|
|
|
Poezijos kūrėjai nesiseka pabėgti nuo daugtaškių
Eiles kurianti Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus bibliotekos bibliotekininkė darbui su jaunimui 38-erių Inga Mažeikienė prisipažino, kad poetinė kūryba jai – tarsi pabėgimo kambarys jos pačios sieloje, kai galima užsidaryti savo mintyse ir dėlioti eilutę po eilutės, kol šios virsta eilėraščiu. Bibliotekoje – Baublių, iš kur Inga yra ir kilusi, dabar jau – Kretingoje, I. Mažeikienė dirba 4-erius metus. Prieš tai, baigusi tuometinį Vilniaus pedagoginį universitetą ir įgijusi lietuvių kalbos ir literatūros specialybę, 10 metų dirbo mokytoja. Kada poetinis žodis rimtai įsiveržė į moters gyvenimą, ji sakė nefiksavusi, bet kad kurti patinka, pajautė dar pradinėse klasėse. „Prisimenu ir savo pirmąjį eilėraštį, po to buvau skatinama mokytojų: Baublių mokykloje – Linos Odinienės, Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje – Mildos Šukienės. Su malonumu atsiverčiu mokinių 2002–2003 m. kūrybinį almanachą, kuriame publikuojamos ir mano eilės. Dabar jau turiu pretenzijų savo mokyklinei kūrybai, tačiau minčių buvo neblogų“, – kalbėjo I. Mažeikienė, mintimis stabtelėdama ties tuo, kad kurį laiką – gerą dešimtmetį – kūrybos jos gyvenime nebuvo. „Per studijas visą dėmesį sutelkiau dalykinėms žinioms, be to, reikėdavo perskaityti labai daug literatūros. Tad mano kūryba buvo labai tikslinė – draugams, namiškiams įvairiomis progomis kurdavau odes“, – juokėsi Inga, beje, iš savo mokytojų girdėdavusi vertinimus, kad yra nepataisoma lyrikė.
„Atsimenu savo rašinį dešimtoje klasėje – vieni daugtaškiai... Man atrodo, kad daugtaškiai turi gilią prasmę: tai – nutylėta mintis, pauzė, priverčianti skaitytoją mąstyti pačiam, o man tai neša ramybę, man tai – minties gylis ir plotis, ko nesuteikia griežtas taškas“, – savo pamąstymais pasidalino kūrėja, savo poeziją kreipianti gamtos, žmogaus egzistencijos joje motyvų link. Kūrėjai gamta – pats didžiausias įkvėpimas, kadangi joje, kaip ir žmogaus gyvenime, viskas verda, keičiasi. „Iš gamtos pasiimu labai daug ir atrandu joje visko. Kas neįprasta, nematyta, kas sukelia emociją ir įkvėpimą, stengiuosi užfiksuoti ne tik žodžiu, bet ir nuotrauka, – kalbėjo I. Mažeikienė, prisipažinusi, kad ne visada kūryba išsilieja čia ir dabar. – Būna, kad užstringa viena eilutė ir toliau – nė iš vietos. Ji mane kamuoja tol, kol pavyksta užbaigti mintį. Kol kas nerandu atsakymo, kas tai yra ir kodėl tie „užstrigimai“ mane ištinka. Gal tuo momentu savaip veikia aplinka?“
Po ilgokos pertraukos vėl į kūrybos glėbį I. Mažeikienę pastūmėjo sudėtingas gyvenimo periodas: „Durys prasivėrė, ir mintimis nugrimzdau į poeziją, kas leido pabėgti nuo sunkumų ir nieko nebegalvoti. Proveržis buvo neįtikėtinas – vos spėdavau rašyti.“ Per kelerius pastaruosius metus susikaupė nemažai poezijos, tačiau I. Mažeikienė apie leidinį kol kas nesvarsto – poezijos knygai dar reikia užaugti, nors minčių kyla įvairių. Kol kas, paskatinta savo draugės, 12-mečio sūnaus Jokūbo, ji savo eilėmis ir nuotraukomis dalinasi socialiniuose tinkluose, tik į juos suskrenda trumpos eilės, lakoniškos poetinės mintys. „Nenoriu varginti socialinės erdvės skaitytojo, kuris yra greitas, imlus, o beprotiškas gyvenimo tempas mus įpareigoja“, – sakė ji ir prisipažino, kad jai patinka teigiama skaitytojų reakcija, domėjimasis jos kūryba. Kūrybiniame I. Mažeikienės kelyje subrendo ir bendras darbas: kartu su kolege bibliotekininke Laima Paulauskiene jos surengė fotografijų ir jas lydinčios poezijos parodą „Žieduose ir daugtaškiuose“. Kai kurioms kolegės fotografijoms I. Mažeikienė eiles kūrė specialiai, kai kurioms pritaikė iš jau parašytųjų. I. Mažeikienės požiūriu, kūryba yra galimybė išreikšti save, kas ypač svarbu moterims: „Kūryba nutolina nuo kasdienės rutinos, tai – kaip ramybės oazė. Pasivaikščiojimas tarp poezijos eilučių, surasti tinkami žodžiai man yra ir savotiška meditacija.“ Kūrėja sakė vis dar turinti viltį iš savo poezijos išgyvendinti daugtaškius. „Bet jau matau, kad nuo jų nepabėgsiu ir daugtaškių tramdytoja netapsiu. Bet gal ir nereikia bėgti nuo to, kas yra tavo sieloje“, – pasvarstė ji. ---
BIJŪNLIGĖBijūnų žiedų pataluos Mano vienišos naktys miegos. Apsiklos. Įsisuks. Ir kvėpuos. Užsimerks. Nebijos. Kol sapnuos. Bijūnų žiedų apsupty. Iš toli. Iš arti. Išgirsti. Tas balsas paskendęs vilty. Ne dabar. Dar ne čia. Ateity. Bijūnų žiedų takuos Paklydėlės mintys išduos. Nusijuoks. Apsiverks. Pasiduos. Bijūnų žieduos. Bijūnų žieduos... ---
***Šitą šokį šoksiu viena. Paklaidinta kvepiančio vėjo. Nupudruota žaidžia diena. Batelių kulnuos pasislėpus. Kam karūnos, o kam tik skaičiuot Išsitrynusio žvyrkelio akmenis. Nepamiršk sau balsu nusijuokt Ir spalvom supakuoti pavasarį.
Inga Mažeikienė
|
|
