Pajūrio naujienos
Help
2022 Spalis
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Komentarų topas

Tai, kokią Ukrainos sostinę Kijevą regėjau pirmą karo mėnesį ir sugrįžęs čia penktą karo mėnesį, skiriasi kaip diena nuo nakties.

Larisa Kononenko ir Lena Peregon teigė, kad Kijevo ramybė yra apgaulinga.

Kijeve žmonių gyvena daugiau negu visoje Lietuvoje – atitinkamai 2,9 ir 2,8 mln., todėl užgesusio miesto vaizdas atrodė labai neįprastai: prieš akis atsivėrė gatvės be praeivių ir mašinų, užsidariusiomis parduotuvėmis, kavinėmis, neveikiančiu viešuoju transportu, metro stotyse miegančių išsigandusių žmonių pulkais.

Kijevas tada buvo nusėtas barikadų, smėlio maišais apdėti ne tik metro stočių, valstybinių įstaigų, bet ir bažnyčių įėjimai, o daugybė pirmo aukšto langų buvo apkalti apsauginėmis plokštėmis. Pirmą karo mėnesį į Kijevą traukiniai vyko pustuščiai, o iš jo perpildyti, nes daugybė gyventojų veržėsi iš čia pabėgti. Užvirę mūšiai sukėlė neregėtą paniką, ir bėglių srautas į vakarinius šalies regionus, užsienį buvo milžiniškas. Susirasti nakvynę tuo metu Kijeve irgi nebuvo lengva, nes dauguma viešbučių užsidarė. Sutemus dėl bombardavimų grėsmės visuose namuose užgesdavo šviesos. Dieną centre veikė vos kelios vaistinės ir parduotuvės, kurios dirbo trumpai dėl įvestos komendanto valandos.

Visi į centrinę geležinkelio stotį atėję žmonės automatiškai tapdavo pabėgėliais, stotyje neveikė nei kavinės, nei parduotuvės, tad visi gaudavo nemokamus maisto davinius. Naktį traukiniai irgi važiuodavo išjungtomis šviesomis ir aklinai užtrauktomis užuolaidomis, baiminantis, kad okupantai nesugalvotų jų apšaudyti.

Buvusį košmarą Kijevo stotyje dabar primena meninė instaliacija, sudaryta iš lagaminų ir barikadinių trikojų, čia naktis leidusių vaikų piešinių paroda.

Hostelio „Petrani“ administratorė planuoja išvykti iš Ukrainos, nes nerimauja dėl savo gyvybės.

Dabar, penktą karo mėnesį, traukiniai į Kijevą atvyksta punktualiai, o patikrinimai stotyje vyksta greitai ir moderniai – taip, kaip oro uostuose. Ukrainos sostinėje ir toliau budi daug ginkluotų teritorinės apsaugos karių, tačiau miestas atvykėlius jau pasitinka didmiesčio šurmuliu. Dauguma barikadų pašalintos, atsidarė teatrai, kinas ir koncertų salės, lauko kavinėse žmonės vakarieniauja ir linksmai šnekučiuojasi, parkuose bučiuojasi porelės.

Netoli Kijevo merijos esanti Nepriklausomybės, arba Maidano, aikštė, kurią neatsargiai fotografuojant karo pradžioje buvau suimtas, dabar vėl yra visų praeinama ir pravažiuojama. Vykstančio karo neleidžia pamiršti ant vejos subestos šimtai mažų Ukrainos vėliavėlių su žuvusių kovotojų vardais. Praeiviai sustoja jas apžiūrėti, deda gėles. Kitoje gatvės pusėje pasigirdo garsi muzika – muzikantų grupė dainavo religines dainas. Priėjęs pamačiau, kad dainininkams pritarti sustojo keliolika kariūnų. Šie dainavo įsijautę, dalis net užsimerkę. Tai suprantama: kariškiai suvokė, kad jų likimą fronte nulems Dievo ranka.

Maidano aikštė su joje esančiais patriotiniais paminklais ir simboliais yra susikaupimo, apmąstymų vieta. Tačiau už kelių šimtų metrų tolėliau veikiančiose kavinėse, brangiose rūbų parduotuvėse žmonės nori nuo karo pabėgti, užsimiršti.

Botanikos sode penktadienio popietę vėl renkasi lotyniškų šokių gerbėjai.

Už puskilometrio esančiame Taraso Ševčenkos parke prie specialių staliukų vyrai žaidė šachmatais, ant suoliukų šnekučiavosi moterys, žaidė vaikai. Dar kiek tolėliau, šalia universiteto esančiame Botanikos sode aptikau grupę porų, šokančių Lotynų Amerikos šokius. Pasirodo, prieš karą jos čia rinkdavosi kiekvieną penktadienį. Botanikos sodas yra viea mėgstamiausių kijeviečių pasivaikščiojimo vietų. Netoli įėjimo į jį stovi kančioje sustingusio jaunuolio skulptūra – tai paminklas, skirtas Antrame pasauliniame kare žuvusiems studentams ir dėstytojams.

Užkalbinau šalia paminklo sėdinčias dvi moteris. Tai netoli esančio geležinkelių skaičiavimo centro darbuotojos Larisa Kononenko ir Lena Peregon.

Moterys patvirtino, kad Kijeve neliko karo pradžioje buvusios panikos ir išgąsčio, miestas atsigauna. „Mes bijojome tada išeiti į gatvę, per langus matėme sprogimus „Antonovo“ oro uoste, bijojome, kad raketos atskries ir iki mūsų namo, tad išsinešėme čiužinius į laiptinės koridorių ir greta su kaimynais miegojome, dalijomės maistu, naujienomis“, – pasakojo L. Kononenko.

L. Peregon tokių Kijevo išgyvenimų nepatyrė, nes su sūnumi ir motina išsibėgo pas gimines į Chmelnickio miestą, o į sostinę grįžo okupantams nuo jos pasitraukus. „Kijevo linksmumas ir atsipalaidavimas yra apgaulingas, mieste daug pabėgėlių, daug žmonių, netekusių darbo arba gaunančių gerokai sumažėjusią algą, be to, pavojaus sirenos vis vien beveik kas dieną suskamba, o priešo raketos sostinėje ir toliau kartais sprogsta, žmonės žūva“, – sakė L. Peregon.

„Mes stengiamės šypsotis, gyventi normaliai, bet tai nėra lengva, kai girdi pranešimus apie žūstančius fronte ir žinai, jog ten kovoja giminaičiai ar bičiuliai, bendradarbių šeimos nariai“, – kalbėjo L. Kononenko.

Į šios moters draugės namą Černigovo mieste pataikė bomba, ir ištiškusio vaikiško vežimėlio vaizdai persekioja L. Kononenko sapnų košmaruose, o L. Peregon sukrėtė žinia, kad Severodonecke kovojusiam giminaičiui sprogmuo nutraukė ranką.

L. Kononenko prasidėjus karui labai išgyveno dėl savo dukros, kurią, gyvenančią atskirai kitame Kijevo mikrorajone, ištiko panikos priepuoliai. Mergina sėdėjo vonios kambaryje ir visą laiką iš baimės raudojo, ji atsigavo tik po savaitės per Slovakiją nuvykusi į Airiją, iš kur neseniai grįžo, pareiškusi, kad tik Kijeve jaučiasi laiminga.

Abi pašnekovės išsidavė, jog labai pergyvena dėl to, kad karas užsitęs, ir į frontą teks eiti jų sūnums, kurių turi tik po vieną. Tiek 24 metų L. Kononenkos sūnus, tiek L. Peregon aštuoniolikmetis įpėdinis pareiškė, kad niekur nesitrauks iš Kijevo ir eis savanoriais jį ginti.

Tai, kad situacija Kijeve yra apgaulinga, patvirtino ir hostelio „Petrani“, kuriame apsistojau, administratorė Jevgenija Zaharčenk: 21 metų mergina prieš kelias savaites universitete įgijo teisininko specialybę, tačiau jos galvoje sumišimas – nežino, likti čia ar vykti į užsienį.

„Labai bijau bombardavimų ir bijau žūti, kilus karui su motina ir močiute išbėgom pas gimines šimtą kilometrų nuo Kijevo, čia vėliau grįžome, bet sutarėme, jei dar kartą maskoliai puls Kijevą, bėgsim kartu į užsienį“, – sakė mergina. J. Zaharčenko norėtų bėgti į Vakarų valstybes, tačiau anglų kalbos nemokančios mama ir močiutė pageidauja į Latviją, kur gyvena tolimi giminės.

Eldoradas BUTRIMAS Specialiai iš Kijevo


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas