Šimtametė dar ir valgį verda, ir namus tvarko

- Bene pasijauninusi esate? – iš nuostabos šimtąjį jubiliejų atšventusią salantiškę Eleną Mikutienę klausė pasveikinti atvykę rajono valdžios, „Sodros“ bei Salantų seniūnijos atstovai, kai žvali senolė tarpduryje pati pasitiko svečius.

- Jeigu būtumėte mane atradę darže, galėtumėt patikėti, kad esu jaunesnė. Bet šį pavasarį sunkiai beišeinu prie savo gėlių, nes pasiligojau, ką tik grįžau iš ligoninės, - į svečių komplimentą atsakė E.Mikutienė.

Elena Mikutienė šią gegužę – tarsi šimtu žiedų pražydusi obelis: rausvaskruostė, ryšinti balta skarele ir šildanti savo šypsena.

- Niekuomet „nemislijau“, kad sulauksiu šimto metų. Palaidojau abu vyrus. Esu iš dvylikos vaikų šeimos, bet turbūt gyva besu viena, nes dviejų savo brolių Latvijoje likimų nė nebežinau, - mintį tęsė šimtametė.

Moteris sakė, jog šimtamečių būta jos giminėje: jos senelis, tėvo tėvas, Ignas mirė, sulaukęs 115 metų.

Elena visą gyvenimą pragyveno Gintališkėje, netoli Platelių. Į Salantus atsikraustė prieš 8 metus, kai antrąkart tapo našle. Iš trijų pagimdytų vaikų ji užaugino du: pirmagimė mirė vos gimusi, dukrai Vaclovai dabar – 61-eri, o sūnui Juozui – 58-eri.

Dabar senolė gyvena pas anūką Arūną Mikšį. Ji pati dar ir valgį išsiverda, ir namus susitvarko. Jos pačios nėriniais išpuošta sniego baltumo patalynė, staltiesės ant virtuvės ir kambario stalų. „Kai vaikystėje pas ūkininkus gyvulius ganiau, vąšelio iš rankų nepaleisdavau. O būdama dvylikos ausdavau taip, kad net ir staklės skambėdavo. Dar ir šiandien skudurų mazgotėms pasiplėšau iš savųjų drobių“, - jaunas dienas prisiminė E.Mikutienė.

Kilusi iš mažažemių šeimos, Elena nuo septynerių metų tarnavo pas ūkininkus. Iš pradžių aukle. Bet tas darbas jai labai nepatikęs. „Aš geriau sutariau su gyvuliais negu su mažais vaikais. Ganydama karves ir visas pakrūmes išlandžiojau, paupius išnaršiau, ir į medžius karsčiausi. Dar 70-ties būdama lipau kopėčiom į vyšnią uogų skinti“, - moteris prisiminimais vis grįžo į vaikystę. Prieš dvi savaites ji viena, be jokios palydos, tik pasiremdama lazdele, dar buvo nukulniavusi ir į bažnyčią.

„Su Dievuliu gerai sutariu. Jau nebenoriu čia būti. Kol viską viena pati galėjau dirbti, buvo gerai. Dabar esu po operacijos, ir vien „ant kruopų“ begyvenu“, - trumpam tepasiguodė senolė. Slogias mintis ji tuoj vijo, suskatusi bendrauti su svečiais: kartu pakėlė ir šampano taurę, ir pajuokaudama noriai pasakojo apie savo gyvenimą.

• Rašyti komentarą (3)