|
|
|
Kurti skatinanti frazė
Noriu, bet negaliu Ilgi laiptai, tamsus trečio aukšto licėjaus koridorius, socialinės pedagogės kabinetas. Ne ne, esu čia ne dėl savęs, o dėl sūnaus Alesandro. Daugeliui tėvų tokie apsilankymai keltų nerimą, susierzinimą, bet man po šitiek metų jau nei šilta, nei šalta. Rūškanas, išraudęs socialinės pedagogės veidas – tai toks pat įprastas vaizdas, kaip grikių košė pirmadienį. Šį kartą mažojo Alesandro dienyne radau (tiksliau licėjaus vadovybė rado, nes aš sau nervų dėl tokių dalykų negadinu) italų kalbos mokytojos pastabą, kad manasis berniukas per kalbėjimą mažumėle sumaišė kalbos registrą... Tiksliau... Supažindino gerbiamą mokytoją su Ferarri šeimos žodynu... Žinoma, jis ne silpnų nervų žmonėms, bet vadinti jį necenzūriniu – išpūstas burbulas... Išklausiau socialinės pedagogės valandos moralą ir galvoju: „Už ką man tokia kančia?“ Negana to, ta madona dar drįso pareikšti, kad nesugebu auklėti savo atžalos! Aš?! Į šeštą dešimtį įkopęs vyras nesugebu auklėti savo sūnaus?! Nesąmonė! Gal paprasčiausiai Ferarri šeimoje puoselėjamas spartietiškas vertybes be jokios cenzūros ne visiems lemta suprasti, a? Laimei, sugedusią nuotaiką praskaidrina ateinantis pavasaris ir gražiausios šio metų laiko šventės. Ne ne, kalbu tikrai ne apie šv. Velykas. Jau greitai Venecijos mero rinkimai. Tikiu, kad mano miestui reikia manęs. Turiu reikiamos patirties: nesuskaičiuojami apsilankymai pas licėjaus administraciją dėl mažojo Alesandro mane užgrūdino bet kokiai priešininkų opozicijai. Turbūt kažkas klaus, kaip aš, Lorenzo Ferrari, galiu valdyti Veneciją, jei nesugebu auklėti sūnaus? Bet gi koks skirtumas! Anksčiau ar vėliau Venecija vis vien atsidurs po vandeniu...
Tomas VALIŪNAS--- Girdžiu Paskutinė kalendorinė žiemos diena. Einant gatve savo galvoje išgirdau mintis. Tai viena, tai antra, galiausiai ir trečia minti. Kokios jos? Visokios.
Evelina STONKUTĖ--- Bėgu, kūlversčiais rituosi, stojuosi ir koja vėl kliūnu – Ir taip kasdien Gyvenimą visą išties Galvoje tūno tas idealas, formą keičiantis nuolat Bado jis mane mintimis, šiaušia plaukus Tikslo nematydama tikslą turiu Būtinybe išgyvenimui jis tapo Bėgu į rytojų, tačiau atsiduriu šiandienoje „Neskubėk gyventi“, – sakė mama Bet kitaip man neįdomu
Kamilė PULOKAITĖ--- Neišdulksnojimai pokalbio dulksna nudulka šypsniais raitosi sekundės vėl atleisk naktis nudunda kiek per skaidriai kiek per smulkiai vyšnios pervargsta žydėti nužydėti nebegali nuo pavasario apsalę mokomės savim almėti taip į dulksną aidi blyksniai iš vaikystės nesugrįžę nebegalim džiaugtis blyškiai išsakyta atsiminę
Linas DAUGĖLA
|
|
