nors artimo pagal pavardę, bet nepavyko. Tik žinau, kad mano tikrojo tėvo tėvai taip pat buvo išvežti į Sibirą“, – sakė moteris, neslėpusi, kad tik susipažinusi su tremtiniais, su jų gyvenimo istorijomis, supratusi, kad ir jos šeima patyrė tikrų tikriausią deportaciją. Ji pripažino, kad tokio likimo žmonėmis visi visada stengdavosi manipuliuoti, nes žinojo, kad jie yra pažeidžiami. „Tai labai skaudindavo“, – prisiminė moteris.

Dirbti su choru jai buvo gražūs metai: kartu su „Atminties versme“ dalyvavo Dainų šventėje, vykdavo į įvairius konkursus, šventes, sambūrius. Kai atėjo laikas atsisveikinti su choru, chore dainavo beveik 30 choristų.

„Deja, dabar jau daug kas išėję į nebūtį, kolektyvas dar gyvuoja, dalyvauja sąskrydžiuose Ariogaloje. Natūralu, kad daug kas keičiasi, tačiau mes turime galvoti, kaip išsaugoti ir mūsų organizaciją, ir kolektyvą“, – kalbėjo „Atminties versmės“ veikloje dalyvaujanti Z. Viluckienė, LPKTS Kretingos filialo vadovė V. Žalienė.

Pašnekovai sau ir kitiems organizacijoms nariams pažadėjo daugiau bendrauti, kaupti tremties medžiagą, buvusių tremtinių atsiminimus ir vienyti tremtinių, politkalinių vaikus, kad tai, ką patyrė jų tėvai, seneliai, nenueitų užmarštin. „Tautos stiprybė slypi mūsų šaknyse. Ir, jeigu jaunam žmogui rūpės, kas jis, iš kur jis, vadinasi, gyvuosime šimtmečius į priekį“, – įsitikinusi V. Žalienė.

• Rašyti komentarą (8)