Tremtį padėjo ištverti jaunystė

„Niekada negalvojau, kad būdama tokio amžiaus, Lietuvoje gyvensiu taip gerai. Rusijos žiemos šaltyje laukdavome menkiausios žinios iš Lietuvos, nors trumpučio laiško. O dabar žmonės net neatsigręždami bėga iš savo šalies. Juk čia gyventi nėra blogai. Tai ypač gerai supranti, kai prisimeni gyvulinius vagonus, barakus, šaltį, ilgametę tremtį“, - kalbėjo Ona Dieliautienė.

Kretingiškė Ona Dieliautienė sako, kad džiaugiasi gyvenimu ir Dievo prašo tik sveikatos.

Aštuoniasdešimtmetė kretingiškė puikiai prisimena tremties datą – 1948-ųjų sausio 3 dieną. Į namą Genčų kaime su tamsa įėję kareiviai paliepė – ruoškitės pas baltąsias meškas. Paklausus, ar ilgam išveža, kareiviai atsakė – visam gyvenimui.

„Davė gal dvi valandas pasirengti kelionei. Žinojome, kad vykstame ten, kur šalta. Kaip dabar prisimenu tą naktį – tamsu, daug sniego, dargana. Rogėmis į Kretingos stotį išvežė mūsų tėvus ir mus, penkis vaikus. Prie mūsų prisijungė ir teta, kuri neturėjo šeimos. Kai pasiekėm geležinkelio stotį, išgirdome vaikų verksmą, dejones. Kareiviai naršė žmonių daiktus, ieškodami vertingesnių daiktų“, - pasakojo O.Dieliautienė.

Tą dieną prasidėjo tris savaites trukusi kelionė į nežinią. Vagone O.Dieliautienei sukako dvidešimt metų.

„Į kelionę nieko daug pasiimti negalėjome – šiltai apsirengėme, nes buvo žiema, pasiėmėme patalynės, rūbų. Žmonės vežėsi įvairiausių daiktų – buities reikmenis, vyrai - kirvius, kas maisto šiek tiek įsidėjo“, - prisiminė O.Dieliautienė.

Tremtinius Kretingos geležinkelio stotyje sugrūdo į gyvulinius vagonus. O.Dieliautienės šeima viename vagone atsidūrė kartu su 18 šeimų.

„Tada rašiau dienoraštį – fiksavau visus faktus. Tačiau iš atminties išsitrynė, kiek žmonių buvo viename vagone. Jame dviem aukštais buvo įrengti gultai. Nereikia net pasakoti, kad tame pačiame vagone žmonės ir miegojo, ir naudojosi tualetu, ir laukė nežinios. Buvo taip šalta, kad vyrai ėmė kapoti medinius gultus ir juos deginti“, - kalbėjo O.Dieliautienė.

Per tris savaites kelionės tremtiniai maisto gavo tik tris kartus – kopūstų sriubos, duonos su arbata. Valgė, kas ką išmanė, kas ką turėjo. Arba nevalgė beveik visai – buvusi tremtinė vis dar prisimena vaikus, su nuo žalių grūdų išsipūtusiais pilvais.

„Viename sustojime, prieš išlaipinant tremties vietoje, išvarė mus į pirtį maudytis. Reikėjo nusirengti, rūbus dezinfekavo. Išsimuilinome, taip ir likome nenusiprausę, nes nustojo bėgti vanduo“, - pasakojo tremtinė.

Po trijų savaičių kelionės gyvulinių vagonų sąstatas, prigrūstas žmonių, atvyko į Pirmąjį Tomską Rusijoje.

„Iškrovė kaip gyvulius. Buvo ir mirusių. Neaišku, kur jie palaidoti. Gyvuosius nugabeno į didelį pastatą, ten savaitę miegojome ant grindų. Tada pradėjo skirstyti. Skirstė lyg vergus – tikrindami žmonių stiprumą, atsižvelgdami į sveikatos būklę. Mūsų šeima buvo silpna, nes buvome trys seserys, motina, teta ir tik trys vyrai. Atsidūrėme akmenų karjere“, - prisiminė O.Dieliautienė. Keturios šeimos apsigyveno nedideliame barake – aštuonių žmonių šeimai teko kambarys su gultais ir krosnimi.

„Buvo daugiau negu 40 laipsnių šalčio. Nedidelis langas pasidengdavo storu sluoksniu ledo. Vakarais, grįžę iš darbo, kūrendavome kuo išmanydavome. Su seserimis miegodavome gultuose antrame aukšte, į palubes kildavo visi dūmai. Maniau, susirgsiu džiova“, - pasakojo O.Dieliautienė.

Tremtiniai akmenų skaldykloje turėdavo akmeniniuose kalnuose gręžti skyles, po to - sprogdinti ir rinkti akmenų atplaišas, o ne visai atskilusias skeveldras moterys plėšdavo rankomis. Pirštinės plyšdavo kasdien, o žaizdotos rankos žvarbdavo rusiškame šaltyje.

„Darbui duodavo kaliošus riestais galais. Neatsivežėme jokių veltinių, Lietuvoje tokio šilto apavo nereikėjo. Rusės mokydavo: kad šilčiau būtų, ant galvos rišti skareles, ant viršaus dėtis kepures“, - prisiminė tremtinė.

Po dienos šaltyje tremtinių laukdavo įšalę kambariai. Medžius kirsti buvo nevalia, tad vyrai į vešlius beržynus traukdavo naktį.

„Sniego Tomske būdavo iki kaklo tiesiogine šio žodžio prasme. Sniegas purus, žmonės įsmukdavo. Jei nepavykdavo parsinešti rąstų, žmonės kelis kilometrus eidavo į turgų pirkti anglių“, - kalbėjo kretingiškė.

Ant varganai kūrenamų krosnių tremtiniai virdavo varganą maistą – kartais būdavo ir taip, kad valgyti nebuvo ko.

Tokiame varge žmonės ir tuokėsi, ir vaikus augino. „Su vyru Karoliu gyvenome tame pačiame name, taip ir susipažinome, susituokėme. Gimė vaikai. Daug žmonių taip gyveno. Dabar klausausi, kaip šeimos, auginančios po vieną vaiką, vis padejuoja, kaip sunku. O kaip tada buvo – auginome ne po vieną vaiką, sauskelnių nebuvo. Vystyklus siūdavome iš senų marškinių, paklodžių“, - prisiminė O.Dieliautienė.

Suaugę taip pat persiūdavo drabužius, moterys norėdavo pasipuošti. Kad ir per vargus jauni žmonės spėdavo ištrūkti ir į šokius. Tremtiniai patys grodavo įvairiais instrumentais, susirinkdavo lietuvių bendruomenė.

Po ketverių metų tremties Pirmajame Tomske O.Dieliautienės šeimą išvežė į Antrąjį Tomską. Pasak tremtinės, tokia buvo politika – vos tik žmonės įsikurdavo, apsiprasdavo su aplinka, juos išveždavo kitur. Iš vieno milijoninio miesto Tomsko krašto tremtiniai atsidūrė kitame.

„Gyvenimo sąlygos visur buvo sunkios. Vandens eidavome apie pusę kilometro, po darbo. Nedideliais kibirais reikėjo prisinešti vandens valgiui, skalbiniams, praustis. Parduotuvėse nebuvo nieko. Mums pasisekė. Pažinojome rusą vairuotoją, kuris į plačias savo kelnių klešnes paslėpdavo aliejaus, kruopų ir atnešdavo mums. Vėliau jį pagavo, žmogus kažkiek metų kalėjimo gavo“, - pasakojo O.Dieliautienė.

Ji iš akmens karjerų su šeima pateko į plytų gamyklą. Pasak O.Dieliautienės, nepabuvęs tame siaube, negali įsivaizduoti nei gyvenimo sąlygų, nei darbo.

„Kai dabar pasakoju prisiminimus, man vis norisi pasakyti – na, ten, pameni, už to kalno, už tos trobos. Anūkams kartais pasakau – o prisimeni, kaip ten buvo. Atmintyje viskas taip gyva, aišku. O kitam sunku nupasakoti. Darbas plytinėje buvo sunkus, beveik viskas atliekama rankomis. Plytas reikėdavo gabenti į džiovinimo daržines, išdžiūvusias dėti į krosnis ir iki raudonumo įkaitusias traukti rankomis. Buvau nudegusi pilvą“, - prisiminė tremtinė.

Į Antrąjį Tomską retkarčiais ėmė atvažiuoti kunigai. O.Dieliautienė itin ryškiai atsimena pirmąją kunigo viešnagę – lietuviai jam paskyrė geriausią kambarį apsigyventi, didžiausiose patalpose buvo surengtos Mišios.

„Sensacija buvo. Prisirinko pilna troba nevenčiavotų ir nekrikštytų. Juk tuokėmės be sakramento, nebuvo, kas krikštytų vaikus – kaip ir didelėje nuodėmėje gyvenome. Visus į eilę sustatė, Santuokos sakramentą suteikė. Vieni kitiems liudininkais tapome, vaikų krikštatėviais“, - pasakojo O.Dieliautienė.

1959 metais O.Dieliautienė su šeima galėjo grįžti į Kretingą. Nebuvo lengva – niekas nelaukė išskėstomis rankomis, daugelis lietuvių grįžo taip, kaip stovi. Nebuvo namų, darbų, tai prilygo antrajai tremčiai.

„Kad ir kaip buvo, džiaugėmės grįžę į savo tėvynę. Tremtį padėjo ištverti jaunystė. O kai pagalvoji, mano likimas dar ne toks sunkus. Buvo daug daugiau tokių, kurie gyveno sunkiau, vargingiau. Tremtis išugdė patriotizmą, o gal jis - į kraują įaugęs. Būdavo, sutinki lietuvį Tomske, nei pažįsti, nei žinai, bet, atrodo, artimiausią giminaitį sutikai, puldavom vieni kitiems į glėbį. Kai buvau tremtyje, niekada netikėjau, kad taip gerai gyvensiu čia, Lietuvoje. Mėgsta žmonės padejuoti, kad prie ruso buvo geriau. O aš paklausiu – ar tu ten buvai, ar kentei badą ir šaltį? Ačiū Dievui, visi namo grįžome gyvi. Pensiją gaunu, turiu kuo užsiimti, laiko turėdama galiu bendrauti su kaimynais, vaikai ir anūkai atvažiuoja – argi galima skųstis gyvenimu? Reikia juo mėgautis ir prašyti belieka tik sveikatos“, - sakė O.Dieliautienė.

• Rašyti komentarą (1)