– Kur kas didesnę problemą matau dėl elektros – kai atsirado tie „veikėjai“, juolab kai įvedė išmaniuosius skaitiklius, – va čia tai bent pabrango! O vanduo... Daržams – iš šulinio, iš vandentiekio – tik maistui. Dukart per savaitę išsimaudau pirtelėj, dukart einu į baseiną.
Anicetas DIRVONSKIS:
– Gyvenu Bajoruose, turiu savo šulinį ir vargo nematau. Vanduo geros kokybės, patikimas – dukra kaskart nuveža į laboratoriją Klaipėdoje ištirti. Žinoma, tiems, kurie naudojasi centralizuotai tiekiamu miesto vandentiekio vandeniu, kiek girdėjau, – ne pyragai.
Aloyzas ŠOPARA:
– Rūdaičiuose, sodyboje, kurioje gyvenu, yra šulinys, bet kas iš to, – neveikia, tuščias. Todėl maistui ruošti vandens nusiperku parduotuvėje, o maudytis tenka naudoti vandentiekio vandenį. Kaina pakilusi, reikia taupyti. Nusimaudęs tą vandenį susipilu į kibirą, o paskui išpilstau į tualetą.
Ieva RAIŠIENĖ:
– Ką čia sutaupysi – naudoju tiek, kiek reikia. Mačiau, kad paskutinėje iš bendrovės „Kretingos vandenys“ gautoje sąskaitoje suma už vandenį yra truputį didesnė. Kadangi namuose vonios neturiu, išsimaudyti atvažiuoju į dušą miesto centre.
