|
|
|
Bronė Liniauskienė: nepamirštamas pedagogės ir poetės tandemas
Pedagogė ir poetė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė ir Kretingos rajono Garbės pilietė Bronė Liniauskienė, dėl gimtosios kalbos ir poetinio žodžio puoselėjimo tapusi Kretingos legenda, šiemet kovo 20 dieną būtų šventusi savo 100-mečio jubiliejų. Keturis dešimtmečius ji dirbo dabartinėje Pranciškonų gimnazijoje lietuvių kalbos mokytoja ir mokė gimtosios kalbos grožio, išleido 7 poezijos knygas – paskutinioji jų buvo rinktinė „Kregždės praauga dangų“. Kai B. Liniauskienė šventė savo 85-metį, teko su ja rengti interviu „Pajūrio naujienoms“. Tuomet B. Liniauskienė sakė mananti, kad kretingiškiai, ypač buvę kolegos ir mokiniai, ją labiau žino kaip mokytoją, o ne kaip poetę. „Aš visąlaik mokiau vyresniųjų klasių mokinius. Tai – labai įdomūs žmonės, su kuriais galima buvo kalbėtis įvairiomis temomis. Net jeigu keli mokiniai klasėje buvo smalsūs, verta buvo dirbti vien dėl jų, – prisiminė mokytoja, patikindama, kad kitos profesijos žmogumi savęs ji neįsivaizdavo. – Jeigu galėčiau pakartoti gyvenimą, vėl būčiau mokytoja.“ Mokytojos B. Liniauskienės darbą visą gyvenimą lydėjo ir kūryba. Ji tikino, kad poezija nuo vaikystės jai buvo atgaivos šaltinis. „Mano atrama – žemė ir tėviškė. Visąlaik gedavau tėviškės, savos žemės kampo, kurių anksti netekau. Todėl mano poezija nėra moderni ir jauniems žmonėms ji nepatinka“, – tuomet samprotavo kūrėja. Per visą jos poeziją – nuo ankstyvosios iki pačios brandžiausios – brėžiama laiko linija. Vieno gyvenimas toks, kito – kitoks: laikas kažką palieka, kažką nusineša. Džiaugsmas ir ašaros – taip pat laikinumo požymiai. Senatvė neužgožė gyvenimo geismo Tuomet devintą dešimtį įpusėjusi iškili moteris atrodė žvali, išsaugojusi itin gerą atmintį ir šviesų protą. Jos būtį apsunkino vien tai, kad po sudėtingų kojų operacijų sunkiai vaikščiojo, bet, tikino, kaitę telefonai nuo pokalbių su draugėmis, gyvenančiomis visoje Lietuvoje, aplankydavę ir buvę mokiniai. „Neturiu kojų, bet turiu rankas, akis, galvą, aiškų protą. Man bjauru klausytis, kaip seni žmonės kalba apie „smertį“. Iš tikrųjų, kalbėdami apie mirtį, jie galvoja apie gyvenimą. Čia tik virkavimai, savęs gailestis. Kai reikės, „smertis“ pats ateis, nepriklausomai nuo kalbų apie ją“, – realistiškai į žmogaus egzistavimo reiškinius tuomet žvelgė B. Liniauskienė. Ligi gyvenimo pabaigos pedagogė ir poetė nesiskyrė su savo ištikimiausiais draugais – knygomis, ypač poezijos ir naujausios lietuvių autorių prozos. Jų parūpindavo artimieji: duktė Audronė Liniauskaitė, Klaipėdos universiteto docentė psichologijos mokslų daktarė, ir anūkas Antanas Kairys, dabar – Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentas. Dzūkijoje dabar įsikūręs poetės sūnus Jonas Liniauskas dvi kadencijas – nuo 2002 iki 2011-ųjų – buvo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas. Trys Jono vaikai, poetės anūkai, pasirinkę humanitarines specialybes: Jonas jaunesnysis dėsto filosofiją, Povilas baigė Dailės akademiją, o Gabrielė pasirinko socialinius mokslus.
Mama, poetė, pedagogė, įkvėpėja Su šiuo pasauliu, ištikimosios poezijos paukštės palydėta į dausas, B. Liniauskienė atsisveikino kone prieš 6-erius metus, 2017-ųjų gegužės 28-ąją. Kokia ji buvo mama, poetė ir pedagogė, kokį įspaudą paliko savo šeimos, kolegų, mokinių gyvenimuose ir jų atmintyje, 100-mečio proga su „Pajūrio naujienomis“ pasidalijo B. Liniauskienės artimieji – sūnus Jonas, duktė Audronė ir anūkas Antanas, taip pat buvęs kolega, ilgametis Pranciškonų gimnazijos pedagogas Algirdas Slušnys, jos pasekėjos mokinės – poetės ir pedagogės Marija Bučkienė ir Elena Karnauskaitė. Sūnus Jonas Liniauskas: – Mūsų mama Bronislava Rimkevičiūtė-Liniauskienė kilusi iš gausios šeimos: trys broliai, trys seserys, dar keli vaikai neišgyveno. Visa šeima daininga ir labai kūrybinga – jos brolis Mykolas buvo pasigaminęs medinį dviratį ir sparnus, su kuriais bandė nusklęsti nuo pirkios stogo. Mano močiutės giminė buvo bajoriška iš Kairių, o senelio – iš Napoleono kariuomenės čekų kariškio Rumčik, kuris tapo Rumčiku, o vėliau susilietuvino į Rimkevičių, – taip pusė vaikų liko Rumčikais, o pusė – Rimkevičiais. Senelis buvo girininkas, todėl 1948 m. šeima buvo ištremta į Sibirą, – išsigelbėjo tik vyriausioji sesuo Veronika Anskaitienė, vėliau dirbusi Klaipėdos „Trinyčių“ fabriko generaline direktore, ir mama, tapusi Liniauskiene. Močiutė to ištekėjimo už komunisto niekada neatleido. Ši šeimos tragedija ir gimtinės praradimas tapo mamos poezijos pagrindu. Mokytojos aštrų liežuvį atsimena visi buvę mokiniai, nors tai buvo įprastas šeduvių bendravimas. Dėl aštrių pastabų nustojo eilėraščius rašyti sesuo Audronė, keli mano klasės draugai, o aš atsilaikiau, kaip ir Elena Karnauskaitė. Ko jau ko, o lietuvių kalbos motina išmokydavo, už tai jai daugelis buvusių moksleivių vis dar dėkingi. Sesuo buvo gabi ir mokyklą baigė aukso medaliu, o man teliko būti darbščiu, kad kažką gyvenime pasiekčiau. Iš mamos išmokau kruopštumo, atidumo ir požiūrio, kad kiekvienas darbas yra vertybė, todėl nuo aštuntos klasės vasaromis pradėjęs dirbti Palangos prekybos valdyboje kroviku, darbinę karjerą prieš porą metu baigiau, palikdamas Lietuvos autorinių teisių gynimo asociacijos – LATGA – direktoriaus postą. Po mėnesio pasirodys mano aštuntas poezijos rinkinys suaugusiems „Vėjo akys“. Duoklę Kretingai atidaviau, išleisdamas rinkinį „Žolės instinktas“, – jame daug mamos nuotraukų su mokiniais. Esu pelnęs Jono Aisčio premiją, dvi knygos pateko į lietuvių vaikų literatūros aukso fondą, bet keturios parašytos vaikiškos knygos dar neranda savo leidėjo ir rėmėjo. Rašau atsiminimų knygą, teks puslapių ir Kretingai.
Įdomiausia, kad matyt nuo mamos mes įstrigome laike. Aš rašau eilėraščius tik apie laikinumą ir amžinybę, sesers disertacija susijusi su laiku. Na gerai, mes augome vadinamojoje „kremlinėje“, tarp kapinių: pro vienus langus – vienos senosios miesto kapinės, pro kitus – kitos, kasdien dūdų orkestrai ir kapinių paukščiai, galbūt todėl. Betgi mano sūnus filosofijos mokslų daktaras Jonas Čiurlionis apsigynė disertaciją apie laiką, sūnėnas Antanas Kairys – irgi. Mama spėjo pamatyti visus tris anūkus ir vieną anūkę, taip pat proanūkį, kuris jau įpusėjo istorijos mokslus Vilniaus universitete. Nepasimačiusi liko su trimis proanūkėmis ir dar vienu proanūkiu. Prieš mamos mirtį iš svetimų žmonių sužinojau, kad ji buvo partizanų ryšininkė, – paklausiau, kodėl mums nieko nesakė? „O ką tai tau pakeistų? Kiekvienas turime gyventi savo gyvenimą...“, – tiek teatsakė. Duktė Audronė Liniauskaitė: – Atmintis dažnai daro keistus dalykus, kai mėgini prisiminti praeities įvykius. O kai prisimeni artimą žmogų – tai dar sunkiau, nes, be atminties iškraipymų, prisideda dar ir emocinis fonas, kuris gali visai kitaip, negu jie buvo iš tikro, nuspalvinti prisiminimus. Kokia buvo mama? Visokia, kaip ir visos mamos: linksma, pavargusi, mylinti, pykstanti, atleidžianti, įžeidi, valdinga, silpna, išdidi, jautri – visokia. Poetė. Labai ryškus jos bruožas – perfekcionizmas – tiek gyvenime, tiek darbe; tiek savo, tiek kitų atžvilgiu. Jei pati ką darė – viską stengėsi daryti kiek įmanoma geriau, negailėdama savęs, dažnai atimdama laiką iš savo poilsio ar bendro šeimos laiko. Iki pat profesinės karjeros pabaigos – dirbo ji iki 77 metų – kasdien ruošdavosi rytdienos užsiėmimams: peržiūrėdavo turimą medžiagą, ją atnaujindavo, papildydavo. Ir taip kasdien iki pat paskutinės pamokos. Gal dėl to jos pamokos buvo gyvos ir įdomios? Gal dėl to pati sulaukė mokytojos ekspertės vardo? Gal dėl to jos buvę mokiniai, dažnai akcentuodami jos griežtumą, sakosi esą dėkingi už gerą kalbos žinojimą? Buvo mokinių, kurie buvo tapę beveik šeimos nariais. Keldama didelius reikalavimus sau, ji to paties tikėjosi ir iš aplinkinių. Ji mokė mus visus tris: brolį, mano sūnų ir mane. Kad visi esame raštingi, kad mėgstame skaityti, kad mokame formuluoti mintis tiek žodžiu, tiek raštu, kad mėgstame tai daryti – ačiū jai – mamai ir lietuvių kalbos mokytojai. Iki pat jos mirties dažnai kalbėdavome apie perskaitytas knygas, poeziją, politiką, tik niekada apie sportą – tai buvo vienintelė sritis, kurios ji nemėgo. Dar nemėgo ūkio darbų, sakydavo, kad tai veltui sugaištas laikas, per kurį galėtų padaryti kažką prasmingesnio – parašyti eilėraštį, perskaityti knygą, pabendrauti su žmonėmis. Ir darė tai visą savo gyvenimą, net sulaukusi garbaus amžiaus – skaitė knygas, kūrė eilėraščius, rašė prisiminimus (anūkas išprovokavo), bendravo. Ačiū visiems, kurie rasdavo jai laiko – aplankydavo, paskambindavo. Jai tai buvo labai svarbu.
Anūkas Antanas Kairys: – Nėra lengva pasakoti prisiminimus, labiausiai dėl to, kad dauguma prisiminimų – vaizdiniai. Arba pokalbių nuotrupos. O kartais tiesiog emocija. Pavyzdžiui, kaip perteikti vaizdą, kai močiutė sėdi prie stalo ir skaito, o aš kažką skaitau kitame kampe? Arba garsą, kaip tarška geltona rašomoji mašinėlė, kai ji spausdindavo eilėraščius? Perteikus žodžiais ir suabstraktinus, tokie prisiminimai nebetenka savo gyvumo ir turbūt vertės. Bet jie yra manyje ir turbūt veikia. Kai sakau „turbūt veikia“, įsijungia šiandieninis aš – psichologo mokslininko – supratimas, kad turbūt bet koks mūsų gyvenimo elementas nulemtas daugybės veiksnių – ir vaikystės patirčių, ir savų apmastymų, ir genetinio paveldo ir daug ko. Su močiute nesutardavome dėl daug ko: aš mėgstu fantastinę literatūrą, ji jos labai nemėgo, mėgstami poetai irgi nelabai sutapo, ginčydavomės net ir dėl mokymo metodų. Ginčai būdavo karšti – nuo sportinių, kai abu suprasdavome, kad ginčijamės dėl ginčo smagumo, iki rimtesnių susikirtimų ir pykčio. Tik kažkaip vis dar mėgstu literatūrą, skaitau poeziją, labai retai dar kažką ir parašau, esu pedagogas ir net tebeturiu geltoną rašomąją mašinėlę... Buvęs kolega Algirdas Slušnys: – Bronė buvo savita, draugiška, bet norėdavo būti viršesnė už kitus kolegas ir netgi vadovauti jiems. Jos buvo toks charakteris – mes tai žinojome ir nekonfliktuodavome. Bet buvo ir supratinga, gebanti įvertinti kolegų pastangas ir darbą. Man įsiminė atvejis: kai buvo atidaryta nauja III vidurinė mokykla – dabartinė Jurgio Pabrėžos universitetinė gimnazija, aš likau dirbti direktoriaus pavaduotoju dabartinėje Pranciškonų gimnazijoje ir teko per mėnesį sudaryti pamokų tvarkaraščius. Reikėjo labai apgalvoti, kad pamokų tvarka tiktų ir mokiniams, ir mokytojams. Bronė atėjo ir sako: pavaduotojau, man šis tvarkaraštis nėra geras, norėjau, kad pamokos būtų išdėstytos nuosekliai – iš 10 į 11 klases. Pažadėjau pakoreguoti tvarkaraštį, ilgai sukau galvą, kaip sudėlioti pamokas, kad visiems būtų gerai. Ir kai padariau, Bronė atėjo man padėkoti. Buvusi mokinė Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė Marija Bučkienė: – Mokytoja Liniauskienė man dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą vyresnėse klasėse, dar lankiau jos vadovaujamą literatų ir literatūros kritikų būrelį. Vienąsyk per pamoką ji surinko sąsiuvinius, o aš pabaigoje buvau prirašiusi eilėraščių. Sykį žiūriu: mano eilėraščiai – rajono laikraštyje, man nė nežinant. Mokytoja, matyt, manyje įžvelgė kažkokį kūrybinį krislą. Prisibijodavau jos – buvo labai reikli, daug žinanti ir mokanti išreikalauti. Kai atnešdavo kontrolinius ir juos aptardavo, nedrįsdavome nė galvų pakelti. Į kūrybą panirau jau baigusi mokyklą ir pati tapusi mokytoja, esu išleidusi 9 poezijos ir prozos knygas, dabar rašau apysaką „Šeši ir visi juodi“ apie kaimo moteris.
Buvusi mokinė poetė Elena Karnauskaitė: „Toks vakaras, (...) dvasia tyliai šnabžda kaip žolės...“ (B. Liniauskienė „Toks vakaras“). Jau šešeri metai kaip poetės balsas šlama žolėse ir medžiuose, bet vis dar šlama, o kartais ir visai aiškiai pasigirsta kartu su mano pačios poetiniais tekstais. Nerašau savo buvusios mokytojos eilių, bet esu poezijoje – išleidau 9 knygas, esu su poezija ir literatūra, ilgus metus, deja, ar laimei, dirbau mokykloje. Viliuosi, kad bent kai kuriems savo mokiniams daviau tiek, kiek pati gavau iš Bronės Liniauskienės. Šiemet poetei sukaktų 100. Turint omeny mokytojos tvirtumą, visų pirma – dvasinį, ir aiškų, skaidrų protą visai įsivaizduoju, kad tokia diena galėjo išaušti – su svečiais, susirinkusiais jos pagerbti, ir sveikinimo žodžiais. Tačiau dabar lieka dėkingumo žodžiai. Esu laiminga, kad Bronė Liniauskienė buvo mano poetinio gyvenimo pradžioje, kad durys į knygų pasaulį jos dėka dar plačiau atsivėrė. Tikiu, kad ne tik man. Kad ir mano bendramoksliams ar buvusiems jos literatams taip pat. „Aš vis ieškau to tikrojo žodžio, kad išreikštų ir žodį, ir gylį...“ ( B. Liniauskienė „Ieškau žodžio“). Manau, kad pacituota mintis, gal ne taip aiškiai suformuluota, lydi ne vieną jos buvusį mokinį. Rašydama šias eilutes taip ir matau prieš save savo buvusią mokytoją, įžengiančią su sąsiuvinių krūvele rankose ir ištariančią: „Perskaičiau jūsų rašinius ir ...“ Šio rašinių aptarimo performanso laukdavome su viltimi ir švelnia baime. Sakoma, kad žmogus gyvena tol, kol yra jį atsimenančių. Turbūt neperlenksiu lazdos pasakydama, kad Bronė Liniauskienė buvo legendinė mokytoja, na, o poetė ji tebėra ir šiandien, nes rankraščiai, o šiuo atveju poetės eilės „nedega“.
|
|
