Pajūrio naujienos
Help
2024 Gegužė
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Apklausa

Ar gerai laistomos rajono žvyruotos gatvės?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Ant Imbarės piliakalnio stovėjusios kuršių pilies rekonstrukcija. Pagal archeologą Vytautą Daugudį ir architektą Sigitą Lasavicką.

1985 m. Kretingos muziejaus ekspozicija

Šiemet kretingiškiai mini dvi svarbias savo istorijos sukaktis: Kretingos ir jos valdovų vardo pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 770-metį bei tragišką praeities įvykį – Kretingos pilies sudeginimo ir jos gynėjų žūties 760-metį.

Pirmasis Kretingos vardo paminėjimas susijęs su kryžiuočių pastangomis užvaldyti ir į krikščionių religiją atversti Vakarų Lietuvoje gyvenusius kuršius bei sausumos keliu sujungti Vokiečių ir Livonijos ordinus. Lietuvos pajūrio sukrikščioninimą kryžininkai pradėjo 1252 m., kai be pasipriešinimo užėmė kuršių žemes, o naujakrikštų kraštui valdyti Klaipėdoje pastatė Memelburgo pilį. Kitų metų pavasarį Kuršo vyskupas Henrikas fon Liucelburgas ir Vokiečių ordino didžiojo magistro vietininkas Eberhardas fon Zainas susitarė dėl užimtų žemių dalybų. Didžiąją dalį teritorijos jiedu pasidalino 1253 m. balandžio 4 d. Kuldygos pilyje pasirašytu aktu. O Kretingos pilies apygarda buvo padalinta atskiru dalybų aktu, sudarytu kiek vėliau tą patį mėnesį.

Rašytiniai šaltiniai nenurodo, kurioje vietoje stovėjo Kretingos pilis, tačiau archeologijos ir istorijos duomenys ir vietovardžiai 1972 m. padėjo inžinieriui Ignui Jablonskiui šią pilį lokalizuoti ant Ėgliškių (seniau – Andulių) kaimo piliakalnio, esančio tarp Bajorų ir Kretingalės.

Piliakalnio aplinkoje besitelkiantys pilkapynai, kulto vietos, kapinynai, senovės gyvenvietės liudija, kad nuo I tūkst. pr. Kr. iki kryžiuočių ekspansijos šioje vietoje buvo svarbus senųjų gyventojų – protokuršių ir kuršių – teritorinis administracinis, gynybinis, ūkinis ir religinis centras. Tačiau Ėgliškių piliakalnis labiau būdingas vėlyvoms kuršių pilims, o jo tyrinėjimai parodė, kad gynybinė pilis čia buvusi įrengta tik II tūkst. pradžioje, kovų su vikingais įkarštyje.

Livonijos krašto magistro (kairėje), Kuršo vyskupo Henriko fon Liucelburgo (viduryje) ir Vokietijos ordino didžiojo magistro vietininko Eberhardo fon Zaino (dešinėje) antspaudai dokumentams antspauduoti. Iš: Kuršo aktai. Acta Curoniae.

Parengė T. Baranauskas. Pasvalys–Joniškis. 2017 m.

Todėl manoma, kad Kretingos pilies pirmtake buvusi mūsų eros pirmaisiais amžiais ant Dangės ir Babrūnės santakoje stūksančio aukštumos kyšulio, šiandien vadinamo Valėnų piliakalniu, pastatyta medinė pilaitė. Istorinėje romantinėje literatūroje Kretingos įkūrimas siejamas su IV a. prasidėjusiu didžiuoju tautų kraustymusi. Pasak legendos, vieno gotų karo žygio metu karalius Armonas, kilęs iš Grutingų giminės, šiose apylinkėse pasistatė tvirtovę, kurią protėvių garbei pavadino Grutinga. Jei tikėtume šia legenda, Armono pilies pėdsakų turėtume ieškoti Valėnų piliakalnyje.

Tuometinė pilis buvo vietinės bendruomenės vado, jo palydos ir kariaunos buveinė. Kiti pilėnai gyveno papėdės gyvenvietėje, o į pilį gintis subėgdavo tik priartėjus priešui. Mirusius ir žuvusius gentainius jie laidojo kapinyne, įrengtame už Degalo ir Šaltupio upelių, skyrusių gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius. Į šiaurę nuo šių upelių santakos, Dangės slėnio pakraštyje greta kapinyno stūksančiame alkakalnyje veikė senovės baltų religijos kulto vieta.

Senovėje kretingiškiams ne sykį teko susidurti su nuožmiais vikingais, kurie nuo VII–VIII a. siekė užkariauti kuršius. Dažnėjant jų antpuoliams, savo saugumu susirūpinusiems pilėnams teko ieškotis patogesnės vietos gynybai. Tokiu būdu II tūkst. pradžioje į šiaurę nuo senosios pilies, priešui sunkiau prieinamoje vietoje buvo pastatyta naujoji pilis, kurią ženklina Ėgliškių piliakalnis.

Jai bendruomenė pasirinko prie Šaltupio, tarp kapinyno ir alkakalnio buvusį aukštumos kampą, kurį patikimai saugo klampūs Šaltupio, Degalo ir Dangės slėniai. Kad priešas netikėtai neužpultų nuo aukštumos, pilies aikštelę rytuose ir šiaurėje apjuosė apie 70 m ilgio ir 1,5 m aukščio pylimu, kuriam supilti naudojo apylinkės laukuose surinktus akmenis ir priešais pylimą iškasto apsauginio griovio gruntą. Ant pylimo ir pilies aikštelės pakraščiuose nuo slėnio pusės buvo įrengtos medinės gynybinės užtvaros. Pilies kiemas vietomis buvo grįstas akmenimis, o jo pakraščiuose palei gynybinius įtvirtinimus stovėjo gyvenamieji ir ūkiniai statiniai. Pylimo tyrinėjimai parodė, kad pilis vieną kartą degė. Jai sudegus, pylimas buvo paaukštintas iki 3–3,5 m ir 10 m pločio, o ant jo pastatyta medinė gynybinė siena.

Valėnų piliakalnis (Pilalė, Raudonkalnis) iš šiaurės vakarų pusės.

Algirdo Mulvinsko nuotr. 1994 m. Kretingos muziejaus fondai

Šalia esantis alkakalnis nuo piliakalnio buvo atskirtas žmonių rankomis iškastu iki 40 m pločio ir 7–11 m gylio grioviu. Alkakalnio viršūnėje iki 1944 m. rudens kūpsojo Apierų (t. y. aukų) akmuo su 1,5 x 0,7 m dydžio įdubimu. Kalva nuo seno vadinama Perkūno kalnu, Perkūnkalniu (vok. Gottes Donnerberg), todėl manoma, kad šventykloje aukotos senovės baltų dievui Perkūnui skirtos aukos.

Šalia Ėgliškių piliakalnio nerasta papėdės gyvenvietei būdingo kultūrinio sluoksnio. O didžiulis, apie 8 ha ploto kapinynas liudija, kad čia turėjo gyventi gausi bendruomenė. Jos gyvenvietės pėdsakų – plūgo išverstų ugniaviečių liekanų, lipdytų ir apžiestų puodų šukių, molio tinko fragmentų, aptinkama tarp Degalo ir Babrūnės plytinčioje aukštumoje. Gyvenvietei galėjo būti naudojamos ir Dangės kairiojo kranto slėnyje esančios terasos, kurios iki šiol netyrinėtos.

Pastačius naująją pilį, senoji X–XIII a. tapo sargybine pilimi, saugančia pietines prieigas. Jos įgulos pagrindinė užduotis buvusi pasitikti, sunaikinti ar atgal nublokšti Dangės pakrantėmis nuo Klaipėdos atžygiuojančius mažesnius priešo būrius, kuo ilgesniam laikui sustabdyti gausesnių priešo pajėgų puolimą, kad pagrindinės pilies pilėnai galėtų pasiruošti ilgalaikei gynybai.

Profesorius Vladas Žulkus mano, kad Kretinga buvo svarbi kuršių žemės pilis, dėl įtakos pajūryje konkuravusi su Palanga, o XII–XIII a. tapusi Mėguvos žemės administraciniu, politiniu ir gynybiniu centru. Vakaruose ji ribojosi su Palangos, šiaurėje – su Negarbos pilių apygardomis. Pietuose plytėjo Pilsotas, o rytuose nuo Ceklio žemės ją skyrė miškais apaugusios dykros.

Kryžiuočiams užėmus pietinių kuršių žemes, Kretingai teko ypatingas vaidmuo. Kuršo vyskupui ir Vokiečių ordino didžiojo magistro vietininkui dalinantis užkariautas žemes, Kretingos pilies apygarda buvo rezervuota kuršių diduomenei ir padalinta 1253 m. balandį Klaipėdos pilyje surašytu atskiru aktu. Šis skelbia: „Mes, mažasis brolis Henrikas, Dievo malone Kuršo vyskupas, siunčiame visiems krikščionims pasveikinimą gyvajame Dievo sūnuje.

Ėgliškių piliakalnis (Švedkalnis, Švedų pylimas, Piltis), ant kurio X–XIII a. stovėjo Kretingos pilis. Vaizdas iš pietvakarių pusės.

Fot. Julius Kanarskas. 1997 m. Kretingos muziejaus fondai

Pirmiausia mes čia pažymime tą gerą darbą, kurį yra atlikę, būdami mūsų tarnyboje, Veltūnas, jo brolis Reiginas, Tvertikinis ir Saveidis platindami šventąjį tikėjimą netikėlių tarpe, mes su mūsų mylimaisiais Vokiečių ordino broliais atiduodame amžina lėno teise tam Veltūnui, Tvertikiniui, Reiginui ir Saveidžiui ir jų paveldėtojams pusę Kretingos pilies apygardos taip, kad Kretingos pilis atiteks jų daliai, o mes ir broliai pasiliksime sau antrąją minėtosios pilies apygardos pusę, iš kurios broliams atiteks dvi dalys ir mums trečioji dalis. Po to mes tą trečiąją dalį, kuri mums jau visiškai priklauso, perleidome aukščiau minėtiesiems broliams kaip užstatą už ganyklas ir krūmynus, kuriuos jie paskyrė mūsų ir jų Klaipėdos miesto poreikiams, kaip tai visiškai aiškiai matyti iš griovių ir kryžių, kurie yra įręsti medžiuose, pradedant nuo Dangės upės ligi jūros, kad mums ir jų miestui iš ten galima būtų turėti naudos ir patogumo. Tuo tarpu antrojoje Kretingos pilies apygardos dalyje mes norime sau pasilikti tai, kas mums priklauso iš neperleistų teisių arba pareigų. Dėl amžino patikimumo ir pastovumo mes šį raštą antspaudavome savaisiais antspaudais. Duota Klaipėdos pilyje tūkstantis du šimtai penkios dešimtys trečiaisiais mūsų Viešpaties metais, balandyje.“

Dokumentas liudija, kad skirtingai nuo kitų vietovių, kurių žemes vyskupas ir magistro vietininkas dalinosi tik tarpusavyje, Kretingos pilies apygardos dalybose dalyvavo trys suinteresuotos pusės. Pati pilis ir pusė jos žemių atiteko kryžiuočių talkininkams Veltūnui, jo broliui Reiginui, Tvertikiniui ir Saveidžiui. Likusios pilies apygardos trečdalį pasiliko Kuršo vyskupas, o du trečdalius pasiėmė Livonijos ordinas.

Rašte neminima, kokią socialinę padėtį kuršių visuomenėje užėmė kryžiuočiams užvaldant ir krikštijant kraštą talkinę didikai Veltūnas, Reiginas, Saveidis ir Tvertikinis. Panašu, kad tai buvę turtingi ir įtakingi savo bendruomenių vadai, vadinami kuningais (kunigaikščiais). Jie sprendė bendruomenės reikalus, organizavo jos gynybą, vadovavo karo žygiams. Viena aišku, kad šie didikai realiai vertino Vokiečių ordino galybę ir Katalikų Bažnyčios įtaką. Lietuvos valdovui Mindaugui apsikrikštijus, jie krikščionis į savo valdas įsileido taikiai. Siekdami išsaugoti dalį valdų, pasirinko Vokiečių ordino globą, priėmė krikštą arba pasižadėjo kartu su pavaldiniais krikštytis.

Vargu ar visi jie vienu metu drauge galėjo valdyti pilį. Dalybų akto tekstas sufleruoja, kad aukščiausio rango didiku kryžiuočiai laikė Veltūną, kuris iki tol buvo ar dalybų metu tapo Kretingos pilies valdovu. Jo broliui Reiginui ir kitiems dviem didikams – Saveidžiui ir Tvertikiniui, turėjo atitekti pilies apygardai paliktos kitos trys apylinkės. Panašu, kad Tvertikinis savo dalį gavo kaip kompensaciją už kryžiuočių iš jo nusavintą šalia Klaipėdos buvusią Paiso pilies apygardos dalį – 1253 m. balandžio 4 d. dalybų akte minimą Tvertikinio žemę.

Ėgliškių alkakalnis (Perkūnkalnis, Perkūno kalnas) iš pietvakarių pusės.

Fot. Julius Kanarskas. 1997 m. Kretingos muziejaus fondai

Kryžiuočių užvaldyto Kuršo dvasiniu ir administraciniu centru turėjo tapti Klaipėda. Šalia pilies buvo pastatytas miestas, kuriame imta steigti vyskupijos bažnytines institucijas, statyti maldos namus. Galutine Kretingos pilies apygardos krikšto data reikėtų laikyti 1258 m. liepos 27 d., kai Kuršo vyskupas Henrikas ir Livonijos ordino magistras Burkhardas fon Hornhauzenas patvirtino raštą, kuriuo Klaipėdoje pastatytai parapinei Šv. Mikalojaus bažnyčiai pavedė Mutinos, Paiso, Eketės, Kretingos, Virkštininkų (Vydmantų), Palangos ir Kalotės „pilių apygardų gyventojus, kurios kalbos ir tautybės jie bebūtų.“ Jos kunigams patikėta rūpintis gyventojų krikštu, dvasiniu gyvenimu, lydėti į paskutinę kelionę. Šis dokumentas liudija, kad Lietuvos pajūrio žemių krikštas įvyko pusantro šimto metų anksčiau, negu likusios Žemaitijos dalies.

XIII a. viduryje atnešta krikščionybė sunkiai skynėsi kelią į naujakrikštų sąmonę ir sielas. Žemaičių kunigaikščių karinis ir politinis aktyvumas kuršių žemėje, senosios baltų religijos tradicijų ir vertybių sergėtojų pastangos išgelbėti protėvių tikėjimą, vokiečių riterių karinės nesėkmės 1259 m. Skuodo ir 1260 m. Durbės mūšiuose paskatino kuršius atsisakyti kryžiuočių globos ir atsimesti nuo krikščionybės. Kretinga tapo svarbia sukilėlių pilimi. Iš jos kuršiai ir jiems į pagalbą atvykę žemaičiai puldinėjo Klaipėdos pilį, laikė ją apgulę, nutraukė susisiekimą su Kuldyga, iš kurios iki tol pilies įgula buvo aprūpinama maistu, ginklais ir žirgais.

Krikščionybę ir užvaldytas žemes vokiečių riteriai ėmėsi ginti kalaviju ir ugnimi. Prieš Kretingos pilį 1263 m. jie surengė du kryžiaus žygius. Pirmajam žygiui vadovavo Klaipėdos pilies komtūras, kuriuo tuo metu turėjo būti Bernhardas (arba Buchardas) fon Harenas. Su kryžeiviais prieš savo buvusius pavaldinius žygiavo ir Kretingos pilies valdovas Veltūnas, žygio aprašyme vadinamas Veltemu, kuris sukilimo pradžioje neatsisakė krikšto ir liko ištikimas kryžiuočių sąjungininkas, dėl ko buvo priverstas palikti sukilusią pilį. Prie pilies priartėjusius riterius, jų talkininkus ir ginklininkus užgriuvo raitų ir pėsčių pilėnų lavina. Užviręs mūšis kryžeiviams pasibaigė katastrofa. Mūšyje buvo užmuštas savo gentį išdavęs Veltūnas, žuvo pora riterių ir nemažai ginklininkų. Į kretingiškių nelaisvę pateko jaunas riteris Konradas Viršingas ir žygio vadas, o kiti žygeiviai gėdingai spruko į Klaipėdą.

Ėgliškių piliakalnio su alkakalniu panoraminis vaizdas skrydyje iš šiaurės vakarų pusės.

Fot. Algirdas Mulvinskas. 1996 m. Kretingos muziejus fondai

Konradą Viršingą kretingiškiai išmainė į kryžiuočių nelaisvėje buvusius savo karius. O komtūrui neteko ilgai laukti atpildo: atsidėkodami už pergalę, kretingiškiai jį paaukojo savo dievams sudegindami ant laužo. Manoma, kad ši aukojimo ceremonija vyko ant Perkūnkalnio.

Kerštaudami už patirtą pažeminimą, kryžiuočiai netrukus pradėjo ruoštis naujam žygiui, kuriam vadovauti apsiėmė pats Livonijos krašto magistras Verneris fon Breithauzenas. Šįkart kryžeiviai veikė gudriau. Nepriėję Kretingos, jie nusprendė surengti pasalą. Joje pasiliko didžioji žygeivių dalis, o nedidelis būrys riterių nujojo prie pilies vartų imituodami puolimą. Pamatę negausų priešų būrį, kretingiškiai juos puolė ir besivydami pakliuvo į pasalą. Nedaugeliui pavyko ištrūkti ir grįžti į tvirtovę. Tačiau kryžiuočiai netrukus įsiveržė į pilį, išžudė gynėjus ir beginklius pilėnus, nesigailėdami nei moterų, nei vaikų, nei senių. Visą turtą išsivežė, o pilį sudegino.

Sunaikinus pilį, į kryžiuočių rankas pateko visa Kretingos pilies apygarda su joje išlikusiais sukilime nedalyvavusiais gyventojais. Paskutinį kartą ji paminėta 1291 m. sausio 6 d. Klaipėdos pilies komtūro Gotfrido ir Klaipėdos vaito Titmaro rašte, kuriuo tarp Kuršo vyskupo ir kapitulos padalinamos vyskupijai priklausiusios pietinių kuršių žemės. Gyvosios istorijos klubo „Pilsots“ nariai su rekonstruota kuršių apranga, atributika ir ginkluote pirmajame Salantų regioninio parko Kartenos piliakalnio festivalyje „Kuršių pilies vartus pravėrus“.

Nors istorikai Kretingos pilį priskiria nedidelei kuršių žemei Mėguvai, plytėjusiai tarp Baltijos jūros ir Akmenos upės, tačiau 1253 m. pilies dalybų akte jos priklausomybė kuriai nors kuršių žemei nenurodyta, o 1291 m. akte ji minima tarp Pilsoto žemės vietovių. Gali būti, kad iš pradžių ji priklausė Mėguvai, o vėliau, apygardą priskyrus Klaipėdos šv. Mikalojaus parapijai arba po pilies sunaikinimo, tapo Pilsoto žemės dalimi.

Gyvosios istorijos klubo „Pilsots“ nariai su rekonstruota kuršių apranga, atributika ir ginkluote pirmajame Salantų regioninio parko Kartenos piliakalnio festivalyje „Kuršių pilies vartus pravėrus“.

Juliaus Kanarsko nuotr. 2016 m.

Kryžiuočiams numalšinus kuršių sukilimą, Ėgliškių ir Valėnų piliakalniai buvo apleisti. Gyvi išlikę gyventojai įsiliejo į kaimynystėje gyvenusias Klaipėdos pilies komtūrui pavaldžias bendruomenes. Viena jų nuo XIII a. II pusės gyveno šalia Kretingos dvaro sodybos. Čia aptiktos kapų liekanos rodo, kad ši bendruomenė dar nebuvo atsisakiusi pagoniškų papročių, nes mirusius gentainius tebelaidojo sudegintus. Manoma, kad šią bendruomenę, kaip ir kitus kuršius, XV–XVI a. asimiliavo į ištuštėjusias kuršių žemes persikeliantys žemaičiai.

Kretingos pilies apygardą vokiečiai valdė iki XV amžiaus. 1422 m. Melno taikos sutartimi nustačius sieną tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, apygarda buvo padalinta į 2 dalis: pietinę pasiliko Vokiečių ordinas, o šiaurinė atiteko Lietuvai.

Šiandien istorinę Kretingos piliavietę mena Kretingos miesto bendruomenės iniciatyva 2003 m. prie Ėgliškių piliakalnio pastatytas paminklinis akmuo, kurio užrašas skelbia: „Ėgliškių piliakalnis. Ant jo stovėjo istorinė Kretingos pilis (1253–1263)“.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas