Pajūrio naujienos
Help
2022 Gruodis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še310172431
Se4111825
Apklausa

Ar prieš senajam Kretingos parkui siūlant suteikti B. Burneikio vardą reikėjo viešos diskusijos?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Sibiro išbandymai: neatėmė vilties, nesunaikino tikėjimo

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2022-10-11
„Ar Lietuvos situacija pokariu, ar Ukrainos – dabar, visa tai yra „kagėbistų“ kaltė. Mes, lietuviai, patyrėme kančių, matėme ir girdėjome tas melagystes. Neduok, Dieve, visa tai patirti“, – neslėpė tremtinė kretingiškė Elena Danutė Buitvydienė, vartydama šeimos albumą, kuriame – visa šeimos tremties istorija.

Apie tremtį ir Sibire jos šeimai tekusius išbandymus kretingiškė 85-erių Elena Danutė Buitvydienė kalbėjo be pykčio, nieko nekaltindama ir nesmerkdama. Tačiau moteris įsitikinusi: jeigu ne okupacija, Lietuva būtų greitai tapusi pažangia šviesia šalimi, kuo žmonės ir tikėjo. Tik visas gražias viltis sugriovė įsiveržėliai. „Tas pats šiandien ir su Ukraina, kuri stoja už savo šalį“, – kad Rusijos, kaip šalies okupantės, veiksmai yra nepateisinami, kalbėjo tremtinė.

Nesiryžo palikti žemės

E. D. Buitvydienė gimė Magdalenos Ataitės (gim. 1907 m.) ir Augustino Miltakio (gim. 1902 m.) šeimoje. Motina – iš Raguviškių, tėvas – iš Mišučių, kur po vestuvių šeima ir apsigyveno. Susilaukė 4 vaikų, su kuriais 38 ha turėjusią ūkininkų šeimą naujoji valdžia ištrėmė 1948 m. gegužės 22 d.

Elenai Danutei tas rytas įsiminė visam gyvenimui: „Jis buvo toks šviesus, taip gražiai žydėjo sodas – obelys, slyvos, vyšnios. Viskas buvo balta balta... Ir tas atsiminimas man išliko tiek ryškus, kad, regis, viskas – kaip šiandien įvykę.“ Moteris pasakojo, kad jos tėvą Klaipėdoje gyvenęs brolis, siuvėjas, sutikdavęs įvairių žmonių, vis perspėdavo: „Augustinai, važiuok į Klaipėdą, bus trėmimai.“

„Tačiau tėvas apie tai nė negalvojo, o ir žemės palikti nesiryžo: viską apsėjęs, apsodinęs. Iki paskutinės minutės netikėjo, kad va, ateis ir nukels nuo žemės“, – E. D. Buitvydienė gerai atsimena, kaip ankstų rytą stribai apsupę kiemą, su šautuvais stovėję po langais, sukėlę visus – tėvus, seseris Birutę ir Virginiją, brolį Vladą. Vyriausiajai Elenai Danutei tada buvo 10 metų. Motina rišo ryšulius, krovė viską, ko numanė reiksią kelionėje, o pasisvečiuoti atėjusi mamos mama, nepatekusi į tremiamųjų sąrašus, rinko šiltesnius rūbus, tarsi nujausdama, kad jie labai pravers.

Kadangi ūkininkų šeimos namas dviejų galų, viename jų gyveno motinos brolio Stanislovo ir jo žmonos Liudvikos šeima, padėdavusi ūkyje. Taigi dėdienė dar spėjo slapta nuo stribų įmesti porą kepalų duonos, kumpio, lašinių gabalą, truputį sviesto. Paryčiais dar ėjo į Kretingos geležinkelio stotį, kad perduotų virtų kiaušinių, bet jos neprileido.

Magdalenos ir Augusto Miltakių šeima su 4-iais vaikais buvo ištremta 1948 m. gegužės 22 d. Kairėje – Elena Danutė, kuriai tuomet buvo 10 metų.

Gyvenimas“ gyvuliniuose vagonuose

Kelionė iš Kretingos geležinkelio stoties į Sibirą truko 3 savaites. E. D. Buitvydienė prisimena, kad traukinys buvo sustojęs ir Kūlupėnuose. Vagonų langeliai – su grotomis, durys – užstumiamos. Vagonuose žmonės sugrūsti, dviem aukštais. „Mes, vaikai, buvome įkurdinti antrame gultų aukšte. Apačioje – seniausi vyriausi žmonės. Kartu su mumis į tą patį vagoną pakliuvo ir kraštiečių Lukauskų šeima – motina su trim vaikais, anyta, nes šeimos galva buvo miręs: suimtas už neįvykdytas pyliavas, saugumiečių tiek sumuštas, kad atsakė inkstai. Su Lukauskais patekome beveik į tą pačią gyvenvietę, bendravome, kiek galėdavome, vieni kitiems padėdavome, nors ir nebuvo, iš ko – visi gyvenome labai vargingai, kas kaip išmanė, tas taip ir vertėsi“, – prisiminė moteris. Be galo varginga buvo ir priverstinė kelionė į Sibirą: traukinys sustodavo tik kas trečią parą, kad tremiamieji galėtų čia pat, po traukiniu, atlikti gamtinius reikalus. „Niekas nė nebesidrovėdavo. Tūpdavo, ir viskas. Nežinau, iš kur, bet vagone turėjome kibirą – juk daug kas ir neiškentėdavo tų trijų parų, ypač vaikai“, – E. D. Buitvydienė sakė, kad atmintin ypač įsirėžė ir maisto, kuriuo maitindavo tremtinius, skonis: perpuvusių kopūstų sriuba, į kurią dar įmesta susmirdusios silkės. „Nors, galima sakyti, ir badmiriavome, bet tokio maisto negalėjome nė praryti“, – moteris sakė suprantanti, kad pamaitinti tokią masę žmonių buvo ir neįmanoma – vien kiek kalėjimuose žmonių kalėjo, iš kur to maisto paimsi.

Rąstų krūvos, kurias Elena Danutė Buitvydienė turėdavo suskaičiuoti ir užrašyti.

Neišvengė tremtiniai ir mirčių: įsiminė vagone važiavusi moteris su kūdikiu, kurio šlapius vystyklus moteris džiovindavo juosdamasi sau ant strėnų. „Vaikui mirus, rėkė klykė – baisu buvo klausytis. O ir Irkutsko geležinkelio stotyje, pamenu, mirė šalia buvęs pagyvenęs vyras, – Elena Danutė sakė niekada nebijojusi mirusiųjų. – Pamenu, kaip mane mama nuvedė pas gydytoją – gydymo įstaiga buvo Kęstučio gatvėje Kretingoje, o aš užklydau į daržinę, kurioje ant žemės buvo sumesti kruvinų sušaudytų vyrų lavonai. Priėjau, mąstau, gal kokį pažįstamą pamatysiu – nė nepagalvojau, kad reikia bijoti. Tik po to nuo mamos barti gavau – ji prigrasino niekam nesakyti, ką mačiau.“

Gyvenimas moteriai, dar tada paauglei mergaitei, buvo parengusi ir kitą „susitikimą“ su mirtimi, kai 1951-aisiais mirė miškuose sunkiai dirbęs tėvas. Jo per šaltį ir ledą parsivežti reikėjo važiuoti 18 km. Nakties metu grįžtant jau šalia lavono mergaitę lydėjo įvairūs vaizdiniai: krustelėdavo kažkas, ir atrodė, kad tėvas atgyja, kad tuoj atsisės. „Suaugau per vieną naktį“, – prisipažino E. D. Buitvydienė, po tėvo mirties tapusi pagrindine šeimos maitintoja.

Išmokę gyventi tremtyje lietuviai sugebėdavo pasiauginti ir kokį paršą, taip palengvindami savo gyvenimą. Nuotraukoje – skerstuvės lietuvių bendruomenėje.

Sunkūs metai ir noras vėl išvysti Lietuvą

Moteris pripažino, kad pirmieji metai tremtyje – šeima atsidūrė Bolšaja Rečka kaimelyje Irkustsko srityje – buvę išties labai sunkūs. Visų pirma, nebuvo, kur gyventi: barakuose, viename 13 kv. m ploto kambaryje, būdavo patalpintos trys šeimos. Valgyti žmonės irgi neturėjo. „Aš nė nežinau, kaip mes išsimaitinome. Mama, kuri ritino medžių rąstus į Angarą sieliams plukdyti, pareidama kokią rūgštynę parsinešdavo, dėdienė džiovintų bulvių buvo atsiuntusi, o kai sužinojome, kad sentikiai turi daržus ir augina bulves, atsimenu, mama kailinius išmainė į kibirą jų“, – papasakojo E. D. Buitvydienė. Ji, Lietuvoje baigusi tris klases, Sibire papuolė į antrą klasę, kur lietuviai vaikai buvo mokomi rusiškai. Kadangi sekėsi sunkiai, beveik visi jie buvo palikti antriems metams. „Atėjus rudeniui, kažkaip niekas manęs į mokyklą neragino, o ir aš nesiveržiau – vaiko gi mąstymas. Po kurio laiko toks lietuvis pašnekino mano mamą, kad gal mergaitė, jeigu neina į mokyklą, į darbą išeitų? Reikėjo žmogaus, kuris ant rąstų galų rašytų skaičius. Taip ir prasidėjo mano gyvenimo universitetai Sibire, – E. D. Buitvydienė pasakojo, kaip ėjusi ieškoti mazuto, suodžių „rašalui“ pasidaryti, o teptukui nurėžė plaukų galą nuo savo gražių kasų. – Man tada buvo gal 12-a metų, o darbo knygelėje žymos atsirado jau 14-os. Dirbau visus darbus, kur tik reikėdavo, po to mane ėmėsi globoti iš lagerio išėjusi tokia Aleksandra Pavlovna – ji mane daug ko išmokė, prisiėmė kartu registruoti iš miško atvežtus rąstų kiekius. Atnešdavo knygų, liepdavo skaityti – kad tik būčiau raštingesnė.“

Moters teigimu, visi Sibire atsidūrę lietuviai galvojo, kad vis dėlto jiems pavyks grįžti į Lietuvą. Visi giliai tikėjo, sugebėjo tikėjimą išsaugoti ir per didžiausias negandas, džiaugėsi, kai atvažiuodavo kunigas. Jaunimas rengdavo šventes, vakarones, kuriose nebūdavo nė vieno ruso – niekas jų nepageidaudavo, o šie kažkaip irgi nesiverždavę. Nebuvo ir atvejų, kai lietuvaitė ištekėdavo už ruso ar atvirkščiai – kad lietuvis imtų į žmonas rusę.

Kunigas Julius Budrikis prie Baikalo ežero Irkutsko srityje. Jis daug bendravo su lietuviais, palaikė jų tikėjimo dvasią.

Ištekėjo už tremtinio, grįžo į gimtinę

Tremtyje Sibire E. D. Buitvydienė susipažino ir su savo būsimu vyru Fulgentu. Ištekėjo būdama 19-os, vyrui tada buvo 20 metų. „Susipažinę susitikinėjome gal trejus metus, bet dėl didelių atstumų, darbo miške, prie medienos, ne taip jau dažnai galėdavome kartu pabūti“, – E. D. Buitvydienė prisiminė, ir kaip susipažino su tada dar jaunuoliu savo būsimu vyru, kuris irgi buvo tremtinys, netekęs į miškus partizanauti išėjusio tėvo, brolio, nušauto pakeliui iš mokyklos. Pažintis su Fulgentu buvusi paprasta, bet tuo pačiu ir netikėta: „Po kokių trejų tremties metų pamiškėje buvome susivarpę žemės, užsiauginome bulvių. Užaugo gražios, didelės, bet nebuvo, kam sunešti. Žiūriu, netoli mūsų namų kalbasi jaunuolių būrelis. Išdrįsau pakalbinti ir paprašyti pagalbos. Jau po talkos Fulgentas mane pašnekino, paprašė, kad vakare išeičiau kieman pasikalbėti. Taip ir prasidėjo mūsų bendrystė.“

Jaunuoliai susituokė Sibire, susilaukė dviejų vaikų – dukters Irenos ir sūnaus Romualdo. Tuokė juos į lietuvių bendruomenę atvykstantis kunigas Julius Budrikis. Į Lietuvą šeima sugrįžo 1962-aisiais, kai mama su Elenos Danutės seseria jau buvo sugrįžusios 1959-aisiais.

„Buvo visko – ir ašarų, ir apsikabinimų, ir rūpesčio, o kur gi apsistoti. Pavyko sugrįžti į tėviškę, nesvarbu, kad kolūkis viską buvo užėmęs. Kad ir kaip viskas buvo apleista, širdis džiaugėsi. O dar visur visi kalbėjo lietuviškai – iš pradžių atrodė keista, reikėjo laiko apsiprasti“, – prisipažino moteris. Vyras įsidarbino „Minijos“ tarybiniame ūkyje, po to šeima vis dėlto nusprendė, kad reikėtų keltis į miestą. Rado nedidelį namelį Kretingoje, kad jį nusipirktų, teko parduoti karvę, dvi kiaules, dar – pasiskolinti.

Sibire Elena Danutė ir Fulgentas Buitvydai susituokė, ten gimė ir abu vaikai – sūnus Romualdas ir duktė Irena.

Sunku buvo gauti darbą, bet pamažu, per pažįstamus, gavo mokinės vietą mezgykloje, veikusioje Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate. Joje moteris išdirbo 22-jus metus. E. D. Buitvydienė mano, kad išmokti šio darbo jai padėjo siuvimo įgūdžiai – siūti ji išmoko dar Sibire, kai su mama iš labai kantriai sutaupytų pinigų nupirko rankinę siuvimo mašiną. „Siūdavau sau, seserims, ir savo, ir dukters vestuvėms sukneles pasiuvau. Iš tiesų, ir grįžus kaime siuvimas daug prisidėjo, išlaikant ir maitinant šeimą“, – pasakojo E. D. Buitvydienė, kurios namuose dar tebesaugomos jos pačios rankomis Sibire siuvinėtos pagalvėlės.

Apie Sibirą, kuriame galėjo ir žūti skęsdama šaltuose Angaros vandenyse ar naktį susidūrusi su vilkų gauja, E. D. Buitvydienė, sakė, galėtų pasakoti valandų valandas, nes tai – ne tik jos, bet ir tūkstančių lietuvių gyvenimas, patirtys, apie ką neabejotinai turi žinoti ir ateities kartos. Tad pagal savo galimybes moteris savo atsiminimus guldo popieriuje ir juos norėtų palikti jau suaugusiems anūkams ir proanūkiams.

---

„Pajūrio naujienos“ vykdo projektą „Saugi informacija – propagandos priešnuodis“, kurį iš dalies remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas