Pajūrio naujienos
Help
2023 Vasaris
Pi 6132027
An 7142128
Tr181522
Ke291623
Pe3101724
Še4111825
Se5121926
Apklausa

Ar rinktumėtės balsavimą internetu, jeigu būtų tokia galimybė?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Kariūnė važiuoja iš fronto aplankyti keturis mėnesius nematytų vaikų.

Traukinyje iš Kramatorsko į Kijevą mano kaimyne tapo kariūnė. Pasisakius, kad esu žurnalistas, moteris iš pradžių labai griežtai pareiškė negalinti kalbėtis ir teikti jokios informacijos. Be to, ji esą yra labai pavargusi po kovinės operacijos ir nori visas penkias kelionės valandas vien miegoti.

Tačiau po kelių valandų kariūnė prabudo ir priėmė mano pasiūlymą atnešti kavos iš kitame vagone esančio maisto baro. Pasistiprinusi užkandžiais moteris pagaliau sutiko pasikalbėti, tik įspėjo, kad neatskleis savo tikros pavardės ir nutylės kai kuriuos atsakymus.

– Kiek jums metų?

– 43.

– Ar turite šeimą, vaikų?

– Turiu ir vyrą, ir tris vaikus: 21 bei 9 metų sūnus ir 20 metų dukrą.

– Ar vaikus dabar prižiūri vyras?

– Ne, vyras jau daug mėnesių yra Maskvos nelaisvėje. Į ją pateko Mariupolyje gindamas „Azovstal“ gamyklą. Žinau, kad nelaisvėje yra laikomas labai prastose sąlygose, bet tikiu, kad bus iškeistas ir grįš pas vaikus.

– O jūs liksite toliau kovoti fronte?

– Manau, taip. Aš esu savanorė „Azov“ būrio karė, savanoris buvo ir mano vyras, tačiau jis tame būryje su priešu kovėsi nuo 2014 metų, o aš tik prieš keturis mėnesius užsirašiau į frontą. Kai vyrą paleis iš nelaisvės, jis privalės ilgai gydytis, ten jie patiria žiaurius kankinimus ir yra laikomi pusbadžiu.

– Ar nebijote, kad jums fronte gali nutikti kažkas labai rimto, ir vaikai liks be motinos, pagrandukui juk tik devyneri metai, jis turbūt labai ilgisi tėvų?

– Aš irgi ilgiuosi savo vaikų, labai labai, tačiau kitaip pasielgti negalėjau; girdint, ką priešas išdarinėja mūsų žemėje ir ką daro su belaisviais, mano kraujas užvirė, supratau, kad turiu eiti keršyti už vyrą ir už visas tas baisybes. Dėl vaikų nebijau – jie patikimose, mano tėvų, savo senelių, rankose.

– Ką veikėte iki karo?

– Dirbau finansininke auditore, organizavau rinkti paramą „Azov“ kariams, dalyvavau patriotiniuose būrio karių renginiuose.

– Kaip prisimenate karo pradžią?

– Esam iš miesto, kuris kol kas nepateko į fronto liniją, nors priešo bombos ne kartą atskrido. Karo pradžia man reiškė nerimą dėl vyro, atsidūrusio kovų epicentre Mariupolyje, nerimą dėl vaikų, kuriuos išvežiau į Kijevą, ir rūpestį į miestą suplūdusiais pabėgėliais bei fronte esančiais „Azov“ kariais, kuriems pradėjau rinkti paramą.

– Ar daug moterų kovoja „Azovo“ gretose?

– Batalione iš 800 kovotojų 23 yra moterys.

– Ar kariai vyrai jus specialiai saugo ir skiria lengvesnes užduotis?

– Ne, fronte neturime lengvatų, aš tarnauju koviniame būryje ir rizikuoju tiek pat, kiek ir kiti. Privalau būti susitelkusi savo užduočiai, nes nuo to priklauso ne tik mano, bet ir kolegų gyvybė ir operacijos sėkmė.

Kariūnė vaikus auklėja patriotiškai.

– Ar dažotės, pudruojatės ir prieš kovinę operaciją?

– Taip, tai mane ramina, suteikia nors trumpą galimybę užsiimti savais reikalais ir pamiršti karo įtampą.

– Jūs simpatiška moteris, o kai pasidažote, tampate dar įspūdingesnė. Ar bendražygiai nesako, kad juos tai trikdo, išmuša iš kovinio nusiteikimo?

– Ne. Tame „Azovo“ padalinyje dauguma karių yra seni mano vyro bičiuliai, aš juos irgi gerai pažįstu, mes esame tarsi didelė šeima, jokių nesusipratimų ir dviprasmybių nebūna.

– Apie ką svajojate, kai ilsitės po karinės operacijos?

– Svajoju, kaip bus gera gyventi po karo, kai užbaigsime statytis savo namą. Jame bus didelė svetaine ir didelis stalas, kad visi sutilptume, kad sutilptų ir vaikai, ir anūkai, o aš tokiame dideliame savos šeimos rate regiu save labai laimingą. Manau tęsime ir savo verslą – bitininkystę, kuri iš pradžių buvo vien pomėgis, bet vėliau ėmė neblogą pelną nešti.

– Koks jums asmeniškai buvo pats liūdniausias momentas šiame kare?

– Kai išgirdau žinią apie jaunų vaikinų, mano sūnaus draugų, kuriuos pažinojau juo pat mažumės ir bičiuliaujamės su jų tėvais, žūtį. Jie buvo tokie jauni, tokie gabūs, ir turėjo tokių didelių siekių...

– Ar bijote dėl vyro gyvybės?

– Ne.

– O dėl savo?

– Ne. Mes visi anksčiau ar vėliau mirsime. Žinoma, norisi gyventi, bet norisi gyventi laisviems, o ne vergijoje ir bijoti, kad okupantas karaliaus tavo šalyje ir nurodinės, kaip elgtis.

– Nebijote, kad vaikai gali likti našlaičiais?

– Per karą net gatvėje einant galima žūti, aš nenoriu sėdėti sudėjusi rankas, kai mano tėvynė užpulta. Jei lemta bus mirti, geriau mirti kovojant.

– Dabar vykstate atostogų?

– Taip.

– Ilgam?

– Ne, po kovinės užduoties atlikimo mes ilsimės 2–3 dienas, ir retkarčiais tiek dienų leidžiama nuvykti į namus.

– Dažnai aplankote vaikus?

– Pirmą kartą per keturis mėnesius.

– O kur buvo ta karinė užduotis?

– Bachmuto apylinkėse.

– Jūsų batalione vien ukrainiečiai?

– Ne, yra baltarusių, rusų, yra iš Jungtinės Karalystės.

– Iš Lietuvos ar Latvijos, Estijos yra karių?

– Mūsų batalione ne. Tačiau girdėjau, kad Lietuva labai mus remia, daug padeda, amžiams liksime už tai dėkingi.

– Kaip tėvai reagavo į jūsų sprendimą vykti į frontą?

– Jie mane palaiko, supranta.

– Jūsų tėvai gal kariškiai, gal ir seneliai jais buvo?

– Ne, aš ne iš kariškių šeimos.

– Ar teko nušauti priešą?

– Į šį klausimą neatsakysiu.

Pašnekovė su savo vaikais

– Ar buvote patekusi į tokią situaciją, kai galvojote, kad išsigelbėti nepavyks?

– Per kovinę operaciją apie tai nėra laiko galvoti, tačiau jai pasibaigus keletą kartų suvokiau, kad galėjome žūti, kad viskas galėjo pasisukti bloga linkme.

– Ar didelio pavojaus akimirką meldžiatės?

– Per operaciją nėra laiko melstis, tačiau šiaip meldžiuosi, ir pastebėjau, kad dauguma karių pasimeldžia.

– Meldžiatės labiau rytą ar vakare?

– Mes laiko nesiskirstome į rytą ir vakarą, o į metą, kai ilsimės ir kai vykdome kovinę operaciją. Meldžiuosi paprastai prieš operaciją.

– Ar nebūna momento, kai pasijaučiate pervargusi, ir sakote – velniop viskas, pasitraukiu iš fronto?

– Būna. Kartais jaučiuosi visiškai išsekusi ir norisi grįžti namo, bet po to imu galvoti – negaliu nuvilti savo bendražygių, mes juk karo šeima. Pakalbu su draugais, pasidalinu savo nusivylimu, nuovargiu, jie paguodžia, padaro arbatos, atneša saldainių, pyragėlių, ir pagerėja nuotaika.

– Saldumynai padeda?

– Man taip. Galvoju, kad ir daugumai padeda. Įstrigo atvejis, kai, einant pro kažkokį kaimelį, sena močiutė išėjo mūsų pasitikti ir atnešė tris pyragėlius, ji labai apsidžiaugė pamačiusi ukrainiečius karius, ir atidavė tai, ką turėjo skaniausia, gal laikė anūkėliui. Ta akimirka labai sugraudino, supratau, kad vykdama į frontą pasielgiau teisingai.

– O kolaborantų sutinkat daug?

– Gaila, bet daug. Susitikę kaime žmogų mes iš jo akių žvilgsnio, iš elgesio suprantame, jis palaiko ukrainiečius ar okupantus, ir žinome, kad kai kurie netrukus praneš mūsų koordinates priešui ir būsim apšaudyti. Vis dėlto net nuspėdami, kad konkretūs žmonės yra kolaborantai, negalime jais užsiimti, nes einame vykdyti savos užduoties. Kolaborantus gaudo kita tarnyba, mes tik galim pasidalinti savo įtarimais.

– Ar tenka bendrauti su rusų belaisviais, ką apie priešo karius galvojate?

– Karas turi būti karas, tačiau šis priešas nekariauja pagal karo taisykles, jis žudo ir prievartauja, sprogdina ligonines, mokyklas, cerkves, užminuoja vaikų žaidimo aikšteles. Kalbindama belaisvius susidariau nuomonę, kad jie yra aklai įtikėję Kremliaus propaganda, nors nenusimano nei savo šalies, nei Ukrainos istorijoje, nesusigaudo politikoje ir neturi jokių moralės principų – atvyko už pinigus žudyti mūsų vaikų, ir čia dauguma gaus galą. Mes žinome, už ką kovojame – kovojame už savo vaikų ateitį laisvoje demokratinėje šalyje, o jie už ką? Už nieką, už krūvelę rublių, už kuriuos tėvai pastatys jiems antkapį.

Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Kramatorsko Ukrainoje


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas