Geri kaimynai ir rūpesčiais pasidalina

Kurmaičių pašonėje, Tintelių kaime gyvenanti Anė Butkevičienė žino, ką reiškia turėti gerus kaimynus ir pažįstamus. Iš jų ji gauna tai, ko nėra patyrusi iš savo šeimos - švelnumo ir supratingumo.

Tinteliuose gyvenanti Anė Butkevičienė žino, ką reiškia geri kaimynai.

Sunkiai dirbo nuo vaikystės

Prieš porą metų A.Butkevičienė perkopė šeštą dešimtį, tačiau eiti, kur užsimaniusi, negali – skauda kojos. Todėl daugiausia laiko ji praleidžia kambaryje, skaitydama laikraščius ar žiūrėdama televizorių. Kartais išeina ir į lauką, bet nei malkų, nei vandens parsinešti pati nebegali.

Jau nuo vaikystės gyvenimas Anės nelepino. Nuo septynerių metų padėjo kiaules auginančiai mamai. O sulaukusi keturiolikos ėjo į darbą. Kadangi pagal amžių atrodė vyresnė, tai ir darbai atitekdavo sunkesni: pylė trąšas į maišus, naktimis dirbo grūdų džiovykloje. Negailėjo jos nei mama, nei patėvis, o ištekėjus - ir vyras.

Sukūrusi šeimą manė, jog gyvenimas pasikeis. Tačiau ir gimus dukrai, gyvenimas netapo šviesesnis. Vėliau jos šeima pagausėjo dar dviem sūnumis.

Užauginusi tris vaikus, moteris jaučiasi vieniša: vyras ir vienas sūnus mirę, o likęs sūnus su dukra nuėjo gyvenimo šunkeliais. Dėl jų praleidusi ne vieną bemiegę naktį ir ne vieną ašarą nubraukusi, ji nebetiki, jog jie kada sugrįš į doros kelią.

Išskyrus neįgalų brolį, gyvenantį Šilutėje, Macikų pensionate, ir retkarčiais pas ją užsukančią vyro seserį, daugiau artimųjų neturi.

Kaimynai atstoja artimuosius

Nesulaukusi iš saviškių meilės, ji negali atsidžiaugti gerais kaimynais - Virga ir Antanu Krigeliais.

- Labai geri ir jų vaikai - ko paprašysi, tą padarys, - šešiomis svetimomis atžalomis džiaugėsi A.Butkevičienė.

Nors V.ir A.Krigeliai jaunesni, bet sugeba ją atjausti ir suprasti. Kažkada A.Butkevičienė jiems pagelbėjo – prižiūrėjo sūnų Antanuką. Dabar Antanukas – jau penktokas, ir, anot pašnekovės, juo džiaugiasi net kurmaitiškiai – vaikas darbštus ir paslaugus. Jis ir Anei atneša vandens, malkų, nušluoja kiemą ar iš parduotuvės parneša produktų.

Keturiolikmetė Sandra atėjusi išplauna grindis ar šiaip pagelbsti namų ruošoje. Gerokai vyresnė Renata ją nuveža į Kurmaičius ar Kretingą. O sugalvojusi įsigyti naują virtuvės komplektą, ji taip pat pagalbos kreipėsi į ją.

A.Butkevičienė sakė, jog visada namuose stengiasi turėti saldainių, kad nors taip galėtų vaikams atsidėkoti už pagalbą. O rytais ji pati mielai nueina pas kaimynus atsigerti kavos.

Nors Butkevičienės tikras vardas - Anė, bet kaimynai niekada nepraleidžia progos ją pasveikinti Oninių proga. Tokio pasveikinimo ji sulaukdavo tik iš savo mirusio sūnaus.

Namas, kuriame gyvena A.Butkevičienė, priklauso keturioms šeimoms, ir su visais ji puikiai sutaria.

Bendradarbė tapo ir drauge

Anę aplanko ir jos buvusi bendradarbė Sofija Pleikienė. Kažkada abi moterys dirbo karvių fermoje melžėjomis. Kodėl jos taip susidraugavo, ji ir pati nežino.

- Gal mūsų charakteriai sutapo,- svarstė A.Butkevičienė.

Metams bėgant draugystė neišblėso. Ir dabar, kai Anė sumano atsinaujinti savo garderobą, ji kreipiasi į Sofiją. Sofija netingi pigių rūbų parduotuvėse surasti bičiulei tinkantį rūbą. O kad įsitikintų, ar rūbas tiks, pirmiausia pasimatuoja kita panašaus sudėjimo draugė.

Kartais ji buvusios bendradarbės paprašo atnešti ir vaistų.

Pašnekovė apgailestavo, kad nors ir esanti jaunesnė už Sofiją, tačiau ne ji, o Sofija turi eiti pas ją.

Vasarą Sofija dažniau aplanko Anę, nes netoliese yra ganykla, kur ganosi jos karvės.

Abi moterys turi telefonus ir panorėjusios gali viena kitai paskambinti.

• Rašyti komentarą (0)