Pajūrio naujienos
Help
2022 Gruodis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še310172431
Se4111825
Apklausa

Ar prieš senajam Kretingos parkui siūlant suteikti B. Burneikio vardą reikėjo viešos diskusijos?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Pedagogė literatė Danutė Dunauskaitė prisipažino, kad poezija jai – vidinio pasaulio, išgyvenimų ir būties filosofijos išraiška.

Kretingiškė pedagogė literatė dviejų knygų autorė Danutė Dunauskaitė savo poetinį žodį patikėjo poezijos konkursui „Kad būtumei ne skausmas, o daina“, kuris skirtas anksti mirusiam poetui Vaidotui Spudui atminti. D. Dunauskaitės diptikas „Namai“ sulaukė įvertinimo – Pakruojo „Atžalyno“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos Gražinos Spudienės nominacijos „Už eilėraščio biografiškumą“.

Esminis konkurso, kurį kartu su partneriais surengė Pakruojo literatų klubas „Židinys“, tikslas – ne tik prisiminti poetą V. Spudą, bet ir aktualizuoti jo kūrybą, paskatinti domėtis šio autoriaus poezija, sudaryti sąlygas perteikti savo požiūrį į kūrybą, motyvuoti kurti ir poetus profesionalus, ir mėgėjus, paskatinti juos atskleisti savo kūrybinį talentą. Konkursui savo kūrybą patiekė 44 autoriai iš 13-os rajonų.

D. Dunauskaitė, šiame konkurse dalyvavusi pirmą kartą, teigė, kad jai šis konkursas buvęs tarsi galimybė sugrįžti į savo gimtąjį kraštą – Pakruojį, dar kartą išgyventi tuos įspūdžius, kurių ji kažkada patyrė, lankydamasi poeto sodyboje, Linkuvos kapinėse, kur jis palaidotas.

„Nors Vaidoto Spudo ir nėra mokyklų programose, nors jis ir nėra tiek plačiai žinomas, vis dėlto, Pakruojis, Biržai, Pasvalys, jų apylinkės poeto neužmiršo – jis yra vertinamas. Visi supranta, kad miręs 26-erių nuo užklupusios ligos, jis nespėjo subrandinti savo poetinio žodžio, kuris persunktas žinojimo, kad teks greitai atsisveikinti su gyvenimu, – literatė įsitikinusi, kad tokie konkursai, kaip šis, neleidžia užmiršti tų, kurie gyveno, kūrė, mylėjo. – Konkursai, pakviečiantys pasidalinti savo kūryba, suvirpina poetines mintis, sukelia emocijas. Manau, kad ir jaunieji poetai turi galimybę pajausti, iš ko jie gali mokytis, o to negali padaryti neskaitydamas kitų poezijos, nepažindamas poetinio lauko.“

Poeto Vaido Spudo (1935–1961) antkapinį paminklą sukūrė poetės Salomėjos Nėries vyras skulptorius Bernardas Bučas.

V. Spudas gimė Kaune, mokytojų šeimoje, ir pats buvo mokytojas. D. Dunauskaitės teigimu, 1961-ieji – laikas prieš jo mirtį – buvo patys kūrybingiausi metai. Visuotinį žinomumą poetui pelnė jo eilės „Susitikt tave norėčiau vėlei“ – Virgilijaus Noreikos atliekamas romansas, kuriam muziką sukūrė kompozitorius Konradas Kaveckas. „Vaidoto Spudo likimas – tragiškas. Jo kūrybos kraitis yra per mažas, liga nebeleido jam atsiskleisti. Man tai buvo vienas postūmių, kodėl reikėtų dalyvauti konkurse, kadangi nori nenori ir pats pradedi galvoti apie tai, kad ir tu greit išeisi ir ką tu palieki“, – D. Dunauskaitė įsitikinusi, kad poetams, kūrybos žmonėms yra būtinas pripažinimas, ko V. Spudas patirti nebespėjo, o šiandienos žmogus, skaitydamas jo poeziją, gali surasti daug nuoširdumo, įvertinti kito laikmečio ritmiką, simboliką, minties raišką kūryboje.

V. Spudo kūrybos rinktinė, išleista 1974 m., papildyta ir jo nuoširdžiais laiškais, draugų atsiminimais. V. Spudas turėjo gražią šeimą, su žmona Adele augino su sūnus – Linardą ir Giedrių. Nemažai apie poetą rašė vietos spauda, kurioje buvo spausdinami ir jo eilėraščiai.

Sulaukusi įvertinimo už savo eilėraščių diptiką „Namai“, D. Dunauskaitė turėjo galimybę pabendrauti ir su nominaciją jai paskyrusia G. Spudiene. „Man buvo įdomu išgirsti jos žodžius, kad šiame diptike ji pamačiusi ženklus, simbolius, kuriuos vienintelė ir tegalėjo suprasti, – kalbėjo kūrėja. – Tarkim, serbentyno sidabras mėnesienoje – tai viskas tikra: poeto sodyboje, atidarius vartelius, iškart ir pasitikdavo sodo serbentynas. O kai šalia poeto Linkuvos kapinėse buvo palaidota ir jo žmona Adelė – nesvarbu, kad ji po 10 našlystės metų vėl ištekėjo, supratau, kad jis ten – nebe vienas... Štai, iš kur man suskambo „grąžinai dvibalsę mūsų dainą“, – savo kūrybinius ieškojimus, neatsiejamus nuo tikroviškų detalių, apibūdino D. Dunauskaitė.

Ilgametė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja apgailestavo dėl vieno – kad tokių, kaip V. Spudas – poetų, kūrėjų, kuriems dėl tam tikrų priežasčių nebuvo lemta eiti poetiniu keliu, yra daug. „Kas bus, jeigu juos pamiršime?“ – retoriškai pasvarstė ji.

---

NAMAI

1

Nesimiega. Atminty – inkliuzas jausmų,

Nuskalavusių ilgesį. Raminies:

Praeitis... Tai tiktai praeitis...

Čia namai.

Už langų, mėnesėtoj nakty,

Serbentyno sidabras, kuždesiai žolėje.

Tikruma – kambariuos,

Kur sūnelio rankelė šiltai atmesta,

Kur per sapną jo tylus murmesys.

Ar nuvesiu tave,

Pro melsvų lygumų ūkuose

Išmintą žalieną,

Apkabinti pravirkusios savo pušies?..

2

Nubėgo ilgesys,

Kai stingdantį vasario rytą

Grįžai namo.

Ištirpo eilės glėbyje.

Tu grąžinai dvibalsę

Mūsų dainą.

Dabar jau amžinai kartu

Žiūrėsime į pušį,

Panirusią į lygumų ūkus.

Danutė DUNAUSKAITĖ


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas