Pajūrio naujienos
Help
2024 Birželis
Pi 3101724
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Komentarų topas

Dalelę Danijos neša į Kretingą

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2023-08-25
Kažin, ar tokį keistą dviratį, kurio priekaboje po kiemą Rimantas Skiparius pavežioja ir saugos diržu prisegtą anūkę Kają, daugiau kas Lietuvoje, o juolab Kretingos rajone, turi. Jį ūkininkas prieš kelias savaites nusipirko taip pat Danijoje. „Ir 100 kilogramų svorį galima juo gabenti“, – pirkiniu pasidžiaugė ūkininkas.

Lentynų su siūlomais vietos ūkiuose užaugintais produktais jau galima pamatyti ne tik Danijos salų, bet kai kur ir Kretingos miesto gatvių pakelėse. Tačiau Kvecių ūkininko Rimanto Skipariaus nuomone, tas procesas – per lėtas, galbūt iniciatyvos žmones paskatinti galėtų imtis ir bendruomenės.

Kada, jei ne dabar?

„Megzti, padainuoti susirinkus kultūros namuose, suorganizuoti puikias vasaros šventes – nesakau, kad blogai, tai yra dvasinis penas. Bet peno reikia ir kūnui“, – teigė R. Skiparius. Anot jo, chemijos pripurkšta miestų dideliuose prekybos centruose pardavinėjama produkcija iš Graikijos, Italijos ar Ispanijos – toli gražu ne geriausias pasirinkimas, norint būti sveikiems. Dažno didesnį ar mažesnį ūkį turinčio mūsų rajono žmogaus šeima visko tiek, kiek užsiaugina, nesuvalgo, tenka išmesti. Tai kodėl šviežiais produktais nepasidalinus su ūkių neturinčiais kaimynais? Kodėl nepasekus Danijos pavyzdžiu ir neįsirengus savitarnos lentynų, kaip yra Samsiu saloje?

„Nei tau autobuso laukti, nei į miestą, ypač vyresniam, dėl kopūsto ar braškių trenktis. Dviračiu atmynei čia pat, iki pakelėje esančios kaimyno lentynos, pasiėmei uogų, sūrio, naminių kiaušinių, bulvių, česnakų, morkų, svogūnų ar ko kitko, palikai pinigą – ir namo, žinodamas, kad viską parsiveži tikrai šviežią, ką tik pagamintą ar nuskintą“, – sakė ūkininkas.

Tačiau ar mes Lietuvoje iki to esam priaugę? O kaip ten – su sąžinės reikalais? R. Skiparius prisiminė, kad prieš daug metų, sekdamas Danijos pavyzdžiu, lentynas prie savo namų buvo įsirengęs vienas jo buvęs bendradarbis. Po nakties iš tiesų savo lentynas radęs chuliganų nuverstas, išspardytas. Bet juk tai buvę labai seniai, dabar žmonės – kitokie, sąmoningesni, dauguma patys pabuvoję užsieniuose, kai kurie ten ir gyvenę, ir dirbę, daug matę. „Kada mums Lietuvoje bus laikas gyventi civilizuotai, jeigu ne dabar?“ – retoriškai klausė pašnekovas.

„Parduotuvę žaidžiu" aštuonerius metus“, – juokavo savo užaugintus pomidorus ir agurkus parduodanti Danutė Kaunienė. Sekant Danijos pavyzdžiu, prekiauti lauke „nuo lentynos“ ją paskatino sūnūs.

Sulaukia ir arbatpinigių, ir piešinių

R. Skipariaus žodžius tarsi patvirtino kretingiškė Danutė Kaunienė, pačios užaugintais pomidorais ir agurkais tokiu būdu prekiaujanti jau 8-erius metus. „Žaidžiu parduotuvę“, – juokėsi iki pensijos 43-ejus metus „Ąžuoliuko“ lopšelyje-darželyje direktorės pavaduotoja dirbusi moteris.

Šią idėją taip pat iš Danijos jai parvežė sūnūs Mindaugas ir Arvydas. „Jie ten gyveno, irgi tokiose parduotuvėse pirkdavo“, – pasakojo Danutė. Jos lentynos – patogioje vietoje, prie sodybos, ties kuria susikerta Šiaulių, Žalgirio, Jablonskio gatvės, tad pravažiuojančiųjų ir susigundančių sustoti pakanka, o nesąžiningų pirkėjų per tiek metų, sakė, nėra pasitaikę.

„Priešingai – į nedidelę taupyklę „drakoną“ žmonės kartais metalinių monetų įmeta ir daugiau negu kainuoja daržovės. Paaiškina, kad tai – arbatpinigiai man už vargą“, – sakė kretingiškė.

Pats R. Skiparius lentynų neįsirengęs, į turgus neveža, juokavo rinką produkcijai parduoti atradęs savo kieme. Anksčiau ūkininkas laikė ir vištų, prekiavo kaimiškais kiaušiniais, bet dabar turi tik obelų sodą ir šilauogyną.

„Pernai obuolių nunešiau į netoli namų, prie Kvecių miško, esančią poilsio aikštelę, padėjau ant suoliuko – galvoju, tegul ima, kas nori. Po kelių dienų toje vietoje radau tuščią krepšį ir dar nuotaikingą piešinį su prirašytu žodžiu „ačiū“, – šypsojosi Rimantas.

Serbentai – irgi neblogai

Šilauoges R. Skiparius vadina labiausiai pasiteisinusiu savo verslo planu. Šias uogas pradėjo auginti 2010-aisiais, bet plotą tuomet turėjo perpus mažesnį. 400 sodinukų, tarp kurių „Bluecrop“, „Bluegold“ ir „Patriot“ veislės, jiedu su žmona Irena parsivežė iš Šilalėje žinomo šilauogių augintojo, ketverius metus stebėjo – kas iš to išeis? Pradžioje uogų buvę nedaug, tik penktaisiais ar šeštaisiais metais derlius ėmė džiuginti. Šiemet iš jau 35 arus užimančio ploto Skiparių šeima priskynė apie 600–700 kg.

„Atvažiuoja pas mus uogų pirkti žmonės iš Utenos, Panevėžio ar kitų vietovių, būna, stebisi: kodėl krūmai žolėm taip apaugę, kad žemė po jais nejuoduoja? Paatvirauju: jeigu pripurkščiau chemijos, žolė neaugtų, bet kažin, ar tokių uogų jie patys norėtų, ar savo vaikams duotų? Tada padėkoja“, – sakė pašnekovas. Norint uogas užauginti ekologiškas, tenka mažiausiai dukart per sezoną plotą ravėti. Taip ūkio šeimininkas ir daro. O skinti šilauoges – daugiau žmonos Irenos ir talkinančios jos sesers darbas. Jis – nepriklus, nes krūmo šakelės nesibado, kaip skinant agrastus, o uogos tvirtos, netyžta, kaip kokie serbentai. Tačiau R. Skiparius mano, jog tie, kurie augina, ir serbentų neturėtų nuvertinti.

„Tai yra mažytė verslo niša, kurią verta išnaudoti – galbūt ne vienos, o kelių kaimų, galbūt net ne iš vieno rajono bendruomenės galėtų susikooperuoti, šias uogas auginti, perdirbti. Štai Danijos ūkininkai, kurių vieni turi didesnius, kiti mažesnius serbentų plotus, kaimynas su kaimynu, rajonas su rajonu susikooperavę gamina sulčių koncentratą, parduoda parduotuvėse. Litro talpos butelis vitaminingo koncentrato, iš kurio, atskiedus vandeniu, išeina kibiras gėrimo, kainuoja apie 3 eurus. Parsivežiau 5 tuos butelius ir gaivinuosi sau po darbų“ – juokėsi Rimantas. Jo nuomone, tokias serbentų sultis mielai pirktų Palangos poilsiautojai.

Apie „smulkiuosius“ kalbės su ministru

Jei R. Skiparius turgeliais pats nesinaudoja, tai kodėl už juos taip „serga“? „Aš visada buvau už mažus ūkelius, už kaimą, už žmogų, kuris augina ir parduoda šviežius produktus, nes maistas turi būti sveikas. Man skaudu, kad šeimos ūkiai yra nuvertinami“, – priežastį įvardijo Rimantas. Jis teigė pasidomėjęs statistika: apie 90 proc. Lietuvos ūkių yra maži, pagamina daugiausiai produkcijos, bet yra „spaudžiami“ negaminti. „Ar skatinamas ūkininkas laikyti karves, kai jam, penktą valandą ryto atsikėlusiam ir pamelžusiam, sumokama vos po 16 centų už litrą pieno?“ – klausė Rimantas. Ir pats atsakė: žmonės nenori vergauti, juolab žinant, kad iš beveik veltui supirkėjams atiduotos žaliavos bus pagamintas ekologiškas sūris ir išvežtas brangiai parduoti užsienyje. R. Skipariaus nuomone, Lietuvos žemės ūkio politika kol kas tokia, kad paisoma 3 procentų žemvaldžių – tų, kurie yra prisiėmę paskolų, prisipirkę brangios didelės technikos, o jai dirbti reikia didelių plotų.

Ūkininkas neabejojo, kad pieno gamybą atpiginti galėtų sukūrus perdirbimo kooperatyvus, kuriuos valdytų patys pieno statytojai. „Man neretai priekaištauja: va, tu buvai Danijoje, matei, žadėjai, bet kooperatyvo taip ir neįsteigei... Tačiau įsteigti – sudėtingas dalykas, nes pirmiausia būtinas palankus valstybės požiūris“, – neabejojo pašnekovas. Vakar jis su Liepynės ūkininku Mindaugu Šukiu, kaip Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos tarybos nariai, smulkiųjų ūkių, kooperatyvų ir kitus kaimui aktualius klausimus aptarė susitikime su žemės ūkio ministru Kęstučiu Navicku.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas