Pajūrio naujienos
Help
2023 Birželis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še3101724
Se4111825
Apklausa

Ar, norint įsidarbinti į valstybės tarnybą, vis dar reikia turėti pažinčių?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Pelėkių kaimas Latvijos kariuomenės generalinio štabo išleistame Darbėnų apylinkių topografiniame žemėlapyje. 1930 m.

Pelėkių žemės plyti Kulšės upelio pakrantėse, šalia Laukžemės. Ši kaimynystė lėmė tai, kad XIX a. ir XX a. I ketvirtį kaimas buvo priskiriamas Laukžemei, nes jo žemėje buvo įsikūręs Laukžemės dvaro ūkinis-gamybinis centras, pavadintas Pelėkių palivarku.

Vietovės vardas siekia priešistorinius laikus

Archeologiniai paminklai liudija, kad Pelėkiuose žmonės nuolat gyvena nuo pirmųjų mūsų eros amžių. Iš pradžių tai buvo Vakarų Lietuvos kapų su akmenų vainikais kultūrinės grupės atstovai, kuriuos VII–VIII a. pakeitė jiems giminingi kuršiai.

Manoma, kad vietovės vardas taip pat siekia priešistorinius laikus. Kalbininkų nuomone, žodis „pelekis“ senųjų baltų kalba galėjo reikšti tai, „kas (at)skelta (pasidaręs aštrus, smailas)“. Iš jo kilo stogo kraigo pavadinimas „pellekis“ prūsų kalba, o žuvies plaukmens pavadinimas „pelekas“ – lietuvių kalba. Mūsų kaimynų latvių kalba žodžiu „pelēks“ įvardijama pilka spalva.

Pelėkių kaimas pradėjo formuotis XV a., kai į Lietuvai atitekusias apytuštes kryžiuočių išžudytų kuršių žemes ėmė keltis žemdirbiai žemaičiai. Visiškai jis susiformavo XVI a. 7 deš., per Valakų reformą. Kaimui priklausė apie 695 ha dydžio stačiakampis žemės sklypas, nutįsęs nuo Laukžemės iki Auksūdžio. Jo kaimynystėje driekėsi Sūdėnų bei vėliau atsiradusių Žynelių, Maloniškių ir Medomiškių kaimų žemės. Kaimo ribas žymėjo akmenų pylimai-ežios. Paskutinį tokį pylimą, Pelėkius skyrusį nuo Sūdėnų, melioratoriai sunaikino po 1970 m.

Pelėkiai priklausė Laukžemės dvarui. Kaimas buvo gatvinis, jo sodybos stovėjo dešiniojo Kulšės kranto aukštumos pakraštyje, abipus pagrindinės gatvės, jungusios gyvenvietę su ariamais laukais, ganyklomis ir keliais. Jame gyvenę žemdirbiai mokėjo dvarui mokestį už žemės rentą, taip pat mokesčius dvarui išlaikyti, atlikinėjo įvairias prievoles. Dvasiniais jų reikalais rūpinosi Laukžemės katalikų bažnyčios dvasininkai.

XVII–XVIII a. koklių šukės, rastos istorinėje kaimavietėje.

Fot. Gintautas Zabiela, 2011 m.

Laukžemės katalikų bažnyčios 1802–1827 m. krikšto metrikų knygoje yra minimos Pelėkiuose gyvenusios Ablonskių, Bendikų, Bertašių, Danilavičių, Galdikų, Gigų, Girtų, Grikšų, Jablonskių, Kiesų, Kusų, Lapinskių, Lekstučių, Mikučių, Mineikių, Misių, Mockų, Narkų, Naruišių, Norvaišių, Piekų, Pukinskių, Puškorių, Raišių, Ronkių, Rukių, Salių, Serapinų, Serapinavičių, Skersių, Statkų, Strakšių, Šimkų, Tarvydų, Zaburų, Želvių, Žilių (Žilevičių), Žobakų šeimos.

Krikšto metrikų įrašai liudija, kad šeimoje dažniausiai gimdavo vienas kūdikis. Dvynukių Kotrynos ir Barboros 1825 m. susilaukė tik Vincentas ir Kotryna Danilavičiai. Nesantuokiniai vaikai tuo metu gimdavo labai retai. Jų per 25 metų laikotarpį susilaukė tik dvi kaimo merginos: Elena Kiesaitė ir Kotryna Skersytė.

Kaimo kryžius su koplytėle.

Fot. R. Sargūnas, 1978 m. Kretingos muziejaus fondai

Sulenkintos pavardės – bajoriškos kilmės požymis

Metrikų įrašai mena, kad turtingiausi valstiečiai siekė, kad jų vaikai galėtų ištrūkti iš žemiausio socialinio sluoksnio ir gautų bajorams teikiamų privilegijų bei lengvatų, kurios buvo reikalingos norint gauti išsilavinimą. Ano meto suvokimu, bajoriškos kilmės požymiais buvo laikoma sulenkinta pavardė ir lotyniškos santrumpos G. D. (Generosus Dominus – kilmingasis ponas) rašymas priešais tėvų pavardes. Tokias aspiracijas puoselėjo Jonas ir Magdalena Žiliai. Jų sūnaus Jono krikšto metrikoje 1824 m. įrašyta, kad tėvai yra sutuoktiniai Jonas Žilys ir Magdalena Kiesaitė. Bet po dviejų metų, krikštijant kitą sūnų, kuriam pagal bajorišką tradiciją buvo suteiktas dvigubas vardas – Izidorius Jonas, abiejų tėvų pavardės įrašytos sulenkintos – Jonas Žilevičius ir Magdalena Kiesevičiūtė, o priešais kiekvieną jų įrašyta kilmingumą nurodanti santrumpa G. D. Kūdikio krikštatėviais tapo tikras bajoras, M. D. (Magnificus Dominus – šlovingasis ponas) Romuldas Golkontas ir kūdikio teta, „kilmingoji ponia“ Joana Žilevičiūtė.

Įdomu, kad kai kurių turtingų valstiečių vaikų krikštatėviais buvo kviečiami tikri valstybines pareigas einantys bajorai ar net Laukžemės dvaro savininkai. Pavyzdžiui, 1824 m. sutuoktinių Tado Jablonskio ir Onos Staniulytės sūnaus Juozapo krikšto tėvu tapo Upytės apskrities teismo tarnautojas Jonas Aleknavičius, o krikštamote – baronaitė Dorota Mirbachaitė iš Laukžemės dvaro.

Trenerio Stasio Ruzgailos gimtinė

1846 m. Pelėkių kaime stovėjo 12 prievolininkų sodybų. Apie XIX a. vidurį kaimas buvo panaikintas, valstiečiai iškeldinti į kitas gyvenvietes, o žemėje įkurtas Laukžemės dvaro padalinys – Pelėkių palivarkas, tapęs minėto dvaro ūkiniu-gamybiniu centru. Palivarko sodyba iškilo į vakarus nuo buvusios gyvenvietės, kelio į Laukžemę dešinėje pusėje. Ji buvo kompaktiško stačiakampio plano, su gyvenamaisiais ir ūkiniais-gamybiniai pastatais. Į šiaurę nuo sodybos laukuose prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo išgręžtas artezinis šulinys. Nuo sodybos dirbamos žemės laukų, ganyklų ir pievų link buvo nutiesti tiesūs keliai.

Dirbama žemė, kaip ir kaimo laikais, plytėjo aukštumoje palei Kulšės upelį. Likusią, didesniąją, teritorijos dalį apėmė mišku ir krūmais apaugusios ganyklos, skyrusios palivarko sodybą nuo Laukžemės. Jų šiaurinėje dalyje nuo 1872 m. žemėlapiuose žymima vienkieminė nausėdija – Pelėkių užusienis. Jame gyvenusi laisvųjų valstiečių šeima, todėl pagal administracinį-teritorinį suskirstymą vienkiemis iki Lietuvos žemės reformos buvo priskiriamas Medomiškių kaimui.

Stasys Ruzgaila prie gimtojo namo 1974 m.

Ruzgailų šeimos archyvas

1902 m. palivarke buvo 46 gyventojai. Vienoje šeimų 1922 m. gimė Stasys Ruzgaila, kuris užaugo Palangoje, o po Antrojo pasaulinio karo gyveno Kretingoje, dirbo kūno kultūros mokytoju ir krepšinio treneriu, už nuopelnus krašto sportui 1988 m. nominuotas Kretingos rajono Garbės piliečiu.

Vykdant Lietuvos žemės reformą, palivarkas buvo paimtas valstybės nuosavybėn, panaikintas ir pavadintas Pelėkių kaimu. Jo žemės padalintos kumečiams, mažažemiams ir bežemiams, o vykdant Lietuvos žemės reformą 1938–1944 m. kaimas išskirstytas į vienkieminius ūkius.

Suginė į kolektyvinius ūkius

Sovietų okupacijos pradžioje Pelėkių, Medomiškių ir Laukžemės kaimuose 1940 m. buvo suformuota ir Raudonajai armijai perduota keletas sklypų, kuriuose kariškiai planavo įrengti karinį aerodromą, o nuo Šventosios upės iki pat Medšarkių pastatyti gynybinių įtvirtinimų liniją. Kaimo rytinėje dalyje projektuojamam aerodromui buvo nusavinta didesnioji dalis Leono Pauliko ir Leopoldo Jašinsko žemės – iš viso 44,84 ha. Todėl Darbėnų valsčiaus Žemės ūkio komisija Laukžemės kaimo vakarinėje dalyje iš dvarininko Jono Stankaus nacionalizuotose ganyklose pirmajam kompensacijai pamatavo 16,81 ha, o antrajam – 28,03 ha žemės.

Prasidėjus karui, Raudonosios armijos gynybinių įtvirtinimų sumanymai liko popieriuje, o planuoto aerodromo karo lėktuvams statybas 1944 m. atnaujino vokiečiai, pavadinę jį Darbėnų lauko aerodromu. Jam parinktos teritorijos ilgis šiaurės – pietų kryptimi siekė 1 200 m, o plotis – 300 metrų.

Pokariu kovodama su rezistencija ir ruošdamasi masinei kolektyvizacijai, sovietų valdžia 1949 m. iš Pelėkių į Sibirą ištrėmė Petrę Ruibienę, Barborą Stonkienę ir jos vaikus Joną, Kazį, Antaną, Praną, Oną ir Petrę Stonkus. Iš tremties jie paleisti buvo 1954–1957 m.

Valstiečius prievarta suginus į kolektyvinius ūkius arba žemės ūkio arteles, Pelėkiai priklausė „LTSR Dešimtmečio“, o vėliau – Laukžemės kolūkiui. Šalia kaimo iškilo ūkio gamybinis kompleksas, o abipus pagrindinės gatvės buvo pradėta formuoti kolūkinė gyvenvietė, į kurią priverstos iš dar neseniai, prieš karą, pasistatytų vienkieminių sodybų keltis kolūkiečių šeimos. Senąjį kaimą dar priminė priešais gyvenvietę pakelėje stovintis aukštas monumentalus kryžius su meniška Nukryžiuotojo skulptūra bei aplink kryžiaus stiebą sumontuota koplytėle, kurioje stovėjo medinės, polichromuotos Marijos, 2 angelų, Karalaitės, šv. Antano skulptūros ir Šv. Barboros paveikslas.

Pokariu pagal gyventojų skaičių Pelėkiai buvo vienas didžiausių Laukžemės apylinkės kaimų. Jame 1959 m. buvo registruota 166 žmonių, o 1970 m. – 60 vyrų ir 62 moterys. Vėliau, ypač įsibėgėjus melioracijai ir vienkiemių naikinimui, populiacija smarkiai sumažėjo: 1989 m. buvo belikę 22 gyventojai.

Pelėkių akmuo su dubenėliais, vad. Velnio akmeniu.

Fot. Julius Kanarskas, 2007 m.

Akmuo – Sūdėnų, kapinės – Auksūdžio žemėse

Dažnos žemės ir administracinio-teritorinio suskirstymo reformos pakeitė Pelėkių ribas. Kaimas prarado didelę dalį žemių, kurios atiteko Laukžemei, Medomiškiams, Sūdėnams ir Auksūdžiui. Šiandien kaimui priklauso 434,35 ha dydžio žemės plotas, kuriame prieš porą metų buvo registruotos 7 sodybos ir 1 sodybvietė, gyveno 15 gyventojų. Šiaurės rytiniame žemių pakraštyje stovi 7 vėjo jėgainės, gaminančios elektros energiją.

Kaimo priešistorę ir istoriją mena išlikę kultūros paveldo objektai. Vienas įdomiausių iš jų yra Pelėkių akmuo su dubenėliais, dabar esantis Sūdėnams priskirtoje žemėje. Tai ledynmečiu iš Skandinavijos atvilktas masyvus, 6,5 x 4,8 m dydžio ir iki 1,22 m storio netaisyklingo trikampio pavidalo granito riedulys plokščiu paviršiumi. Paviršiuje matosi natūralus, 87 x 70 cm dydžio ir iki 3 cm gylio įdubimas, o pietrytinėje ir pietinėje dalyje gausu dubenėlio pavidalo duobučių. Didžiausia duobutė siekia 8 cm skersmens ir 4 cm gylio, o kitos – 3–4,5 cm skersmens ir 0,5–1 cm gylio.

Seniau iš po akmens tryško šaltinis, kurio vandenį vietos gyventojai laikė turinčiu stebuklingos gydomosios galios. Pasakojama, kad ant akmens naktimis pasirodančios šmėklos, šokantys velniukai, dėl ko akmuo pavadintas Velnio akmeniu. Esą seniau prie jo jaunimas mėgo rengti gegužines, nors naktimis pavieniui būdavo vengiama eiti pro šalį. Pasakojimai taip pat mena, kad pagonybės laikais ant akmens vaidilutės kūrendavo ugnį, o žyniai dievams aukodavo aukas.

Akmuo saugomas kaip geologinis gamtos paminklas bei archeologinį ir mitologinį vertingųjų savybių pobūdį turintis nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paminklas.

Nuo XVII a. Pelėkiai turėjo savo kapines, kurios išliko Auksūdžiui priskirtoje žemėje, kairiajame Kulšės krante. Jos saugomos kaip vietinio reikšmingumo lygmens registrinis kultūros paveldo objektas, turintis memorialinį vertingųjų savybių pobūdį.

Kapinės įrengtos aukštumos kyšulyje ir buvusios apie 55 x 53 m dydžio. Jose iki XVIII a. pab. laidoti Pelėkiuose mirę gyventojai, daugiausia maro ir kitų mirtinai užkrečiamų ligų epidemijų aukos. Vėliau, iki tarpukario, čia amžinybėn retsykiais būdavo išlydimi savižudžiai, nekrikštai, Pelėkių palivarke mirę iš Kuršo gubernijos kilę evangelikai liuteronai. Tiek evangelikus liuteronus, tiek ir Laukžemės dvarininkams vokiečiams Kuršo baronams tarnavusius katalikus, aplinkinių kaimų žemaičiai pravardžiavo „leišiais“, todėl kapinės buvo pradėtos vadinti Leišių kapais, Leišių kapaliais. Be to, jos vadintos ir Laukžemės kapais, nes Pelėkiai buvo Laukžemės dvaro dalis.

Pelėkių kaimo kapinės, vad. Leišių kapaliais.

Fot. Julius Kanarskas, 2013 m.

Tarpukariu kapinės pateko į Auksūdžio ūkininkui Petrui Stonkui skirtą žemės sklypą. 1937 m. jose dar stovėjo vienišas medinis monumentalus kryžius, augo keletas medžių ir krūmų. 1975 m. teritorija numelioruota: medžiai išrauti (palikta tik vieniša pušelė), kapinės suartos, per jas iškasta melioracijos tranšėja. Vykdant žemės judinimo darbus iki šiol randama žmonių kaukolių, kaulų fragmentų, kaltinių vinių, kuriomis buvę sukalti karstai. 1991 m. virš žvėrių urvų šalia pušies 70 cm gylyje aptiktas apardytas griautinis kapas, kuriame mirusysis palaidotas galva į pietryčius.

Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre yra registruota Pelėkių istorinė kaimavietė, esanti Kulšės dešiniojo kranto aukštumoje ir apimanti 41 tūkst. 880 kv. metrų dirbamos žemės plotą. Jos aukščiausiame taške stūkso senas vienišas kryžius, žymintis šioje vietoje XX a. buvusią sodybvietę. Kaimavietę 2011 m. tyrinėję Klaipėdos universiteto archeologai čia aptiko ilgalaikių arimų apardytą 22–38 cm storio XVII–XVIII a. kultūrinį sluoksnį su degusiais akmenimis, akmenimis apkrautomis stulpavietėmis, kaimiškos žiestos buitinės keramikos, neglazūruotų koklių su reljefiniu augaliniu ornamentu fragmentų, puodyninių koklių šukių, retai kaimuose pasitaikančių olandiškų pypkių dalių.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas