Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Seniausias vietovės planas, kurį 1771 m. parengė Lydos matininkas Pranciškus Jodka.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas

Pakeliui iš Kretingos į Salantus, pravažiavus miškų masyvą, keliautojus pasitinka Aukštkalviai. Didelę kaimo dalį užima ledynmečiu suformuota masyvi moreninė kalva, davusi vietovei vardą. Rašytiniuose šaltiniuose ši vietovė vadinama Aukštkalniais (Aukškalniais, Auškalniais), Aukštkalviais (Aukštakalviais, Aukškalviais, Auškalviais). Aukštkalvių vardas nusistovėjo tik XX a.

Savarankiškas – nuo XIX amžiaus

Kaime rastas akmeninis kirvis siaurėjančia pentimi mena, kad pirmieji žmonės čia pasirodė tolimais priešistoriniais laikais. Šio tipo kirviai laikomi darbo įrankiais, kurie naudoti III tūkst. pr. Kr. pab. – II tūkst. pr. Kr. pradžioje.

Dabartinio kaimo teritorija priklausė nuo XVI a. minimiems Asteikiams. Jų plėšininėje žemėje šalia Dvaro ir Miesto girių XVII a. atsirado nausėdija – Aukštkalnių užusienis, pirmąkart paminėtas 1771 m. Kretingos dvaro (grafystės) inventoriuje. Tai buvo miško apjuostoje aukštumoje įsikūrusių žemdirbių nausėdija, priklausanti Asteikių kaimui.

Užusienis turėjo apie 73 ha žemės. Ją iš dvaro 1771 m. nuomojosi Mykolas Viskontas, Jurgis Bružas, Jurgis Viskontas, Tadas Lekštutis, Jonas Brunis, Jonas Narvila, Dovydas Grikštas ir Motiejus Pilypas. Antra tiek žemės žemdirbiai valdė Asteikiuose, taip pat naudojosi Dvaro girioje esančiomis pievomis. Ne visi buvo atsikėlę į užusienį: dalis tebegyveno senosiose savo sodybose Asteikių kaime.

Užusienyje mirę asmenys laidoti Miesto girioje (dab. Mestinės miškas) įrengtose kapinėse, kuriomis naudojosi ir gretimo Pipirų užusienio gyventojai. XVIII a. pab. kaimų kapines uždarius, mirusiuosius imta vežti į Kartenoje įrengtas parapines kapines, o senkapiuose kartas nuo karto be kunigo laidoti savižudžiai ir nekrikštai.

Nuo XIX a. vietovė laikoma savarankišku kaimu, kurį imta vadinti Aukštkalviais, nors Aukštkalnių (Aukškalnių) vardas sutinkamas ir 1938 m. bažnytinėse knygose. XIX a. I pusėje per Aukštkalvius rusai kariniais tikslais nutiesė Kretingos–Salantų plento atkarpą. Tai sutrumpino kelią į Kretingą, nes seniau teko į ją vykti pro Žadeikius arba Ruginius.

1862 m. kaime stovėjo dvi sodybos, kurias sudarė žiogrių tvoromis apjuostos troba, klėtis, kūtės ir jauja. Jose šeimininkavo Petras Norvila ir Juozapas Kupšys, iš dvaro nuomojęsi po 23 ha dirbamos žemės. Už ją mokėjo činšą ir atlikinėjo kitas baudžiavines prievoles: privalėjo kasmet į dvarą atvežti nustatytą kiekį šieno, malkų ir rąstų, mokėti piniginę duoklę dvarui išlaikyti.

Aukštkalviai ir aplinkiniai kaimai po Lietuvos žemės reformos.

Ištrauka iš Kretingos–Palangos apylinkių topografinio žemėlapio. Apie 1939 m.

Plėšininėje žemėje įkūrė palivarką

Vykdant baudžiavos panaikinimo reformą, abiem žemdirbiams 1863–1870 m. buvo paskirta išsipirkti 65,13 ha dirbamos žemės bei palikta naudotis 11,77 ha bendrųjų ganyklų. Petras Norvila įsigijo 33,46 ha, Juozapas Kupšys – 29,28 ha ariamos žemės, o likusius 2,39 ha sudarė ne žemės ūkio paskirties žemė. Valstiečiams paskirta žemė plytėjo centrinėje kaimo dalyje abipus plento, į rytus, kur 1870 m. stovėjo trys sodybos. Valstiečių sklypus supo dvarui palikta dirbama ir miško žemė, o šiaurės rytinėje dalyje abipus kelio į Kūlupėnus driekėsi bendrosios ganyklos. Dviejose sodybose tebegyveno P. Norvila ir J. Kupšys su šeimomis, po baudžiavos panaikinimo priskirti Kauno gubernijos Telšių apskrities Kretingos valsčiaus valstiečių luomui. Jie su kitapus Rubulių miško buvusių Girininkų valstiečiais sudarė vieną kaimo bendruomenę, priklausančią Daktarų seniūnijai.

Trečioji sodyba priklausė Kretingos dvarui. Ją su 29,81 ha dydžio žemės sklypu iš grafų Tiškevičių 1875–1881 m. nuomojosi Kartenos valsčiaus valstietis Augustinas Ruibys. Panašu, kad žemdirbio verslas jam nelabai sekėsi, todėl 1881–1884 m. sklypu naudojosi naujas nuomininkas Jonas Baranauskas, o A. Ruibys 1889 m. tebebuvo dvarui skolingas nemažą sumą už nuomą. 1884 m. sklypo nuomą perėmė Kazimieras Beresnevičius.

1904 m. statytas palivarko galvijų tvartas po gaisro. Juliaus Kanarsko nuotr., 1998 m.

Iškirtus didesnę dalį kaimą nuo Šatilgalio ir Asteikių skyrusio miško, dvarui priklausančioje ariamoje ir plėšininėje žemėje Aleksandras Tiškevičius įkūrė Aukštkalvių palivarką. Valstiečiams suteikęs žemės sklypus kituose kaimuose, kaimavietėje XIX a. pab. – 1904 m. jis pastatė palivarko sodybą. Ją sudarė abipus plento iškilę iš dvaro laukuose surinktų akmenų ir dvaro plytinėje išdegtų raudonų plytų išmūryti ūkvedžio namas, kumetynas ir galvijų tvartas, taip pat atokiau nuo jų pastatyti mediniai ūkiniai-gamybiniai ir gyvenamieji pastatai.

Kumečiais tarnavo Kartenos ir Darbėnų valsčių valstiečių luomui priklausantys samdiniai, neturėję nuosavos žemės. Jie gaudavo būstą (butą kumetyne arba atskirą namą), nedidelį žemės sklypą, atlyginimą pinigais ir natūriniais produktais, visišką išlaikymą netekus darbingumo dėl ligos ar nelaimingo atvejo. 1902 m. palivarke buvo 17 gyventojų, o 1913–1915 m. – 9 kiemai.

Palivarkas tapo savarankišku administraciniu-ūkiniu vienetu, kurio veiklai vadovavo žemvaldžio skiriamas ūkvedys. Jo laukuose daugiausiai buvo auginama avižų ir rugių. 1909–1913 m. avižos sudarė 40 proc., rugiai – 37 proc., miežiai – 9 proc., kviečiai – 7 proc., mišinys – 5 proc., vikiai – 2 proc. visų pasėlių. Tvartuose palivarko poreikiams ir pardavimui auginti galvijai, naminiai gyvuliai ir paukščiai. Palivarkas išsilaikė iš savo ūkinės veiklos. Gautos pajamos naudotos ūkvedžio ir kumečių algoms mokėti, palivarko infrastruktūrai plėtoti. Dalis pelno atitekdavo Kretingos dvaro iždui.

Kaimo vaizdas iš skrydžio.

Algirdo Mulvinsko nuotr., 1996 m. Kretingos muziejus

Pavyzdinį ūkį įsigijo poetas

1917–1921 m. laikotarpiu, kuris pasižymėjo mirtinų užkrečiamųjų ligų – dizenterijos, šiltinės, ispaniškojo gripo – epidemijomis, palivarke mirė 11 žmonių. Iš jų šeši amžinybėn iškeliavo 1917 m., du – 1919 m., o po vieną – 1918, 1920 ir 1921 m. Penkių asmenų mirties priežastimi nurodyta „nežinoma liga“. Trys žmonės mirė nuo džiovos, dviejų mergaičių gyvybes nusinešė kokliušas, o nuo smegenų uždegimo mirė viena paauglė. Mirusiųjų ilgam nešarvodavo: laidojo kitą, rečiau – tą pačią dieną, tik su aštuonmete Juozapo ir Monikos Strakšių dukra Agnieška buvo atsisveikinama dvi dienas.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Aleksandrui Tiškevičiui pasitraukus į Rusiją, palivarką administravo okupacinės vokiečių valdžios paskirtas valdytojas. Be to, jame įsikūrė vokiečių žandarai, palaikę viešąją tvarką apylinkės kaimuose. Steigiant Lietuvos valstybės administracinį-teritorinį valdymą, Aukštkalvių palivarkas 1919 m. buvo priskirtas Kretingos valsčiaus Kūlupėnų seniūnijai. 1923 m. jame buvo 2 savarankiški kiemai, kuriuose gyveno 53 žmonės.

Vykdant Lietuvos žemės reformą, 1922 m. palivarkas buvo išparceliuotas, o visa žemė išskaidyta į vienkieminius ūkius, kurie išdalinti bežemiams ir mažažemiams. Palivarko sodyba paskelbta pavyzdiniu valstybiniu ūkiu ir laikinai išnuomota A. Tiškevičiui. Palivarko žemėje įsikūrusi naujakurių gyvenvietė, vyriausybės nutarimu, 1926 m. buvusi pavadinta Aukštakalvių kaimu.

Apie 1927 m. pavyzdinį ūkį iš valstybės įsigijo poetas Juozas Butkus (Butkų Juzė). Nuo tų laikų palivarko sodyba dar vadinama Butkyne. Ūkininkaudamas J. Butkus taip pat dirbo Klaipėdos „Ryto“ spaustuvėje, redagavo Klaipėdos krašto lietuvių savaitraštį „Darbininkų balsas“. Dvarelyje jis subūrė mėgėjišką teatro grupę, režisavo jos vaidinimus ir pats vaidino, vykdavo gastrolių ir į kitas vietoves. Ūkiui tapus nuostolingu, 1937 m. jį už skolas perėmė bankas, perleidęs kitam savininkui.

Palivarko kumetynas

Juliaus Kanarsko nuotr., 1998 m.

Geležinkelis, girininkija ir daug vestuvių

Tarpukariu kaime gyveno Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, vyresnysis puskarininkis Ignas Strakšys, 1923 m. vedęs Eleną Venckutę. Čia gimęs ir augęs buvusių kumečių sūnus Steponas Stonkus 1924 m. Kartenos bažnyčioje susituokė su Skolastika Degimaite iš gretimų Pipirų. Su kita kaimyne – iš Šatilgalio kilusia Elena Bražinskaite, 1926 m. žiedus sumainė Juozas Paukštys.

Nuo 1930 m. kasmet kaime buvo registruojama po 1–2 santuokas, tik 1935, 1936 ir 1939 m. jų nebuvo. 1930 m. Albinas Bačkus vedė asteikiškę Barborą Balsytę, o Ona Strakšaitė ištekėjo už Alfonso Sendrauskio iš Kūlupėnų. 1931 m. aukso žiedus sumainė aukštkalviškiai Juozapas Mažeika ir Grasilda Slušnytė, 1932 m. – Ona Žilinskaitė ir kūlupėniškis Ambraziejus Daugintis, 1933 m. – Stanislovas Šidlauskis ir Marijona Ronkytė iš Kartenos parapijos Balsiškių kaimo. 1934 m. susituokė kaime gyvenę jaunuoliai Stanislovas Šaulys ir Rozalija Venckutė, o našlys Konstantinas Malakauskis vedė našlę Marijoną Zvirzdaitę-Žeimienę iš Klausgalvų Medsėdžių kaimo.

Net keturios santuokos įvyko 1937 m. Trys Aukštkalvių vaikinai vedė kaimynes iš Asteikių: Augustinas Venckus – Stanislavą Degimaitę, vyresnysis jo brolis Kazimieras Venckus – Petronėlę Slušnytę, o Steponas Balsys – Oną Rudelytę. Ketvirtosiose vestuvėse susituokė aukštkalviškiai Petras Šiaulys ir Petronėlė Strakšaitė. 1938 m. savo gyvenimus susiejo Antanas Vaitkus ir Anastazija Jurgutytė. 1940 m. iki sovietų okupacijos susituokė Antanas Šima su Stanislova Urbonaite, o Juozapas Vaitkus vedė bendrapavardę Marijoną Vaitkutę iš Rubulių kaimo.

Kaimo šiaurės vakariniu pakraščiu palei Mestinės mišką 1930–1932 m. danų firma ,,Højgaard & Schultz” nutiesė geležinkelio liniją Telšiai–Kretinga. Pietrytiniame Aukštkalvių pakraštyje nuo seno plytėjo liūnas, vadinamas Tyreliu (Tyru). Senoliai pasakojo, kad toje pelkėje naktimis iškildavo ugnies liepsnelės (žvakutės), kurios klajodavusios po kaimo laukus.

Aplink Aukštkalvius plytintiems miškams administruoti 1938 m. buvo įkurta Kretingos miškų urėdijos Aukštkalvių girininkija. Pirmuoju jos girininku tapo Motiejus Strumskis, kurį 1939 m. pakeitė Jurgis Stonis. Sovietmečiu ji buvo pavadinta Kūlupėnų girininkija, o 2006 m. panaikinta. Ilgus metus šiai girininkijai sėkmingai vadovavo Aukštkalviuose su šeima įsikūręs legendinio lakūno Stepono Dariaus anūkas Skirmantas Maštaras.

Palivarko sodyba parvažiuojant nuo Kūlupėnų pusės.

Juliaus Kanarsko nuotr., 2011 m.

Partizanų atminimą saugo skulptūra

Sovietams okupavus kraštą, palivarko sodyba buvo nacionalizuota, joje įkurtas Kretingos tarybinio ūkio Aukštkalvių skyrius. Vėliau ji priklausė Kretingos žemės ūkio technikumo mokomajam ūkiui, Kūlupėnų tarybiniam ūkiui. Ūkvedžio name buvo skyriaus kontora. Be to, jame ir kumetyne gyveno ūkio darbininkų šeimos. Palivarko tvartuose buvo laikomi ūkio galvijai.

Pokariu apylinkės miškuose veikė Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanai, o Aukštkalvių miške netoli Pliko Tyro pelkės savo stovyklą buvo įsirengusi šios rinktinės Širvydo kuopa. Šios kuopos gretose kovojo ir aukštkalviškis Jonas Domarkas-Plyta, žuvęs 1949 m. gimtajame kaime. 1950 m. pradžioje miške žuvo paskutinieji Širvydo kuopos partizanai – vadas Augustinas Kiesas-Jūra ir Juozas Zobernis-Ukmergis Jonas. Jų atminimą saugo J. Zobernio sūnėno Juozo Zobernio lėšomis prie Kretingos–Kūlupėnų kelio 1998 m. pastatyta skulptūra (skulptorius Virgilijus Vaičiūnas), o prie žeminės – paminklinis akmuo.

Per sovietų valdžios organizuotus trėmimus 1949–1951 m. į Krasnojarsko kraštą, Irkutsko ir Tomsko sritis buvo išvežta mažiausiai 15 žmonių: Elenos Strakšienės, Jokimo Domarko ir Jono Balsio šeimos. Barbora Balsienė mirė tremtyje, o kiti 1955–1957 m. buvo paleisti.

Per pirmąjį sovietmečio gyventojų surašymą 1959 m. kaime buvo registruotas 91 žmogus. Tačiau vėliau, ypač per paskutinįjį okupacijos dešimtmetį, populiacija sumažėjo trečdaliu, todėl 1989 m. buvo surašyta 30 vyrų ir 33 moterys. 2021 m. Aukštkalviuose gyveno 51 gyventojas, ir pagal šį rodiklį kaimas Kūlupėnų seniūnijoje užėmė garbingą IV vietą.

Šiandien Aukštkalviams priklauso 237,89 ha žemės, kuri plyti dešiniajame Skroblupio krante, abipus rajoninio kelio Kretinga–Kūlupėnai. Aukštkalvių istoriją menantys prie kelio aukštumoje stūksantys neoromantizmo architektūros stiliaus palivarko pastatai 1992 m. buvo įrašyti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą ir paskelbti regioninio reikšmingumo lygmens registriniu objektu, turinčiu architektūrinį ir istorinį vertingųjų savybių pobūdį.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas