Pajūrio naujienos
Help
2022 Spalis
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Komentarų topas
Tėvo Antano Mončio skulptūrą „Šv. Pranciškus“ jo sūnus apžiūrėjo Kretingos pranciškonų gimnazijoje – mokykloje, kurioje mokėsi būsimasis menininkas.

„Rašydamas prisiminimus apie tėvą norėjau tiesiog užfiksuoti tai, ką apie tėvą prisimenu nuo pat vaikystės. Iš atminties kertelių ištrauktus prisiminimus juodu pieštuku surašiau 5 sąsiuviniuose ir net negalvojau, kad įvyks stebuklas, ir visa tai bus išspausdinta“, – Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje pristatydamas knygą „Mano tėvas Antas: 100 prisiminimų apie Antaną Mončį“ prisipažino skulptoriaus sūnus Jean-Christophe Mončys.

Leidyklos ,,Aukso žuvys“ šiemet išleistą dizainerės Sigutės Chlebinskaitės apipavidalintą knygą, kurioje gausu šeimos archyvo nuotraukų, A. Mončio sukurtų skulptūrų fotografijų, žinomų ir dar niekur nepublikuotų piešinių bei kitų kūrinių reprodukcijų Paryžiuje gyvenančiam aktoriui, teatro pedagogui, oratorinio meno mokytojui J. Ch. Mončiui pristatyti padėjo su Mončių šeima Prancūzijoje draugavusi lietuvių kilmės aktorė Karolina Masiulytė-Paliulienė ir skulptoriaus kūrybos žinovė menotyrininkė Mathilde Desvages.

Pasakodamas apie tai, kas sudėta knygon, dalindamasis prisiminimais apie tėvą J. Ch. Mončys pacitavo giliai atmintin įstrigusį jo posakį: „Be poezijos gyvenimas nieko nevertas, bet būtų dar geriau, jei gyvenimas taptų poezija“. Ir sakė, kad A. Mončys rasdavo poezijos visur, nesvarbu, kas tai būtų – voras, dilgėlė ar gumbuota bulvė. Jis akcentavo, kad tėvas per visą gyvenimą išlaikė ne tik lietuviškumą – jis taip ir nepaprašė Prancūzijos pilietybės, – bet ir tikrą žemaitišką užsispyrimą. Į vaikus jis visada kreipdavosi žemaitiškai „vaka“. Iš vaikystės prisiminimų ryškiausi – viešnagės tėvo bičiulių sodybose, kur jis vaikus ragindavo rinkti dilgėles, o paskui virdavo žemaitišką dilgėlių sriubą, ir tai, kaip tėvas, bičiuliams nematant, jų sklypuose prismaigstydavo krienų, o paskui juos išsikasdavo ir pats darydavo aštrų aitrų padažą.

Pasak K. Masiulytės-Paliulienės, knyga parašyta itin jautriai – J. Ch. Mončys, būdamas aktorius, yra puikus stebėtojas, atskleidęs A. Mončį ir kaip žmogų, ir kaip skulptorių, sugebėjusį bendrauti su lietuvių bendruomene Paryžiuje – dalyvauti šv. Mišiose, iš širdies dainuoti bendruomenės susibūrimuose, – ir išlikti savimi kunkuliuojančiame menų sostinės katile. Ji taip pat prisiminė, kaip jos tėvas Jonas Masiulis namo parnešė A. Mončio sukurtą lėkščių rinkinį: vienos buvo plonos, kitos storos, skirtingų spalvų. Jai labiausiai patikusi plona juodos spalvos lėkštė su citrinų spalvos taškeliais, tarp kurių buvo ir vienas raudonos spalvos – žiūrėdama į šią lėkštę ji pagaliau supratusi, ką reiškia tėvo žodžiai: „Antanas yra modernus menininkas.“

Knygą „Mano tėvas Antas: 100 prisiminimų apie Antaną Mončį“ pristatė (iš dešinės) Jean-Christophe Mončys, Karolina Masiulytė-Paliulienė ir Mathilde Desvages.

Menotyrininkė M. Desvages prisiminė, kad pirmą kartą neįtikėtinai įspūdingus A. Mončio kūrinius pamačiusi 2006 m. surengtoje parodoje ir iškart nusprendusi savo magistro darbą skirti būtent jo kūrybai. Rinkdama medžiagą ji buvo atvažiavusi ir į Palangą, dirbo Antano Mončio namų-muziejaus archyvuose. Priminusi susirinkusiesiems A. Mončio kūrybos kelią nuo studijų pas garsųjį skulptorių modernistą Osipą Zadkiną, pirmųjų užsakymų – skulptūrų ir Kryžiaus kelio bareljefų Šv. Marcelijaus bažnyčioje Laone – iki jo vizitine kortele tapusių medžio, dažniausiai ąžuolo, skulptūrų, menotyrininkė akcentavo, kad visuose A. Mončio kūriniuose prasimuša jo šaknys, atsiskleidžia lietuvybė: tuose pačiuose bareljefuose Kristus primena lietuvišką rūpintojėlį. Prisimintos ir kai kurių A. Mončio skulptūrų istorijos: kardinolo Audrio Juozo Bačkio šventinimų proga sukurta skulptūra, viename Vandėjos miestų pastatyta bronzinė skulptūra „Gaidys“, kuri, po 50 metų rekonstruojant kvartalą buvo nukelta, ir tik po kurio laiko prisiminta, restauruota ir dabar stovinti ant Santarvės tilto prie vandenyno ir žiūrinti į rytus, į Lietuvos pusę. Prisiminta ir brolio pranciškono Leonardo Andriekaus prašymu sukurta ir Kenebunkporto vienuolyne (JAV) pastatyta skulptūra „Šv. Pranciškus“, kurią buvo nuspręsta perkelti į Kretingą, į Pranciškonų gimnaziją, kurioje mokėsi A. Mončys. Begabenant L. Andriekaus kolekciją į Lietuvą 2005–2006 m. alebastrinė skulptūra, sverianti apie 200 kg, sudužo į 5 dalis ir dingo. Po 18 metų dailėtyrininko Viktoro Liutkaus ir kraštiečio Vilniuje gyvenančio kretingiškio Romualdo Beniušio rūpesčiu skulptūra buvo rasta, restauruota Vilniaus dailės akademijoje ir pernai atkeliavo į Pranciškonų gimnaziją – prieš knygos pristatymą J. Ch. Mončys, K. Masiulytė-Paliulienė ir M. Desvages šioje mokymo įstaigoje ir apžiūrėjo skulptūrą. Po knygos pristatymo susirinkusieji turėjo progą išvysti skulptoriaus Antano Mončio šimtmečiui, kuris buvo paminėtas pernai, skurtą Lino Mikutos filmą „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas