|
|
|
Ukraina – lyg per ražienas brendanti basakojė moteris
Stilizuotas moters, brendančios per šiurkščią nupjautą žolę, kūnas. Tolumoje – žydi gėlės. Tokią šiandieninės Ukrainos alegoriją savo karpinyje-plėšinyje, vadinamojoje vytinankoje („vytinat“ – ukrainietiškai „kirpti“), pavaizdavo Palangoje šiuo metu įsikūrusi Ukrainos pabėgėlė 45-erių menininkė Natalija Didenko. „Gyvenimą nugyventi – nėra romantiškai, kaip dažnai įsivaizduojame, basomis per rasotą ryto žolę pereiti. Ukraina šiandien eina per savąją ražieną, kuri drasko jos kojas ligi skausmo, persmelkiančio visą kūną, plėšiančio širdį. Ir ji turi pereiti per savo lauką pati, niekas kitas už ją nepereis. Galėtų sustoti, pasiduoti, bet tai – ne jai. Ji eina gėlių – savojo atgimimo, savojo prisikėlimo – link“, – taip vieną naujausių savo karpinių, sukurtų apsistojus Lietuvoje, apibūdino pati autorė. Spėjo išgarsėti Lietuvoje Menininkė neslėpė, kad ši „Braidžiojanti moteris“ – ir jos pačios alegorija. Natalija – kijevietė grafikė dizainerė, knygų iliustratorė ir 12 knygų vaikams bei suaugusiems autorė, prasidėjus karui, buvo priversta palikti savo gimtinę, motiną Lidiją ir 90-metį perkopusią močiutę, draugus. Lietuvoje, ji sakė, atsitiesusi dvasiškai, o, ir kaip pati pastebėjo, per trumpą laiką išgarsėjo gal net labiau negu savo gimtinėje. „Tas kūrinys – ir mano pačios atgimimo alegorija: Lietuvoje sušilo širdis, vėl ėmiausi kūrybos. Atvykusi susisiekiau su kitais ukrainiečių menininkais ir jau balandį Vilniaus „Litexpo“ rūmuose surengėme bendrą parodą, o gegužę – personalinę parodą Klaipėdos Imanuelio Kanto bibliotekoje. Gavus Lietuvos kultūros tarybos stipendiją, įgyvendinau projektą „Karo albumas“, darbus nuolat papildau, keičiu ir vasarą surengiau parodas Palangoje, Plateliuose, Kretingos rajono viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje, dabar ji eksponuojama Plungės r. Grumblių bibliotekoje“, – kalbėjo karpinių meistrė N. Didenko, neseniai dar surengusi edukacinį karpinių užsiėmimą pajūrio kūrėjams pagal M. K. Čiurlionio paveikslą „Karalių pasaka“.
Tarytum iškrito iš realybės Paprašyta papasakoti savo priešistorę ligi emigracijos, Natalija išsyk paniro į apmąstymus: „Iš tikrųjų karas vyko seniai: vieni išvyko į Vakarus, kiti iš Kijevo – į šalies gilumą. Srautai judėjo, dauguma suprato, kad anksčiau ar vėliau įvyks tai, kas ir įvyko. Bet neįsivaizdavome, kad XXI amžiuje įvyks tokie žiaurumai, bus sprogdinami miestai, žudomi civiliai žmonės. Vasario 24-ąją, lyg važiuojant traukiniu, staiga – stop, ir gyvenimai pažiro į šipulius. Negalėjau patikėti: tokia būsena lyg būtum iškritęs iš realybės, nejutau baimės nei skausmo, neliko jausmų. Aplinkui vyksta sprogimai, bet protas jų nepriima. Baigėsi maistas, žmonės milžiniškose eilėse stovėdavo prie parduotuvių – be panikos, įsitempę, susikaustę. Visą mėnesį manyje vyko virsmas, kol palengva pradėjau atsitokėti“, – savo būseną pirmosiomis karo dienomis bandė perteikti pašnekovė. Svarbiausia buvo pabėgti nuo bombų: Kijevo apylinkėse – Bučoje, Irpinėje – vyko intensyvūs bombardavimai, to siaubo ji nė nebeperteiktų. Bet pabėgėlių srautai jau buvo apmažėję, kai ji išsiruošė į kelią: traukiniu vyko iki Lvovo, iš ten nusigavo iki Vilniaus pabėgėlių centro, iš kur ją ir parsivežė klaipėdiečių šeima. Lietuvoje, sakė, išvis neturėjusi pažįstamų, tačiau ši šalis ją traukė intuityviai: „Tokia nuojauta, kad Lietuva – man, mano tautai labai artima, mūsų istorijos panašios, o ir žmonės čia supranta rusiškai.“ Suplėšė ir savąjį skausmą N. Didenko atviravo, kad labai džiaugiasi laikinam prieglobsčiui pasirinkusi Lietuvą: čia ji sutikusi žmonių, kurie ją skatino kurti, sudarė tam tinkamas sąlygas. Čia, ji prisipažino, vėl kurdama gydo ir savo sužeistą sielą: „Jeigu karpai, tarp kūrėjo ir kūrinio dar yra peilis. O man norėjosi išrėkti save, išeiti iš vidinės karo sumaišties manyje – būsenos, kai nebeturiu savo tėvynės, savo namų, o čia dar – ne mano namai. Realizavau savo kūrinius plėšymo technika, tarsi suplėšiau savąjį skausmą. Kurdama buvau tarsi enciklopedija pati sau: perteikiau apokalipsės išgyvenimą, III pasaulinio karo nuojautas, kai susiskaldęs pasaulis ir karo gaisrų žiežirbos pažiro po kontinentus.“ Taip gimė asociatyvinis karpinių-plėšinių ciklas „Ryšys su tikrove“, jungiantis tris pagrindinius menininkės darbus „Diena. Žirgas. Medis“. Dabar, geradarių dėka besiglaudžianti mažyčiame pusrūsio bute Palangoje, ji ėmėsi popieriaus plastikos – didelės apimties kūrinių, prilygstančių skulptūrai: sumanė sukurti abstrakcijų ciklą „Tango su realybe“. Tačiau jos sumanymus ir galimybes, neslėpė, apriboja nedidelė erdvė, todėl ji svajojanti apie tą metą, kada galėtų kurti dirbtuvėse, tikisi, galbūt, išsipildys ir šis jos troškimas, kaip jau, nė pačiai negalvojant, išsipildė visi ligšioliniai.
Ukrainiečių dvasios palaužti neįmanoma „Dabar jau, įveikusi savąjį skausmą, kūryboje tarsi šoku tango su tikrove: ankstesnis gyvenimas pasibaigė, o ką atneš naujas, dar nežinia. Karas yra tarsi išėjimo iš komforto zonos būsena, tačiau jis atveria ir kitas galimybes – žmonės kitaip atsiskleidžia, atranda kitus gyvenimo tikslus“, – kalbėjo menininkė. Ji sakė nuolat palaikanti ryšius ne tik su artimaisiais, bet ir draugais, likusiais Ukrainoje, ne vienas jų kariauja fronte. „Nėra taip, kad jie kariautų nuolat, vyksta rotacija: fronto linijoje, po to perveda į užnugarį, suteikia poilsį. Kai ne fronte, susirašom. Daugelis draugų savanoriauja.“ Menininkė sakė, kad Lietuvoje išgirstanti žmonių pasakymus, kad kariauja Zelenskis su Putinu, tačiau tai nėra tiesa: „Jeigu kariautų tik Zelenskis, jį žmonės seniai būtų nušalinę. Kariauja patys ukrainiečiai – mūsų tauta. Paprasti žmonės pirmosiomis karo dienomis stovėjo eilėse, kad gautų ginklą. Ukraina yra ne vien žemė, o – tauta, kurios neįmanoma palaužti. Žemę galima užimti, žmones užmušti, bet palaužti tautos dvasios – neįmanoma, ji niekada nepasiduos.“ N. Didenko žodžiais, tiek pirmosiomis karo dienomis, tiek besitraukiant į Vakarus, tiek dabar Ukrainos žmonės tikėjo ir tiki, kad laimės: „Ukrainai per visą jos istoriją nuolat teko kariauti, todėl kazokų palikuonyse laisvės dvasia – labai stipri.“ --- „Pajūrio naujienos“ vykdo projektą „Saugi informacija – propagandos priešnuodis“, kurį iš dalies remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
|
|
