Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

A. Milleris su savo mergina prieš karą

Su Rusijos nelaisvėje pusmetį išbuvusiu Mariupolio „Azovstal“ gynėju 23-ejų metų Andrejumi Milleriu likimas suvedė svečių namuose Dniepre, kur keturias paras teko dviese gyventi viename kambaryje.

Tuose svečių namuose beveik visi gyventojai buvo kariškiai. Dauguma jų atvyko iš ligoninių ar fronto, kad netoliese esančiame kariniame komisariate medikų komisija įvertintų, ar jie po patirtų sužeidimų gali tęsti kovą fronte.

200–250 km nuo fronto vietovių Donecko, Zaporižės, Chersono nutolęs Dniepras šiame kare atlieka labai svarbų logistinį vaidmenį: per jį keliauja kariškiai, ginkluotė, šaudmenys, maistas Ukrainos kariams, tuo pačiu čia vežami sunkiai sužeisti kovotojai.

Į Andrejų atkreipiau dėmesį, vos tik šiam įėjus į svečių namus, mat tuo metu pusryčiavau poilsio kambaryje, kuriame stovi ir administratorės staliukas. Pro lauko duris įėjęs aukštas vaikinas nedrąsiai priėjo prie administratorės ir paklausė, ar galės pratęsti rezervaciją, jei jam čia patiks ir jei medicininis patikrinimas užtruks ilgiau negu tris dienas. Po to vaikinas uždavė gan keistoką klausimą – ar kambaryje naktį galės laikyti įjungtą šviesą ir ar dažnai mieste pradingsta elektra. Administratorei pareiškus, kad dėl elektros trūkumo ji yra kasdien išjungiama po 4–6 valandas, bet ne naktį, ir paaiškinus, kad šviesa kambariuose po 23 val. turi būti išjungiama, tačiau nedraudžiama užsidegti lemputę virš lovos, vaikinas susimokėjo pinigus ir išėjo.

Tada dar nežinojau, kad aukštaūgis buvo apgyvendintas mano kambaryje, tad naktį prabudau piktokas, nes į akis žibino įjungta šviesa. Rytą anksti prabudęs nustebau, kad šviesa kambaryje tebedega. Žvilgtelėjęs į kaimyno lovą atpažinau aukštaūgį, kuris ne tik kad nebuvo užsitraukęs lovos užuolaidėlės, bet ir buvo įžiebęs virš galvos esančią lemputę.

Jau vėliau, jaunuoliui prabudus, sužinojau, kad jis grįžęs iš nelaisvės Rusijoje įstengia užmigti tik degant lempai. Buvo nekalbus, bet po to paaiškėjo, kad vaikinas kartu su kitais „Azovstal“ gynėjais Mariupolyje pateko į priešo nelaisvę, o po pusmečio buvo iškeistas į ukrainiečių sučiuptus rusų karius. Po nelaisvės jaunuolis tris mėnesius praleido ligoninėse ir namų reabilitacijoje, o dabar atvyko į karinę komisiją.

Karys leido jį fotografuoti ir įrašyti pašnekesį, tačiau į klausimus atsakinėjo glaustai, buvo nepatiklus.

– Ar galiu Lietuvos spaudoje rašyti tavo vardą ir pavardę?

– Rašykit, man vienodai.

– Tu profesionalus karys?

– Taip, baigęs mokyklą nusprendžiau tapti kariu ir pasirašiau sutartį trejų metų tarnybai. Sutartis baigėsi 2021 metų lapkritį, o po trijų mėnesių Rusija mus užpuolė. Nieko nelaukdamas užsirašiau savanoriu į teritorinės gynybos formaciją. Į grįžusį kariūną draugai ir panos žiūrėjo, kaip į drąsuolį, tad negalėjau kitaip pasielgti, be to, nemaniau, kad viskas bus taip ilgai ir taip rimta. Žinojau, kad 2014 metais Mariupolį rusai irgi buvo užėmę, tačiau po dviejų mėnesių buvo išvyti, ir tada mūsiškių žuvo labai nedaug.

– Mariupolis tavo gimtasis miestas?

– Gimiau ir užaugau Mariupolyje, mikrorajone nepertoliausiai nuo „Azovstalio“ gamyklos. Turiu vyresnę seserį, tėvai darbininkai. Mokiausi vidutiniškai, nelankiau jokių sporto treniruočių, bet mėgau laiką leisti su bičiuliais pajūryje, buvome linksma draugija. Po kariuomenės planavau vykti į Kijevą įsidarbinti ir mokytis.

Paleistas iš nelaisvės Andrejus Milleris besvėrė pusę ankstesnio svorio.

– Kaip patekai į nelaisvę?

– Mes nenorėjome pasiduoti, tikėjomis išsiveržti iš apsupties. Buvome pikti, kad neateina žadėta pagalba, tačiau jos nebuvo, ir buvo priimtas sprendimas visiems pasiduoti.

Kas vyko po pasidavimo?

– Mus susodino į autobusus ir išvežė į Jelenovkos kalėjimą kalėjimą Donecko srityje.

– Kaip ten su jumis elgėsi?

– Mūsų nemušė, bet po aštuonių parų mane išvežė į Krasnodaro kalėjimą Rusijoje. Vėliau teko pabūti ir Kuibyševo kalėjime, bet jame nebuvo taip blogai, kaip Krasnodare, kur dalis prižiūrėtojų buvo sadistai. Mūsų nemušė tik į galvą, o į visas kitas vietas daužė kumščiais, kojomis, mediniu kūju. Mažytėje kameroje buvome dvylika žmonių, lovos sustatytos dviem aukštais, tačiau į jas gultis buvo leidžiama tik naktį, nors šviesa nebuvo išjungiama, kad prižiūrėtojai galėtų mus stebėti. Dieną privalėdavome sėdėti ant grindų, jokio pasivaikščiojimo kieme ar didesnėje patalpoje.

– Nejudant jums turbūt atrofavosi raumenys, visi sulysote?

– Visi kažkiek sulyso, bet aš daugiausiai – prieš karą svėriau 106, parvežtas iš nelaisvės 54 kilogramus. Mūsų badu nemarino, nors ir neskaniai, neįvairiai, bet maitino. Kasdien gaudavome košės, raugintų kopūstų, sriubos, o kiekvieną vakarą – tokios pat žuvies. Gydytojai spėja, kad galėjau sulysti nuo psichinio streso, patirtų išgyvenimų.

– Ar gali papasakoti apie juos?

– Jie yra labai nemalonūs, apie juos kalbėti nelengva, norisi viską pamiršti ir ištrinti iš atminties.

– Mušė dažnai?

– Labai. Smūgio galėjai sulaukti bet kurią akimirką ir nežinia, už ką. Mušė ir per apklausas, nes norėjo, kad prisipažintume nusikaltimuose, kurių nedarėme – esą plėšikavome, prievartavome, žudėme civilius ir suimtus rusų karius.

– Ar bandėte su prižiūrėtojais diskutuoti apie vykstantį karą?

– Ne, jie juk zombiai, aklai įtikėję valstybine propaganda, manė, kad mes žudikai fašistai, kuriems reikia keršyti už daromas blogybes.

A. Milleris svečių namuose Dniepre

– Prižiūrėtojų veidus turbūt įsidėmėjai visam gyvenimui?

– Mes nematėme prižiūrėtojų veidų, mums buvo draudžiama pakelti galvą ir akis į viršų, privalėjome visą laiką žiūrėti į žemę. Priešingu atveju grėsė žiaurus sumušimas.

– Vadinasi, jūs nematydavote to momento, kai prižiūrėtojas užsimodavo smūgiui?

– Ne, ir tai buvo blogiausia. Jei vesdavo tardyti arba prižiūrėtojai įeidavo į kamerą, bet kokią akimirką galėjai sulaukti smūgio, tačiau tam būdavai nepasiruošęs, nes žiūrėti galėjai vien į žemę. Tokia įtampa tiesiog ėdė nervus, nuolat buvome įsitempę. Be to, ausyse spengė mušamų belaisvių riksmai koridoriuje ir kitose kamerose, nes viskas girdėjosi.

– Varšuvos spaudoje skaičiau vieno Lenkijos mediko, visus metus savanoriaujančio fronte Donecke, tvirtinimą, kad jam asmeniškai teko gydyti kelis karius, kurie rusų nelaisvėje buvo išprievartauti ir iškastruoti. Ar tavo kameroje niekas nepatyrė tokių išniekinimų?

– Ne, manau, kad tame kalėjime tuo metu tokių dalykų prižiūrėtojai tikrai nedarė, nes tai sunku nuslėpti, būtume žinoję. Tiesa, jie mus gąsdino ir „išgaidinimu“, ir iškastravimu, bet mes kažkodėl į tokius perspėjimus rimtai nežiūrėjome, netikėjome, kad tam gali ryžtis.

– Jums buvo leidžiama kalbėtis tarpusavyje? Gal tyčia uždainuodavote Ukrainos himną ar surengdavote kitokius protestus?

– Sėdėdami kameroje mes pašnibždomis kalbėdavomės. O dėl protestų... Mes buvome palaužti, iškankinti, kameroje nebuvo nė vieno, kuris neverkė mušamas ar iš skausmo vėliau. Tačiau dainuoti privalėdavome, bet ne savo, o Rusijos himną. Tai privalėjome daryti kiekvieną rytą. Po himno turėjome dainuoti dainas, aukštinančias Putiną, Rusijos didybę. Privertė mintinai išmokti keliolika dainų, kurių tekstus mums įteikė.

– Prie šviesos miegojai jau prieš karą ar tik po to, kai grįžai iš nelaisvės?

– Pripratau nelaisvėje, o grįžęs kitaip nebeužmiegu. Mano miegas dabar yra visiškai išsiderinęs – užmiegu tik paryčiais ir tik prie įjungtos šviesos. Medikai žada, kad pagerės, bet kada – nežino. Sesuo sako, kad tapau agresyvus, nervingas ir užsidaręs.

– Kokie dabar tavo planai?

– Viskas priklausys nuo karinės komisijos išvadų. Jeigu atvirai, aš dabar labiausiai norėčiau atsidurti kitoje šalyje, kur nėra karo. Norėčiau atgauti ramų miegą, psichinę ramybę ir atsikratyti košmarų sapnuose, per kuriuos dažniausiai grįžtu į nelaisvės metą Krasnodaro kalėjime, kai esu mušamas. Atsibundu suprakaitavęs, šaukdamas iš skausmo. Kadangi kalėjime nemačiau mušančiųjų veidų, per sapnus mane dažnai muša beveidžiai rusai.

– Apie ką svajoji?

– Prieš karą svajojau išvykti į JAV, įsidarbinti tolimųjų reisų vairuotoju, o dabar galvoje tuščia, jokių svajonių ir planų. Visų pirma norėčiau, kad pasibaigtų karas ir kad nebetektų kariauti, kad grįžtų normalus miegas ir kad sustiprėtų noras gyventi.

– Ar įsivaizduoji save gyvenantį Rusijoje, turintį žmoną rusę?

– Nesu rasistas, tačiau su viskuo, kas rusiška, noriu turėti kuo mažiau bendro.

Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Ukrainos


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas