Pajūrio naujienos
Help
2024 Birželis
Pi 3101724
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Apklausa

Ar domitės dabar pristatoma mero ir Tarybos 2023 m. ataskaita?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Pabrėžų šeima. Stovi Petronėlė ir Juozas. Rogėse (iš kairės): Liuda, Algimantas ir Vytautas.

Apie 1931–1932 m. Autoriaus archyvas

Kiekvienas Kretingoje išlikęs tarpukariu statytas namas turi savo istoriją, tik ne visada ją pavyksta sužinoti. Akmenos ir Dopulčio upelio santakoje stovintis netrukus savo 90-metį minėsiantis namas – neatsiejama tarpukariu Kretingoje garsėjusios Petronėlės ir Juozo Pabrėžų šeimos gyvenimo dalis.

Jo statytojas J. Pabrėža (1884–1944) nuėjo garbingą gyvenimo kelią nuo Nasrėnų kaime, šalia Salantų, vargingoje šeimoje gimusio piemenėlio iki Lietuvos nepriklausomybės gynėjo kario savanorio ir didžiausios Žemaitijoje Kretingos vartotojų bendrovės vadovo. 1923 m. rudenį jam pradėjus vadovauti šiai bendrovei prekių apyvarta padidėjo 10 kartų, pastatyti naujų parduotuvių pastatai Kretingoje ir Kūlupėnuose, įsteigti bendrovės skyriai Salantuose, Darbėnuose, Kartenoje, Jokūbave ir Budriuose.

J. Pabrėža buvo ir aktyvus visuomenininkas Kretingos miesto bei apskrities tarybos narys, dalyvavo Šv. Vincento Pauliečio draugijos, užsiėmusios vargingai gyvenančiųjų parama ir globa, veikloje, giedojo bažnyčios šv. Cecilijos chore. Jį mėgo ir gerbė tiek miestelėnai, tiek vienuoliai ir dvasininkai, paprasti kaimo žmonės, ateidavę pabendrauti ir pasitarti įvairiais gyvenimo klausimai. Kiekvienas jų buvo svetingai sutinkamas, išklausomas, pavaišinamas. 1925 m. sukūręs šeimą su ūkininko dukra Petronėle Želvyte (gim. 1895 m.) iš Voveraičių kaimo, kurią sutuokė ir palaimino Kretingos katalikų bažnyčios klebonas Antanas Butkevičius, susilaukė 4 vaikų – Liudos (gim. 1927 m.), Vytauto (gim. 1929 m.), Algimanto (gim. 1930 m.) ir Rūtos (gim. 1936 m.), kurios geranoriškumas ir leido sužinoti šios šeimos istoriją. Algimantui likimas lėmė gyventi tik ketverius metus, jam 1934 m. mirus nuo ūmaus apendicito priepuolio. 1935 m. J. Pabrėža iš savo, kaip kario savanorio gautoje žemėje, pastatytoje plytinėje Žvainių kaime prie Salantų pagamintų plytų kartu su savo bendražygiu Stasiu Piktuižiu (1896–1945) atnaujinęs Gaidžio kalno koplyčią, nusprendė, kad atėjo laikas tvarkyti ir savo šeimos buitį, pasistatyti namą, nes iki tol jo šeima glaudėsi bute, senojo bendrovės medinio pastato Vilniaus g. II aukšte.

Kretingos katalikų bažnyčios klebonas Aloyzas Janušaitis (kairėje) šventina naująjį vartotojų bendrovės pastatą. Centre Juozas Pabrėža, kairiau Stasys Piktuižis.

1932 m. Autoriaus archyvas

1935 m. J. Pabrėža iš savo dukters Liudos krikštamotės Onos Butkutės įsigijo žemės sklypą Vilniaus gatvėje, priešais bažnyčią, Dopulčio upelio ir Akmenos upės santakoje.

Tuo metu, kai miesto įvairiose vietose buvo galima įsigyti laisvų žemės sklypų, šio šlapio, šaltiniuoto sklypo įsigijimas prie pat upės kėlė žmonių nuostabą, bet naujasis šio sklypo šeimininkas turėjo savo požiūrį, o gal ir norą gyventi arčiau upės ir gamtos bei miesto centro. Netrukus iš savo plytinėje pagamintų plytų buvo pastatytas dviejų aukštų su pusrūsiu ir palėpėmis namas, atvežtine žeme užpiltas ir daržu paverstas buvęs kemsynas, iš lauko akmenų išmūrytos nuo potvynių saugančios sienelės tiek nuo Akmenos, tiek nuo upelio pusės. Namas buvo pastatytas greitai, jo šeimininkui stebint ir koreguojant architekto ir statybininkų darbą.

P. Pabrėžienė norėjo žemesnio namo, tačiau nedidelis sklypas vertė statyti aukštesnį, kuriame būtų erdviau gyventi, o taip pat priimti ir nuomininkus. Į šį 1936 m. baigtą statyti namą įsikraustė Pabrėžų šeima su vaikais Liuda, Vytautu ir Rūta. Namas buvo moderniai įrengtas, jo pirmame ir antrame aukštuose buvo tualetai, į juos ir į virtuvę vanduo buvo pumpuojamas siurbliu ir kasdieniam naudojimui čia pašildomas. Rytinėje namo pusėje buvo balkonas, iš kurio matėsi Vilniaus gatvė ir katalikų bažnyčia. Balkonas tuo pačiu pridengė įėjimo į namą laiptus. Pabrėžų šeima gyveno pirmame namo aukšte, kur buvo 4 kambariai ir virtuvė, pirties patalpos. Antrame namo aukšte, kuris buvo nuomojamas, buvo du 2-jų kambarių su virtuvėmis butai. Į antrą aukštą vedė atskiras įėjimas iš šiaurinės namo pusės. Palėpėje namo pietinėje pusėje buvo du maži vieno kambario butai, kai šiaurinėje – sandėliukas, kuriame šeimininkai ir kiti namo gyventoja laikydavo senas knygas, laikraščius ir žurnalus. Pietvakarinėje namo dalyje buvo pusrūsinis 1 kambario su virtuve butas, kuriame nebuvo vandens ir tualeto.

Kretingos vaizdas iš Akmenos upės dešiniojo kranto. Dešinėje – Pabrėžų šeimos namas.

1937 m. Autoriaus archyvas

Rūsio patalpa buvo padalinta į dvi dalis: aukščiau esanti priešrūsis ir tikrasis rūsys. Priešrūsyje buvo sumūryta duonkepė krosnis su rūkykla mėsai ir žuviai, čia buvo ir vandens pompa. Šiaurinėje namo pusėje, upelio link, buvo pastatytas tvartas gyvuliams, kuriame taip pat buvo vandens pompa, šalia buvo sumūryta nedidelė ledainė, kurioje per vasarą buvo laikomi žiemos pabaigoje Akmenos upėje išpjauto šaldymui naudojamo ledo gabalai. Sklypo šiaurinėje dalyje taip pat buvo medinis lauko virtuvės su kaminu pastatas, ji buvo naudojama vasarą ruošiant valgį, skalbiant drabužius, kad neprikaistų gyvenamosios patalpos. Kitapus upelio buvo šeimos daržas, kuriame buvo auginamos bulvės ir daržovės savo reikmėms, o taip pat šakniavaisiai gyvuliams, čia augo ir vaismedžiai. Apie 1937 metus nuo Dopulčio upelio žiočių į kitą Akmenos upės krantą buvo nutiestas medinis pėsčiųjų tiltas, kuriuo dešiniajame upės krante ir Kretingsodžio kaime gyvenusieji žmonės, takeliu pro Šv. Antano šaltinį, greičiau galėjo pasiekti miesto centrą.

Tuoj už daržo tvoros buvo medinis miesto pirties pastatas, toliau kiti mediniai pastatai, sudegę per didįjį 1941 m. birželio 26 d. Kretingos gaisrą. Deja, ramus šeimos gyvenimas naujame name tęsėsi neilgai. 1940 m. vasarą Lietuvą okupavus sovietinei kariuomenei, Pabrėžų namas sovietų nacionalizacijos išvengė, nors 1941 m. pavasarį jį teko palikti, nes šis naujas ir erdvus namas patiko kitoje Vilniaus gatvės pusėje, Šv. Antano rūmuose, įsikūrusio NKVD pasienio kariuomenės 105-osios rinktinės štabo karininkams ir jų žmonoms.

Vytautas, Liuda ir Rūta Pabrėžos (iš kairės) savo darže. Už tvoros miesto pirtis ir kiti per gaisrą sudegę pastatai.

1940 m. Autoriaus archyvas

1941 m. pradžioje sovietinės valdžios atleistas iš vartotojų bendrovės vadovo pareigų J. Pabrėža abi dukteris išvežė į savo ūkį Žvainių kaime prie Salantų, kai žmona ir sūnus Vytautas prisiglaudė pas kaimynę O. Butkutę. Čia jie patyrė ir nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžioje 1941 m. birželio 26 d. Kretingos miestą nuniokojusio gaisro siaubą, per kurį sudegė ne tik bažnyčia ir miesto centras, bet ir aplinkiniai mediniai pastatai. Kadangi jų namas gaisro metu nenukentėjo, čia vėl apsigyveno ne tik Pabrėžų šeima, bet ir aplinkiniai nudegėliai, tarp jų ir šalia gyvenęs kunigas Petras Ruškys (1876–1967).

J. Pabrėža vėl dirbo bendrovės vadovu, bet nemažai laiko praleisdavo ir Žvainiuose, tvarkydamas savo ūkelio ir plytinės reikalus. Per vieną kelionių peršalo ir susirgo sunkia plaučių liga, kuri 1944 m. spalio mėnesį paaštrėjo, todėl spalio 9 d. jis atsistatydino iš bendrovės vadovo pareigų. 1944 m. spalio 10 d. į Kretingą įžengus sovietinei kariuomenei, nacistinės Vokietijos kariai pasitraukė arčiau Klaipėdos, iš kur Kretingos vėliau buvo nuolat apšaudoma artilerijos. Šeimai nuo apšaudymų teko slėptis pusrūsyje, nes per apšaudymus ne tik išbyrėjo langai, bet ir, šalia sprogus sviediniui, buvo išmuštas namo kampas. J. Pabrėžos sveikatai vis blogėjant, stingant vaistų ir kvalifikuotos gydytojo pagalbos, jo gyvybė užgeso gruodžio 11 d. savo namo pusrūsyje, aplinkui sproginėjant artilerijos sviediniams. Savo namuose, lentomis užkaltais langais, jis ir buvo pašarvotas.

Juozo Pabrėžos plytinė Žvainių kaime.

Stepo Jonučio nuotrauka. Apie 1935 m. Autoriaus archyvas

Kretingiškio Aleksandro Salio baldų dirbtuvėse užsakytas karstas buvo pagamintas per trumpas, tad jį teko skolintis iš kaimyniniame name savo laidotuvėms karstą laikiusios moters, kas tuo metu buvo nereta. O kitą dieną per apšaudymą nuo per langą įskridusios skeveldros žuvo kaimyniniame name apsistojęs tarpukario Kretingos legenda – gailestingasis Pranelis, prie bažnyčios ir vienuolyno besiglaudęs pamaldus keistuolis, kuris, kaip kokią maldą mėgdavo kartoti: „Kur nueisi, ten namai, kur numirsi, ten kapai.“ Jis neturėjo savo namų, glausdavosi pas geradarius, kurie jį ir pamaitindavo. Jis buvo ir dažnas Pabrėžų šeimos svečias. Senieji kretingiškiai dar prisimena jį, stovėjusį prie bažnyčios durų ir uoliai stebėjusį, kad į bažnyčią nepatektų, jo galva, nepadoriai apsirengę žmonės: trumpakelnis berniukas, pečius ar kojas per daug apsinuoginusi mergaitė ar moteris. Jis, pats būdamas visiškas vargšas, užjautė panašius į save, žmonių prašydavęs jiems pagelbėti, todėl jų ir vadintas „gailestinguoju“. Taip sutapo, kad jis buvo pašarvotas kartu su J. Pabrėža jo namo pusrūsyje, velioniui per trumpame karste, kuris jam tiko.

J. Pabrėža buvo palaidotas Kretingos II kapinėse Vilniaus gatvėje, šeimos kape, gruodžio 13 d. šalia savo sūnaus Algimanto , laidotuvėms vadovaujant jų šeimos draugui pranciškonui vienuoliui tėvui Kazimierui Čepuliui. Laidotuvių dieną Kretinga vėl buvo apšaudoma, tad suaugusiesiems vaikus nuo galimų skeveldrų teko uždengti savo kūnais tarpukapiuose. O gailestingąjį Pranelį kitą dieną palaidojo pranciškonų vienuoliai.

Vytautas Pabrėža (kairėje) su draugais ir bendramoksliais Eduardu Razgausku (viduryje) ir Bernardu Talaišiu plaukia baidare Akmenos upe priešais Pabrėžų šeimos namą.

1943 m. Autoriaus archyvas

Pabrėžų šeimos namas 1945 m. pradžioje buvo nacionalizuotas, o į jų butą pirmame pastato aukšte įsikėlė gyventi rajono komunistų partijos sekretorius, kuris „geranoriškai“ P. Pabrėžienei su vaikais leido gyventi pietvakarinėje namo dalyje pusrūsyje buvusiame bute be vandens ir tualeto, jų name apsigyveno ir sovietinės armijos karininkų šeimos. 1954 m. dukteriai Rūtai išvykus studijuoti į Vilnių, P. Pabrėžienė savo bute liko gyventi viena. Darbšti moteris šalia namų turėjo sklypelį, kuriame augindavo gėles ir jomis prekiaudavo turguje. Ją aplankydavo materialiai rėmę vaikai, taip pat senieji šeimos draugai ir bičiuliai. R. Pabrėžaitė yra minėjusi jų bute apsilankiusį nuo sovietinės valdžios represijų besislapstantį, išvaizdą pakeitusį, pranciškoną vienuolį K. Čepulį. P. Pabrėžienė paliko šį pasaulį 1968 m. pavasarį, staiga sustojus širdžiai. Kadangi tuo metu laidoti senosiose miesto kapinėse vietos valdžia draudė, ji buvo palaidota atskirai nuo savo vyro ir sūnaus naujosiose miesto kapinėse. Atkūrus nepriklausomybę, Pabrėžų šeimos palikuonys susigrąžino savo šeimos nuosavybę, vėliau ją pardavė. Namas ilgą laiką stovėjo apleistas, neseniai pradėtas tvarkyti. O jo naujasis šeimininkas kartu įsigijo ir šio namo bei jo statytojų šeimos istoriją, kurią nors trumpai pamėginome prisiminti.

Romualdas BENIUŠIS


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas