Pajūrio naujienos
Help
2024 Birželis
Pi 3101724
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Apklausa

Ar domitės dabar pristatoma mero ir Tarybos 2023 m. ataskaita?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Velykos – aukščiausia Dievo meilės žmogui išraiška

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Pirmas puslapis
  • 2023-04-07
„Velykos yra tam, kad padėkotume Dievui už tai, kad gyvename, už tai, kad Jis mus labai myli“, – tokia paprasta filosofija Didžiąją Velykų savaitę pasidalino Darbėnų ir Tūbausių parapijų klebonas Viktoras Dirvonskis.

Velykų išvakarėse apie tikėjimo suvokimą liberalios šiandienos visuomenės, kurios dalis visi esame, jos vertybių perkainojimo ir karo Ukrainoje kontekste „Pajūrio naujienos“ kalbėjosi su Darbėnų ir Tūbausių parapijų klebonu, tarnaujančiu jose septintus metus, Bažnyčios istorijos žinovu 39-erių Viktoru Dirvonskiu.

– Kaip apibūdintumėte, kas yra Velykos? Kaip jų prasmę suvokti dabarties skubančiame lekiančiame pasaulyje, kada žmogus jaučiasi visagalis, o Dievas tampa artimas tik tuomet, kai atsiduriama sunkios ligos patale ar savojo gyvenimo dugne?

– Visuomenė šventę labiau sieja su dovanomis. Kai vaikų klausiu, kas jums svarbiau – Velykos ar Kalėdos, visi vienu balsu šaukia – Kalėdos. Tačiau istoriškai Kalėdos – Jėzaus užgimimas – tarp krikščionių pradėtas švęsti maždaug tik IV amžiuje, o Velykos – nuo pat Kristaus Prisikėlimo: bendruomenės rinkdavosi nuo to momento, kai Jis įžengė į dangų. Pagal senuosius raštus, istorinius šaltinius, tuomet buvo balandžio 6-oji diena. Ilgainiui krikščionių bendruomenės šią dieną nusprendė suvienodinti: Velykos būtinai turi būti sekmadienį, nes tai – Viešpaties diena, ir jas imta švęsti po pavasario lygiadienio (kovo 22-osios) pirmąjį pilnaties sekmadienį.

Tai buvo pirmoji tikroji krikščionių šventė. Ir jos pasirengimui – gavėniai – skiriama 40 dienų, šis ypatingas šventinis laikas tęsiasi dar 40 dienų ir po Velykų iki Sekminių – Šventosios dvasios atsiuntimo žmonėms. Italijoje, kur teko mokytis ir gyventi 6-erius metus, ir dabar Velykos tebėra svarbiausia šventė. Jei žiūrėtume iš dovanų perspektyvos, tai visos žmonijos nuodėmių atpirkimas yra didžiausia Dievo dovana žmogui, aukščiausia Jo meilės išraiška. Velyknakčio šlovinime yra labai prasmingas sakinys: „Kas mums iš gimimo, jei nebūtų Prisikėlimo.“

Dievo sūnus gimsta, ateina pas mus, bet daug svarbiau yra Jo Prisikėlimas. Jei mes Jėzų Kristų garbintume tik dėl gimimo, sakyčiau, nebūtų prasmės, nes istorijoje buvo daug šventųjų, gebėjusių įžvelgti žmogaus širdį, dariusių stebuklus, pranašų iki ir po Jo. Sakytume, kuo ypatingai Jėzaus gyvenimas skiriasi nuo jų gyvenimų, jeigu nebūtų kančios ir Prisikėlimo.

– Kaip Jūs manote, kodėl Dievo buvo sumanyta į Prisikėlimą eiti per kančią, Kristų, kaip nusikaltėlį, nužudant ant kryžiaus? Kodėl ir šiandieną reikia kančios, kaip apvalymo, nušvitimo, perėjimo į kažką kilnesnio, didingesnio, šventesnio?

– Betgi ne Dievas nužudė Jėzų, o žmonės. Ir dabartinio karo, prievartos ir žudynių Ukrainoje kontekste matome pasaulį tokį, koks jis yra. Dievas jo eigos nekeičia, jis „neperkilnoja akmenų“. Sukūręs pasaulį, Jis gerbia jo tvarką ir žmogaus, kaip savo kūrinio, laisvę. Dievas žmogų sukūrė laisvą ir leidžia jam viską daryti. Jėzus Kristus atėjo apreikšti Dangiškojo Tėvo valią, kad parodytų, koks yra tikrasis žmogus. Jei žmogus siekia vien valdžios, garbės ir pinigų – nesakau, kad to nereikia, – bet jei tai tampa jo gyvenimo prasme, užpildo jo būtį, tai ir veda prie blogų dalykų.

– Bet jei pažvelgtume dvasine prasme, tai, kas dabar vyksta Rusijoje, Ukrainoje ir tam tikra prasme – visame pasaulyje, yra gėrio ir blogio kova. Maskvos metropolitas Kirilas laimina neva Rusijos šventąjį karą. Kodėl gėriui taip sunku įveikti blogį?

– (Pamąstęs – aut. past.) Prisimenu Melo Gibsono filmą „Kristaus kančia“. Ten yra tokia scena, perteikianti Kristaus kentėjimus Alyvų sode, kai velnias tuo metu Jėzui iš viršaus parodo viso pasaulio nuodėmes. Jų – apstu, anksčiau ir dabar, tarp krikščionių ir tarp kunigų, prisiminkime vergovę, inkviziciją, dabar – pedofiliją. Kas yra velnias, kaip jį suprasti? Tai – galingas melo tėvas. Aš manau, kad ir Kirilas, ir Putinas, ir visa jų aplinka yra šio melo tėvo suvedžioti, ir jiems šis karas atrodo teisingas. Visas pasaulis mato juoda, o jie – balta. Bet... Kristus numirė ir už jų nuodėmes.

– Ar išvis įmanoma blogį sunaikinti?

– Įmanoma, tačiau ne šiame pasaulyje. Blogio nebus tame pasaulyje, kurį Dievas mums yra parengęs. Jėzus Kristus buvo pacifistas. Jis niekuomet nenorėjo, kad žmonės imtųsi ginklo. Prisiminkime, kai Alyvų kalne romėnų kariai atėjo jį suimti, apaštalas Petras išsitraukė kardą ir kirto juo vienam sargybinių, nukirsdamas ausį. Tačiau Jėzus suskubo ją užgydyti. Žydams tikintis, kad Jėzus, sutelkęs juos į kovą, išgelbės iš romėnų priespaudos, Jis skelbė, kad neatėjo imtis kardo, patikindamas, kas jo imsis, tas nuo jo ir mirs. Jeigu žmonės gyventų pagal Jėzaus mokymą, nereikėtų žvanginti ginklais, tačiau Jo valia yra pažeista. Todėl aš nesakau, kad ukrainiečiai neturi gintis ginklu – blogis akivaizdus ir jį reikia stabdyti.

– Jūsų išmintingas žodis, gilios ir drąsios mintys, išsakytos per pamokslus šventadieniais gausiai sutraukia į Tūbausius ir kretingiškius tikėjimo intelektualus. Iš ko ši įžvalgų gelmė?

– Iš pasirengimo: visą savaitę ruošiuosi, apmąstau, bet neturiu įpročio minčių užsirašyti. Pasakau tai, ką prisimenu. Esu baigęs Bažnyčios istorijos studijas Popiežiškajame Švento Kryžiaus universitete Romoje, domiuosi egzegeze – filosofiniu senųjų tekstų aiškinimu, mėgstu tokio pobūdžio knygas.

– Dažnas tikinčiu save laikantis žmogus nėra skaitęs Šventojo Rašto. Kaip iki jo ateiti, kaip jam subręsti, nes būtent Biblijoje, kaip teigiama, glūdi visi žmogų kamuojantys būties atsakymai?

– Šventojo Rašto nepatarčiau skaityti greitai, kaip romaną. Tai turėtų būti maldos ir apmąstymų knyga, skaitoma trumpais gabalais. Nes jei perbėgsi greit, atrodys – daug žiaurumo, keršto, kraujo. Tačiau į šiuos raštus reikia žvelgti iš Dievo perspektyvos, kaip jis vedė žmogų per jo išganymo istoriją, atsižvelgiant į laikmečius, geografiją, tautų papročius, sekant, ką Dievas norėjo pasakyti tiems žmonėms, ką jis šiandien nori pasakyti tau.

– Kur yra tikėjimo pradžia? Kaip ir nuo ko netikinčiam pradėti?

– Reikia pradėti nuo pavyzdžių, šeimoje – nuo tėvų. Tikėjimas yra malonė, ir pats žmogus turi pajusti vedimą. Netikinčiam nieko nesakyti, nes žodinis deklaravimas, įtikinėjimai, moralizavimas nieko nereiškia. Reikia labai pasitikėti Dievo apvaizda, o kitąkart – pasimelsti ir kantriai palaukti. Mes norime greito rezultato, bet juk ir medis greit neužauga.

– Koks buvo Jūsų paties kelias į kunigystę? Kas įkvėpė ir skatino Jūsų vidinį tikėjimą?

– Esu tikras žemaitis, kaimo vaikas, gimęs Karklėnuose Plungės rajone, augęs vienkiemyje prie Telšių. Šeimoje augome 4-iese, su broliu Kazimieru buvome vidurinėliai, o kai jau buvome suaugę, tėvams gimė 5 vaikas – nuo jauniausiojo brolio mane skiria 23-ji metai. Mama Virginija dirbo tikybos mokytoja. Tačiau mūsų šeimos pamaldumas, manau, atėjo iš senelių Adelės ir jau amžinatilsį Juozapo Valickų. Nuo mažumės abu su Kazimieru, jis dabar dirba inžinieriumi Klaipėdos jūrų uoste, patarnaudavome Viešvėnų bažnyčioje. Mama ten tarnavo ir pročkele.

Prasidėjo Sąjūdis, jautėsi pakilimas, bažnyčioje būdavo ir vyresnių vaikų. Kadangi augome vienkiemyje, tai bažnyčios vaikai buvo ir mano pagrindiniai draugai. Vėliau visi važiuodavome į rekolekcijas, stovyklaudavome. Taip bažnyčioje ir užaugau.

– Kokios buvo Jūsų vaikystės Velykos? O dabar?

– Šeštadienį dažydavome kiaušinius vašku ir svogūnų lukštais: mamai sekdavosi gražiai, o mums – bet kaip. Vakare eidavome į bažnyčią: Didįjį penktadienį ir šeštadienį bažnyčioje vykdavo budėjimai per naktį, mums vaikams, būdavo įdomu – adoruodavome, o per pertraukas bėgdavome į varpinę pažaisti. Smagi bendrystė Velykų sekmadienį tęsdavosi pas senelius, kur suvažiuodavo giminė.

Tuokart man dar nereikėjo būti klebonu (juokėsi – aut. past.) – žiūrėti, ar viskas šventinėms pamaldoms pasiruošta, būti atsakingam už ūkį, kaip yra dabar.

– Visą Didžiąją Velykų savaitę gyvename kitokiu ritmu: bėgiojame po parduotuves, iš anksto ruošiame vaišes, bet nedažnas laiko beskiriame Dievui, nors ir skelbiamės visu 80 proc. esą katalikai. Ką Jūs, kaip kunigas, norėtumėte pakeisti?

– Nekeisčiau nieko. Toks yra laikmetis, jį reikia priimti ir jame gyventi.

– Ko didžiųjų švenčių proga palinkėtumėte savo parapijų žmonėms ir „Pajūrio naujienų“ skaitytojams?

– Suprasti begalinę Dievo meilę žmonėms. Italai palinkėtų: kad man atneštum 1 kg šokoladinį kiaušinį (juokėsi – aut. past.).


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas