Pajūrio naujienos
Help
2024 Vasaris
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe291623
Še3101724
Se4111825
Apklausa

Ar pasigendate naujų rajono Savivaldybės projektų?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Igoris Kuzmenka

Nors ukrainiečių kovos su agresoriais vyksta šešiuose šalies Rytų ir Pietų regionuose, šio karo likimą turėtų nuspręsti mūšiai Donbase. Šis regionas yra pats turtingiausias požemiuose glūdinčios anglies, aukso, deimantų, urano ir daugybės kitų brangių ir retų metalų. Jų išgavimas užtikrintų klestėjimą Ukrainai ir solidų iždo papildymą Rusijai.

Apie tai, kodėl Rusijai 2014 m. pavyko atplėšti dalį Donecko regiono ir kokios problemos iškiltų jį ukrainiečiams atsikovojus, paklausiau trijų vietos gyventojų – teisininkų Igorio Kuzmenkos, Irinos Liash ir skaičiavimo mašinų technologės Lenos Komarenkos.

„Kai aš girdžiu ką nors kalbant, kad 2014 m. įvykiai buvo spontaniškas Donecko ir Lugansko regiono rusakalbių sukilimas, mane ima siutas, nes buvau tų įvykių liudininkas ir pažinojau dalį „sukilimo“ aktyvistų“, – teigė penkiasdešimtmetis I. Kuzmenko. Šiuo metu vyras dirba Charkovo regiono Cirkunų apylinkės karo komendanto pavaduotoju, o prieš 2014 m. jis dirbo Donecko srities Gorlivkos miesto prokuratūroje.

I. Kuzmenko atmintin visam gyvenimui įsirėžė diena, kai vos liko gyvi su šeima bėgdami iš šio miesto.

„Maištą surežisavo ir vadovavo grupė Maskvos saugumiečių, kurie, norėdami pritraukti kovotojus, leido šiems plėšti ukrainietiškus bankus ir įmones, dalijo ginklus, todėl į maištininkų gretas plūstelėjo tiek mafijozai, tiek bedarbiai. Sužinojęs, kad maištininkai šaudo Ukrainai lojalius žmones ir tuos, kas nenori atiduoti mašinų ar pinigų, nusprendžiau iš čia kuo greičiau sprukti“, – pasakojo vyras.

Jis liepė žmonai paimti iš mokyklos sūnų ir dukterį, ir šie visi patikros punkte pamatė, kaip buvo nušautas priekyje važiavusios mašinos vairuotojas. I. Kuzmenka iš išgąsčio verkiančiai žmonai telefonu liepė pradaryti užtemdytus mašinos langus, kad „žalieji žmogeliukai“ pamatytų vaikus.

Slovianskas buvo pirmas miestas Donecko regione, kuriame 2014 m. ginkluoti Maskvos maištininkai perėmė valdžią.

Po pusvalandžio per kitoje vietoje esančią patikrą visi keturi sėkmingai ištrūko iš Gorlivkos, nors I. Kuzmenka vienu metu manė, kad bus sušaudytas. Mat sukilėliai atimdavo visureigius, o šiuo važiavo ir jie.

I. Kuzmenkos nuomone, po to, kai 1990 m. nuo TSRS panoro atsiskirti Baltijos valstybės ir jų pavyzdžiu kitos buvusios respublikos, Maskva kūrė planus, kaip sužlugdyti procesą. Po to, kai Vakarai tinkamai nesureagavo į 2008 m. Kremliaus surengtą Gruzijos užpuolimą ir Osetijos bei Abchazijos atplėšimą, Kremlius nusprendė tai pakartoti Ukrainoje. Jos užpuolimui buvo rengtasi kelerius metus, į svarbias pareigas infiltruojant savus agentus.

I. Kuzmenkos nuomone, Maskvai maištas Donbase 2014 m. pavyko dėl kelių priežasčių, viena jų – kad į Donbasą dirbti buvo sukviesti žmonės iš kitų TSRS respublikų, ir ukrainiečiai ten liko mažuma. Siekdama vystyti Donbasą Maskva jį ypač gerai aprūpindavo maistu, buities prekėmis, o atvykę darbininkai greitai gaudavo butus. Be to, sovietmečiu buvo steigiamos beveik išimtinai rusiškos mokyklos, o ukrainiečių kalba dirbtinai naikinama. Todėl, kai Kijevo Maidano aikštėje 2014 m. kilo protestai prieš tai, kad prezidentas Viktoras Janukovyčius nori šalį suartinti ne su ES, o su Rusija, Donecke prasidėjo paramos V. Janukovičiui mitingai.

Slovianską Ukrainai pavyko atsikovoti, tačiau miestą Rusijos artilerija apšaudo nuolat.

Iš Rusijos atsiųstiems saugumiečiams maištą sukelti Donecke palengvino ir tai, kad, nuvertus V. Janukovičių, policijai buvo nurodyta nenaudoti prievartos prieš demonstrantus. Toks įsakymas buvo duotas siekiant numalšinti tautos pyktį ant policininkų, kurie sušaudė per 100 demonstrantų Kijevo Maidane. Donecko ir Lugansko regiono miestuose keliasdešimties Rusijos saugumiečių grupelės sugebėjo užimti administracijos, policijos pastatus, mat „demonstrantams“ bijota pasipriešinti. „Maištą“ palengvino ir tai, kad dalis policininkų simpatizavo Rusijai.

Nors Rusijos saugumiečiams demonstracijas pavyko surengti įvairiuose Donecko miestuose, pirmas ginkluotas valdžios perėmimas įvyko Slovianske, antras Gorlivkoje, ir tik po to Donecke.

„Nuo Sloviansko ginkluotą sukilimą Maskva, manau, pradėjo dėl simbolinių ideologinių priežasčių – miesto pavadinimas yra kilęs nuo žodžio „slavai“, Gorlivką, ketvirtą pagal dydį regiono miestą, užėmė dėl logistikos, nes čia susikerta svarbūs geležinkelių, dujotiekių ir naftotiekių keliai“, – pasvarstė I. Kuzminas.

Sugriovimų simbolis – Marjinka

„Ne Mariupolis, bet Marjinka yra labiausiai subombarduotas Ukrainos miestas šiame kare, Mariupolyje labiausiai nukentėjo tas mikrorajonas, kuriame yra „Azovstal“ gamykla, o Marjinka visa yra nušluota nuo žemės paviršiaus“, – pareiškė I. Liash.

Palyginti šios miestus yra nelengva, mat iki karo Mariupolyje gyveno 0,5 mln., o Marjinkoje – tik 10 tūkst. žmonių. Tačiau I. Liash ir jos tėvams sugriovimai Marjinkoje yra labai skaudūs, mat jie visi iki karo tame miestelyje dirbo, o teisininkė iki skyrybų jame dešimt metų gyveno. Mūšiai miestelio griuvėsiuose, panašiai kaip Bachmute, vyksta ir dabar, nors priešas jau yra užėmęs tris ketvirtadalius Marjinkos teritorijos.

Irinos tėvai ten iki karo dirbo Ukrainos pašte, o ji pati teisininke merijoje ir keliose privačiose firmose. Šeima gyveno gretimame Krasnogorivkos miestelyje, kur, kilus 2014 m. mūšiams, I. Liach šeima tapo pagrindine ukrainietiškumo skleidėja.

Teisininkė Irina Liash su dukra Marina vienintelės visoje Krasnogorivkoje dėvėjo tautiškai išsiuvinėtus rūbus.

„Mano mama prisiminė, kaip ją vaikystėje už tai, kad atėjusi į pirmą klasę kalbėjo ukrainietiškai, mokytoja išjuokė ir nurodė liautis šnekėti „veršių kalba“, tad 2014 m. apsisprendėme, kad nebenuolaidžiausime gatvės kaimynams – kalbėsime ukrainietiškai, dėvėsime tautinius rūbus“, – pasakojo moteris.

Teisininkė savo tėvų namuose pasiūlė rengti antrokams pamokas, kad dukrai Marinai vėliau nereikėtų dvejus metus mokytis toje pačioje klasėje. Iš 35 mokinių tik šeši ėjo į pamokas, kiti vaikai su tėvais buvo išsibėgę.

Pamokoms persikėlus į mokyklą I. Liash dukra buvo vienintelė, nepriklausomybės dieną apsivilkusi tautiškais siuviniais papuoštą palaidinę. Teisininkės šeima už demonstruojamą patriotizmą ne kartą gavo anoniminių grasinimų susidoroti, todėl pernai Rusijai įsiveržus į Ukrainą kariškiai liepė I. Liach su šeima skubiai evakuotis.

Krasnogorivkoje 2014 m. užvirė tokie dideli mūšiai, kad iš 16-os buvo likę vos trys tūkstančiai gyventojų. „2014 m. buvo informacinis chaosas, mes nesupratom, kas vyksta“, – moteris teigė greit supratusi, kad tariami stichiniai rusakalbių protestai yra gerai Maskvos suplanuoti. Tada ją labiausiai sukrėtė į Krasnogorivką atvykusių „sukilėlių“ nurodymas nebekalbėti ir nedainuoti ukrainietiškai.

„Mes be elektros gyvenome trejus metus, o daugiabučiuose nebuvo šildymo ir vandens, nes jis buvo tiekiamas iš Donecko, o šis Ukrainos kontrolėje likusioms gyvenvietėms jo nebedavė“, – prisiminė I. Liach. Fronto zonoje atsidūrusiose Krasnogorivkoje ir Marjinkoje dujų ir geriamojo vandens nebuvo devynerius pastaruosius metus, o apšaudymus žmonės kentė kas kelias savaites ar mėnesius nuolat.

„Rusija Donecką labai įtvirtino, jį Ukrainos kariuomenei nebus lengva atgauti, tačiau ne mažiau sunku bus lojaliais paversti ir vietos gyventojus, kurių čia net devyniasdešimt procentų remia Maskvą, o ne Kijevą“, – teigė I. Liach.

Lena Komarenka teigė, kad Donecko gatvėse beveik nesimato vyrų.

Donecko gatvėse neliko vyrų

„Aš gimiau Severodonecke, bet po to, kai Donecke baigiau politechnikos institutą, jame ir pasilikau gyventi, ten sukūriau šeimą“, – pasakojo viename Kijevo viešbučių kambarių tvarkytoja dirbanti L. Komarenka.

Moteris iš Donecko išvyko tik praėjusią vasarą, tad sakė gerai žinanti, kaip miestas gyveno per devynerius nepaskelbto karo metus. „Iš 1,1 milijono gyventojų Donecke liko apie du trečdalius žmonių, o gatvėse kartais galima buvo sutikti vien moteris ir pensininkus, nes visi vyrai buvo jėga paimti į kariuomenę ir pasiųsti į frontą kovoti prieš Ukrainą“, – pasakojo L. Komarenka.

Karinio komisariato darbuotojai vaikščiojo po darbovietes ir visus vyrus iki šešiasdešimties metų iš karto išveždavo į frontą. Dėl to kildavo kuriozinių situacijų, nes nebelikdavo vairuotojų pristatyti į parduotuves maisto, ir šiose nieko nebuvo galima nusipirkti.

2014 m. mieste esą buvo baisus chaosas ir savivalė, ginkluoti vyrai darė, ką norėjo, bankai buvo išplėšti ir neveikė. Vėliau gyvenimas sunormalėjo, tačiau liko sudėtingas.

Susirgus vyrui ir norėdama uždirbti pinigų L. Komarenka vyko dirbti vaikų aukle ne tik į Vokietiją ir Austriją, bet ir į Rusijos miestą Rostovą. „Aš Rostove neslėpdavau, kad esu ukrainietė, ir prieš devynerius metus rusai užjausdavo, sakydavo, kaip gaila, kad mūsų slavų tautos pykstasi, tačiau vėliau, paveikti Maskvos propagandos, ėmė sakyti, kad ukrainiečiai yra fašistai, ir nėra ko jų gailėtis, – teigė L. Komarenka, kuri į Ukrainą persikėlė tik pernai, kai palaidojo ligotą mamą, kuri nenorėjo niekur vykti. – Donecke liko mano butas, norėčiau, kad Ukraina atgautų miestą, žmonės ten nėra blogi, tik labai jau apkvailinti rusiškos propagandos. Jie įsitikinę, kad Ukrainoje jie gyventų blogiau, būtų diskriminuojami, nors iš tiesų Rusija yra autoritarinė ir vargingesnė valstybė.“

Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Ukrainos


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas