Keliautojo po Kalnų Altajų „namai“ sutilpo ant dviračio

Kretingoje viešėjęs keliautojas Ričardas Urbonavičius Pranciškonų vienuolyne surengtame susitikime pasidalijo kvapą gniaužiančiais įspūdžiais, kuriuos jis išgyveno dviračiu keliaudamas po Kalnų Altajų. Kalnais ir stepėmis, besidriekiančiais palei Mongolijos sieną, dviratininkas įveikė 2 tūkst. km. Keliautojas pabuvojo vietose, kur ligi šiol dar gyva senoji pagonių religija – šamanizmas. Kelionėje R.Urbonavičius domėjosi ir specifiniu klajoklių instrumentu – dambreliu, ieškojo senųjų jį gaminančių meistrų.

Išmaišęs Europą, bet joje nesuradęs erdvės savo sielai, Ričardas Urbonavičius ryžosi dviračiu įveikti Kalnų Altajų.

Dviratį nešėsi ir ant kupros

R.Urbonavičius į Sibirą iškeliavo pernai rugpjūčio – spalio mėnesiais. Iki Novosibirsko jis nuvažiavo traukiniu, o iš ten – į Kalnų Altajų, po pačius kalnus ir iki Abakano – dviračiu. „Ant dviračio tilpo visi mano namai: kuprinė, miegmaišis, asmeniniai daiktai“, - tvirtino pašnekovas. Keliautojas sakė atokiuose Sibiro kalnuose prisilietęs prie tokių dalykų, kurių mes, civilizuotieji, jau nė nebeįsivaizduojame egzistuojant.

„Europos esu prisižiūrėjęs sočiai ir nebenoriu apie ją nė girdėti. Vanduo – perkamas, kiekvienas žemės lopas – privatizuotas, bet kur negali nei atsisėsti, nei dviratį pasistatyti. Kalnų Altajus – kraštas, dar nenuniokotas nei civilizacijos, nei turistų. Vanduo čia - krištolinis, geri jį be jokios baimės. Gamtos grožis, upių skambesys ir jėga – nenupasakojami“, - kalbėjo R.Urbonavičius. Į Kalnų Altajų jis keliavo pirmąsyk ir vienas.

Į Obės aukštupį jam teko keliauti ir arklių keliu, ir vietomis, kur, regis, dar nežengė joks žmogus. Kur vien - uolos ir dilgėlės. Teko lipti į uolas, dviratį nešant ant kupros. Įveikiant Kajančo perėją nešinas dviračiu jis kopė į 1,9 km aukštį.

R.Urbonavičius maitinosi tuo, ką davė pati gamta: grybais, ypač – kazlėkais, laukiniu česnaku – „čeremša“, uogomis, riešutais. Ten – apstu raudonųjų serbentų. Didelis maitintojo vaidmuo Sibire tenka prieškalnėse augančiam kedrui: jo riešutus ėda ir valgo visi – nuo vabzdžių, sabalo iki meškos ir žmogaus.

Senieji altajiečiai - klajokliai

Keliaujant palei Mongolijos sieną, teko ir lipti į kalnus, ir klajoti stepėmis, kurios tarp uolų plyti ruožais nuo 15 iki 80 km. Aukštikalnėse gyvena jakai: keliautojui teko ragauti tirštos jų grietinėlės.

Senieji altajiečiai – klajokliai, šnekantys savo kalba, tačiau puikiai mokantys rusiškai. Be rusų kalbos, tvirtino R.Urbonavičius, Kalnų Altajuje sunkiai teišsiversi. Gazikai, senutėlaičiai žiguliai – įprasta transporto priemonė. Kai kurie jų pirmąsyk pamatė keliautojo dviratį su pavaromis. O rodydami į gertuvę, klausė: ar tai – gesintuvas.

Altajiečiai turi tris pagrindines ganyklas: pavasario, vasaros ir žiemos. Su šeimomis, bandomis ir manta beribėmis plynėmis jie keliauja iš vienos ganyklos į kitą, nes vienoje vietoje neįmanoma išmaitinti gyvulių. Stepių plynėse nėra net už ko pasislėpti: nei jokio akmens, nei krūmokšnio. Dieną temperatūra pakyla iki 20 laipsnių, bet oras toks sausas, jog atrodo gerokai karščiau. Naktimis oras atvėsta iki minus 2 laipsnių.

Avis naktimis altajiečiai suvaro į aptvarus. Ten jos tuštinasi ir trypia mėšlą. Išdžiūvęs galvijų mėšlas – pagrindinis stepių gyventojų kuras. Avys išmaitina gyventojus, teikia jiems apdarą.

Klajokliai gyvena jurtose, kurios viršuje palieka skylę, kad pro ją išeitų ugniakuro dūmai ir į vidų patektų šviesa.

Pakeliui į Džazatorą tarp jurtų įrengtos kazachų musulmoniškos mečetės.

Dar gyvas šamanizmas

Kalnų Altajus – vienas iš nedaugelio pasaulio kraštų, kur dar gyva senoji pagonių religija – šamanizmas. Šamanizmo dvasia gyva visur: šeimų tradicijoje, kaimo žmonių gyvenime, papročiuose. Žmogus, sėsdamas valgyti, pirmiausia dar pagarbina ugnį.

Pakelėse sukrautos akmenų krūvos – tai senosios šventvietės. Į šventvietę įsmeigtas vienas kitas pagalys. Žmonės prie jų sustoja, atplėšia nuo savo rūbo gabalą medžiagos ir pririša ant jo. Ant aukuro žmonės palieka cigarečių, maisto. Palieka tai, kas jų, klajoklių, gyvenime materialine išraiška yra brangu.

Perėjų viršuje ir apačioje įrengtas šventas stulpas rišti žirgus. Stulpas numargintas priraišiotais spalvotais kaspinėliais, ant žemės primėtyta monetų. Tai padėka gamtos jėgoms už tai, kad jos - prielankios keliautojui. „Bandžiau ignoruoti tą klajoklių tradiciją, kol kelissyk nenugarmėjau į prarają. Kai paklusau vietos papročiams, tolimesnėje kelionėje – tikėtina tai ar ne –dramatiškų išbandymų daugiau nebepatyriau“, - atviravo keliautojas.

Šventvietėje R.Urbonavičiui teko regėti ir uolą, kuriai – per 10 tūkstančių metų. Tai – buvęs altorius. Ant jo išraižyta gausybė piešinių. Medžiotojas ant altoriaus pirmiausia išraižydavo savo svajonių laimikį ir tik po to leisdavosi į kalnus medžioti.

Stepėse ir kalnuose persimaišę akmens ir geležies amžių kultūros pėdsakai. Plynvietėse - apstu dar nuo mongolų totorių laikų išlikusių kapaviečių – „kurganų“. Tai – didžiulis akmens stulpas, apjuostas akmenų taku.

Keliavo prie gyvųjų šaltinių

R.Urbonavičiui su netikėtai pakely sutikta šeima teko pabuvoti prie šventųjų šaltinių. Kratydamiesi kalnų keliu žmonės gaziku keliavo pailsėti ir pasigydyti prie devynių stebuklingais laikomų šaltinių. Kiekviename iš jų – skirtinga druskų cheminė sudėtis. Vienu vandeniu altajiečiai plovė akis, kitu – veidą, dar kitu – skaudamas kūno vietas. Kiekvienas šaltinis – sužmogintas. Atsidėkojant jam už suteiktas galias, reikia palikti dovanų: tarkim, jeigu šaltinis – mergaitė, reikia palikti karoliukų ar kitokių papuošalų.

Prieš valgį vyriausia šeimos moteris atliko ritualą: pašventinusi ugnį, ji 9 kartus pylė pieną per vieną petį, po to – per kitą. Tuo pat metu ji kalbėjo kažkokias maldas.

Prie šaltinių pristatyta namelių, kurie yra niekieno. Juose gali prisiglausti kiekvienas, atvykęs prie gydomųjų šaltinių. „Kiekviename namelyje buvau sutiktas tarsi seniai lauktas svečias. Klajokliai Altajaus stepių plynėse gyvena taip toli nuo pasaulio ir yra taip pasiilgę žmonių, kad mums tai yra sunku suprasti“, - tvirtino vyras.

Pasiekus Tulą, R.Urbonavičiui teko pastebėti, kad šamanizmo dvasia yra persimaišiusi su ten vyraujančia budizmo religija.

Pusbroliai susidomėjo dambreliais

Tuloje labai populiarus yra gerklinis dainavimas. Jis paryškinamas grojant dambreliu: tarp lūpų įstatyta metaline plokšte su išpjova, kurią virpinant pirštais, išgaunami egzotiški garsai. Altajuje juo groja ir vyrai, ir moterys. Dėl to jų dantys – stipriai nutrupėję.

Kalnų Altajus, atviravo R.Urbonavičius, dėl to jį labiausiai ir traukęs, kad jis norėjęs pabuvoti toje gyvoje terpėje, kur žmonės natūraliai tebegroja dambreliais. Jis pats dambreliais susidomėjo prieš kelerius metus. Dambreliais, jų muzika ir istorija dabar išvien su juo domisi ir jo pusbrolis Egidijus Darulis. Susitikimo metu jiedu abu dambreliais pagrojo altajiečių melodijų.

Vieni istorikai sako, kad dambrelis kilęs iš Kinijos, kiti – kad iš Sibiro. Tačiau, pašnekovo žodžiais, tai – unikalus liaudies instrumentas, paplitęs visame pasaulyje. Tik jakutai, baškirai, kirgizai, o Europoje – austrai jį labai ištobulino.

Lietuvoje dambreliai buvo žinomi jau prieš 2,5 tūkst. metų. Jų atrasta archeologinių tyrimų metu. Dambrelį poemoje „Metai“ mini ir Kristijonas Donelaitis.

Šiandien Lietuvoje dambrelis yra naudojamas labiau kaip priedas, paryškinant etnografinių kolektyvų atliekamą muziką. Lietuvoje yra susibūrusi ir dambreliais grojančių žmonių grupė, jie net rengia festivalius. Žymiausias dambrelių meistras Lietuvoje – Albertas Bartašius.

E.Darulis pats gamina dambrelius ir juos kolekcionuoja. Šiuo metu jo kolekciją sudaro 17 dambrelių, tarp jų yra vietnamietiškas ir neapolietiškas.

• Rašyti komentarą (1)