Kurdama lėles, pasitelkia ir anatomijos žinias

Daiva Maminskienė savo lėlėmis išgarsėjo ne tik šalyje, bet išvien su bendramintėmis parodose prezentuoja Lietuvą ir užsienyje.

Iš Kretingos kilusi, dabar jau vilnietė 58-erių Daiva Maminskienė – Lietuvoje išgarsėjusi lėlių kūrėja, ne per seniausiai ir Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos erdvėse surengusi savo lėlių parodą. Jos sukurtos lėlės – gyvi, išraiškingi personažai, dažniausiai atkeliavę iš pasakų ir fantazijų pasaulio, tačiau iš gyvų žmonių perėmę jų veidus, išraiškas, emocijas.

Menininkė lėles „kepa“

Elfai ir fėjos. Raganaitės. Gyvūnai: lapinai, katės, varlės. Atrodantys taip, tarsi nuolatos gyventų tarp žmonių, sukiotųsi jų kasdienybėje – susimąstę ir atsipalaidavę, protingi ir nelabai, šmaikštūs ir rimti, kartais – labai juokingi. Lėlės, sukurtos iš modelino, aprengtos ir apautos pačios menininkės sukurtais rūbais ir batais, puoštos jos sumodeliuotomis šukuosenomis.

D. Maminskienė pasakojo lėles kurianti nuo vaikystės. Per tą laiką išbandžiusi įvairias medžiagas, pradėdama nuo gamtinių – pagaliukų, kankorėžių, vytelių, vėliau perėjusi prie skudurinukių, sukurtų iš medžiagos skiaučių, o prieš porą dešimtmečių apsistojusi prie modelino. Kurianti iš dviejų jo rūšių: ore džiūstančio japoniško ir kepamo.

„Tas, kuris nieko nedaręs iš šios medžiagos, niekuomet nesupras ir neatskirs technologijos skirtybių. Kelis kartus kepamos modelino lėlės, ypač – jų veidai, šlifuojama, taisoma, vėl dedama į krosnį ir kepama. Po vieną lėlę ar po kelias išsyk, kartais tenka vėl ir vėl taisyti, kišant į orkaitę ir kepant kad ir dėl vienos veido raukšlės“, – technologines subtilybes apibūdino kūrėja.

Formavimui ji pasitelkia įvairius instrumentus: nuo švitrinio popieriaus iki dildžių, o labiausiai tinkantys odontologų naudojami medicininiai įrankiai.

Perteikia iš fantazijos ir tikrovės

Sunkiausia, anot kūrėjos, yra perteikti lėlių veidus – ką jos galvoja ir kokią žinią norėtų perduoti. Dėl to gatvėje, troleibuse ar bendraudama su žmonėmis, atviravo D. Maminskienė, ji įdėmiai stebinti žmonių veidus, jų perteikiamas emocijas, o po to stengiasi jas atkartoti savo kūriniuose.

Be veidų, sudėtingiausia dar yra pavaizduoti rankas ir kojas, o ypač – pirštus, kad jie atrodytų kuo natūraliau. Tam menininkei prireikia ir anatomijos žinių, todėl ji studijuojanti vadovėlius, ieškanti informacijos socialiniuose tinkluose, kad suvoktų, kaip įsitempia raumenys ar oda tam tikrose pozose, kuriose ilgam sustingsta jos sukurti personažai.

Viskas gerokai paprasčiau, jeigu lėles tereikia apauti – ji pati pasiuvanti joms batus ar pritaikanti kitokį apavą iš odos ar kitų medžiagų. Visi rūbai – taip pat pačios autorės sukurti: pasiūti, numegzti, dekoruoti, pritaikant kiekvieno herojaus figūrai – D. Maminskienės lėlės siekia nuo 25 iki 70 cm.

Daivos lėlės – dažniausiai iš pasakų atkeliavę personažai.

Lėlės panardina į terapijos pasaulį

Gerokai sudėtingiau, atviravo menininkė, jeigu žmogus užsako sukurti kuo tikroviškesnę lėlę pagal fotografiją ir atspindinčią konkretaus žmogaus charakterį. „Tai – visai kas kita, negu kurti iš fantazijos. Esi labiau įspraustas į tam tikrą rėmą. Nes fantazijos pasaulyje, kuris teikia nežabotą laisvę, esi atsipalaidavęs ir darai tai, ką pats nori. Tai yra ir savotiška terapija“, – kalbėjo menininkė, pagal specialybę – istorikė ir socialinė pedagogė, baigusi ir dailės terapijos mokymus, pastaruoju metu dirbanti pradinių klasių pedagoge su vaikais, turinčiais elgesio ir emocijų sutrikimų.

Savo darbe, D. Maminskienė sakė, patirianti, kad per meną, panaudojant jį kaip pranašumą , kaip terapiją, lengviau bendrauti su neįprasto elgesio vaikais – įeiti į jų pasaulį, suprasti juos. Ligi pandemijos Vilniuje ji buvo įkūrusi ir savo dailės studiją, joje vesdavo edukacinius užsiėmimus, buvo subūrusi bendraminčių būrį. Tačiau per pandemiją studiją teko uždaryti.

Gerokai anksčiau, prieš 15 metų, Daiva įsiliejo į ukrainietės menininkės Olgos Norvilienės, ištekėjusios už lietuvio ir įsikūrusios Vilniuje, suburtą lėlių mėgėjų grupę, pavadintą „Serotonin“. „Visos lėlių kūrėjos rinkdavomės pabendrauti, pasidalinti, pradėjome rengti bendras parodas. Viena jų, skirta sostinei „Vilnius – angelų miestas“, buvo surengta Taline, iš ten iškeliavo į Madridą Ispanijoje, vėliau – į Izraelį“, – apie tai, kaip darbai keliauja po platųjį pasaulį, kalbėjo kūrėja.

Sugrįžimas į gimtinę kūriniais

Pirmasis D. Maminskienės kūrinių vertintojas, atviravo ji, yra jos vyras Sigitas Bliūdžius, beje, irgi žemaitis, kilęs iš Palangos, kuris, prireikus vyriškų rankų, patalkina Daivai. Jos pėdomis pasekė ir abu vaikai – dabar jau 34-erių duktė Dovilė pasirinko dailės studijas M. K. Čiurlionio menų mokykloje, o 30-metis sūnus Gubertas – dizainą.

Pati kūrėja, Kretingoje gimusi ir augusi, baigusi Jurgio Pabrėžos universitetinę gimnaziją, išvykusi studijuoti į sostinę ir į gimtinę nebegrįžusi, ir dabar čia – retoka viešnia, aplankanti gimines, dažniausiai – tetą Viliją Jonauskienę. Bibliotekininkės Laimos Jonauskaitės paskatinta ir surengusi čia vieną pirmųjų savo darbų parodų, tačiau tikino, ne paskutinę, nes bibliotekos erdvės tam labai tinkančios.

„Nedaug lėlių namie beužsiliko, jas ir parodžiau kretingiškiams, primindama apie save. Ilgam mano kūriniai neužsibūna: tikslingai atėję į gyvenimą, po jį ir pasklinda“, – kalbėjo D. Maminskienė.

Iš viso ji yra sukūrusi per 100 lėlių, įkūnijusių įvairiausius personažus. Šie, kaip ir žmonės, ateina, pabūna, pasirodo tam tikrai grupei žmonių ir iškeliauja, užleisdami vietą kitiems.

• Rašyti komentarą (1)